E.Jansas paskutinę MO parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, skirtos gariūnmečiui, veikimo savaitę savo 51 gimtadienį atšventė kavinės-baro „Paviljonas“ rūsyje – jame atidarė Janso muziejų, kuriame pristatė parodą „Epitafijos: mano 90-ieji“.
Pirmoji paroda veiks kelis mėnesius, vėliau planuojamos ir kitų dailininkų ekspozicijos. Numatyti ir antradieniniai performansų vakarai su menininkais, aktoriais, poetais. Turėtų atsirasti ir nedidelė parduotuvėlė, kurioje bus galima įsigyti muziejuje rodomų autorių kūrinių.
– Kaip atsidūrėte „Paviljono“ baro rūsyje?
– Krausčiausi su visa savo manta iš Šiaulių dailės galerijos – ten rodžiau ne tik tapybą, bet ir instaliaciją, tokį menininko namelį.
Neseniai savivaldybė pardavė mano nuomotą dirbtuvę Vilniuje, J.Basanavičiaus gatvėje, tad svarsčiau, kur visą turtą vežti – į tėvo sodo namą ar pas draugą į dirbtuvę Vilniaus rajone.
Važiuodamas paskambinau kolegai menininkui ir verslininkui Augustinui Beinoravičiui, kuris yra „Paviljono“ (senajame Pylimo gatvės gėlių paviljone įsikūrusio baro, kuriame vyksta muzikos vakarai ir knygų pristatymai. – Red.) savininkas. Paklausiau, gal turi kokį nors rakinamą sandėliuką. Jis pasiūlė viską sukrauti nenaudojamame „Paviljono“ rūsyje.
Kai su vairuotoju krovėme drobes ir monitorius į rūsį, pro šalį einantis žmogus paklausė, ar ruošiamės čia atidaryti galeriją. Mane kaip žaibas trenkė. Kodėl gi ne?
Iškart kreipiausi į Augustiną. Jam patiko idėja. Spontaniškai atsirado pavadinimas – Janso muziejus. Juokėmės susiriesdami.
– Nes sumanėte ilgai veikiančią provokaciją?
– Prisiminiau, kaip istorikas Egidijus Aleksandravičius, kalbėdamas „Santaros-Šviesos“ suvažiavime, pastebėjo, kad Vytauto Kavolio idealizmo visuomenėje nebeliko nė kvapo, visur klesti privatizmas. Ir politikoje, ir kultūroje jaučiama krizė, nes visi tapo privatininkais.
Aš pamaniau, kad pribrendo reikalas ir man šia tema ką nors padaryti. Nusprendžiau, kad visuomenę reikia gydyti tuo, kuo ji serga. Todėl privatus Janso muziejus pasirodė itin tinkamas.
Iš tiesų tai nebus tokia vieta, kurioje rodomi vien mano kūriniai. Vėliau čia bus ir kitų autorių parodų ir renginių.
Puoselėju mintį pristatyti publikai ir tas Jono Meko dėžes, dėl kurių kilo skandalas Artūro Zuoko namuose, kai jas rado jo žmona Agnė. Jau tariausi su J.Meko fondo direktoriumi Edgaru Stanišausku, kad tas dėžes paskolintų.
Logotipą savo muziejui taip pat pasirinkau neatsitiktinai. Jame ne šiaip morka, o „MOoooooorka“. Jei jau įsikūriau visai šalia MO, tai kodėl gi nepajuokauti. Ta morka – iš mano tapybos darbo „Graužk morką“, kuriame perfrazavau nekultūringą posakį. Tai tam tikras žmonių gestas visuomenei, kai rūpi tik savi, privatūs reikalai.
– Matyt, labai nepatiko populiarioji MO muziejaus paroda „90-ųjų DNR“, kad nusprendėte ne tik parodyti to meto kūrinius, bet ir įkurti savo muziejų?
– Neslėpsiu – nepatiko. Nors MO – meno muziejus, turintis neblogą kolekciją, šioje parodoje buvo daugiau visokių artefaktų, daiktų, bet ne meno kūrinių.
Gariūnų krepšiai ir kita butaforija užgožė kūrybą, nors XX a. pabaigoje vizualiojo meno gyvenimas buvo ypač intensyvus. Viskas keitėsi, pasipylė visiškai kitokie darbai – instaliacijos, performansai. Lietuvių menininkai įšoko į tarptautinę areną.
Tačiau MO ekspozicijoje „90-ųjų DNR“ gal tik koks ketvirtadalis eksponatų buvo meno kūriniai.
Todėl savo parodoje „Epitafijos: mano 90-ieji“ nusprendžiau priminti darbus, kuriuos sukūriau per paskutinį XX a. dešimtmetį.
– Jums tas laikas buvo ypač svarbus?
– Taip, būtent tuo metu jaučiausi reikalingiausias kaip menininkas. Tai buvo tarsi koks kūrybinis sprogimas. Ir ne man vienam.
Kai po 2000 metų Lietuvoje nustojo veikti George’o Soroso fondas, nebeliko jokių finansinių injekcijų į vizualiojo meno sferą. Tuomet ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) ėmė labiau dairytis į užsienį, nes su užsienio menininkais ateidavo ir pinigai. Man tos durys beveik užsivėrė.
Tik 2004 metais ŠMC buvo surengtas personalinių parodų ciklas „Emisija“. Pristatyti svarbiausi menininkai, kurie dešimtajame dešimtmetyje formavo naują Lietuvos šiuolaikinio meno kalbą. Tarp jų buvau ir aš.
Tais pačiais metais Estijoje pristatyta amžių sandūroje sukurto lietuvių meno paroda „In My Own Juice“, kurios pavadinimas pasiskolintas iš mano 1998 metų performanso „Savo sultyse“.
Talino parodų salėje buvo eksponuotos personalinės Eglės Rakauskaitės ir mano parodos, o bendra ekspozicija – Estijos dailės muziejaus „Rotermann Salt Storage“ parodų salėje. Yra ką parodyti.
– Muziejaus atidarymo proga atlikote naują performanso „Savo sultyse“ variaciją. Tik jau ne vienas, o su asistente. Tai muziejaus direktoriaus įvaizdžio dalis?
– Taip. Man padėjo aktorė Kristina Švenčionytė. Po dvidešimties metų pertraukos nusprendžiau grįžti prie gyvo veiksmo.
Taip pat pradėjau formuoti Janso muziejaus komandą, nes tokiam projektui reikia ir patarimų, ir paramos. Norėtųsi susitvarkyti ir finansus, kad čia pasirodantys menininkai turėtų ir finansinį suinteresuotumą.
Aš dabar – žinomas menininkas, muziejininkas, todėl man reikia asistento. Juk Damianas Hirstas turėjo daugybę asistentų. Tad ir man reikia – tegu pavydi ir vyrai, ir menininkai.
Menininkai – muziejaus, o vyrai – gražios asistentės. Taigi puikiai atitinku privatizmo laikų kanonus – keliu kitiems pavydą. Juokas pro ašaras.
