Rūmų vestibiulyje – rankų dezinfekcija
Nuo kovo savo veiklą įšaldę KKKC rūmai atgaivino savo veiklą – parodų atidarymo dieną fojė nekantriai mindžikavo būrys lankytojų, veidus prisidengusių kaukėmis ir skydais. Tik apsaugos priemones naudojantys asmenys gali patekti į erdves, kuriose eksponuojami meno kūriniai.
Šiek tiek susijaudinęs KKKC vadovas Ignas Kazakevičius su kauke per parodų atidarymą žiūrovams rodė sektino socialinio saugumo pavyzdį - paragino išsisklaidyti, laikytis higienos taisyklių – salėse nerekomenduoja lankytis vyresnio amžiaus rizikos grupėms priskiriamiems, lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms.
Svečiai ir patys neraginami purškėsi rankas dezinfekciniu skysčiu – fojė įrengti asmeninei higienai skirti prietaisai. Įžengę į parodų sales lankytojai, išskyrus šeimos narius, elgėsi drausmingai - stovėjo pagarbiai nutolę vienas nuo kito. Rūmų erdvėse negalima buriuotis didesnėmis nei dviejų asmenų grupėmis.
Tikrieji kultūros entuziastai KKKC vestibiulyje ir parodų salėse nenuobodžiavo - pakiliai sveikinosi, bet rankų nespausdė rankų, kaip įprasta per karantiną, guviai bruzdėjo, šnekučiavosi ir neslėpė savo džiaugsmo, kad po ilgokos pertraukos vėl gali atgaivinti sielą didžiausioje uostamiesčio meno oazėje.
Laviruoja tarp fizikos ir metafizikos
Ne tik tapytojo, bet habilituoto technikos mokslų daktaro, Kauno technologijos universiteto (KTU) profesoriaus A.Palevičiaus parodos „Tarp fizikos ir metafizikos“ koncepcija grindžiama jo paties moksliniais tyrimais ir atradimais – optinių ženklų ir mikrostruktūrų replikomis polimeruose, jų vizualizavimo galimybėmis.
Nevargindamas žiūrovų mokslo terminais A.Palevičius tik pažymėjo, jog jo žvilgsnis pastaruoju metu nukrypo į kuriamas funkcines medžiagas, kurios naudojamos kuriant mikroelektronikos, ekologinės chemijos, energetikos technologijas, tiriant aplinkos užterštumą, klimato kaitą.
A.Palevičius savo darbuose parodo tai, ką pats KTU laboratorijose regi per didelės galios skanerius, atominės galios mikroskopus – naujai sukurtų medžiagų mikrostruktūras. Kai kurie parodoje „Tarp fizikos ir metafizikos“ eksponuojami vaizdai išgauti naudojant skaitmeninę holografiją.
Mikropasaulis plika akimi nematomas, bei padidinus vaizdus, juos vizualizavus, atsiveria įdomiausių dalykų. Naujų struktūrų formos, jų dariniai, raštų pynės – žodžiais nesusakomi, niekuo nenusileidžia gamtos grožiui.
A.Palevičius savo kūrinių niekada neįvardina pavadinimai – kam kaustyti žiūrovų vaizduotę ? Mikropasaulio gelmių vizualizacijose jie patys gali įžvelgti kalnus, slėnius, upių vagas, netikėtas spalvų samplaikas.
Darbuose – neregimos materijos ženklai
„Daug ko nematome, bet dar nereiškia, kad mikropasaulio nėra, kad nejaučiame jo poveikio. Materiją skaidant į daleles, jas lipdant, atsiveria vaizdai, kuriuos mokslininkai regi per mikroskopą ir gali parodyti kitiems. Intervencija paremta technologijų žiniomis“, – kalba mokslo ir meno kompetencijas derinantis A.Palevičius.
Parodos autorius, regis, siekia įrodyti ir akivaizdžiai parodyti, jog perpratus spalvų teorijos ir kompozicijos principus, naujai kuriamų mikrostruktūrų semantinių ir geometrinių santykių prasmę, nematomos materijos ženklus, jos paviršių laukus galima savitai interpretuoti, suteikti įvairių pažinimo kodų.
Prieš karantiną A.Palevičius grįžo iš Kalifornijos, kur įsibėgėjusi koronaviruso giltinė dabar šienauja San Fransisko gyventojus. Kauniečio menininko paroda Klaipėdoje sutapo su pasaulį drebinančia pandemija.
„Įprastą žmonių gyvenimo tėkmę, o gal net ir visos civilizacijos eigą modifikuojantis paslaptingas koronavirusas – irgi dalis mus supančio nematomo mikropasaulio“, – pastebi A.Palevičius.
Dar viena saviraiškos forma – tapyba
Jau seniai brandinęs idėją mokslo žinias filosofiškai įprasminti meno kūriniuose A.Palevičius savo vizualizacijas įsidrąsinęs pristato tik šiemet, kai Kultūros ministerija jam suteikė meno kūrėjo statusą.
Technikos mokslų daktarui nesvetimi ir kitokie vaizduojamosios dailės žanrai. KKKC erdvėse eksponuojami jo abstrakčioji tapyba irgi traukia dėmesį skatina mąstyti apie apčiuopiamo materialumo ir spalvų alchemiją.
A.Palevičiaus tapybos ciklai („Panteonas“, „Dvigubo viskio bliuzas“) – nedidelio formato miniatiūros, kuriomis jis iliustruoja savo bičiulio, neblėstančio Kauno bohemos šviesulio poeto Gintaro Patacko kūrybą. Mokslo žinios autoriui leidžia laisviau eksperimentuoti ir šiuolaikinės tapybos lauke.
Grožis A.Palevičiui, kaip ir G.Patackui, neatsiejamas nuo bjaurasties, blogis – nuo gėrio, šventumas – nuo nuodėmės. Priešybių estetikoje jis įželgia egzistencinį moto, giluminius kontrastus ir vyksmo vienovę.
„Man tapyba – greita, spalvinga ir efektinga saviraiška. Prie molberto prisiminu nueitą kelią, pasaulį, tiesas, vertybes, kurias pripažįstu, išlieju asociacijas“ – teigia A.Palevičius, savęs nepriskiriantis tradicinei bohemai.
Mokslininko protas ir menininko siela
Prieš beveik tris dešimtmečius susidomėjęs menais A.Palevičius nusprendė, kad žinių jam nepakanka – studijavo tapybą San Francisko meno akademijos universitete, rezidavo Niujorko vaizduojamųjų menų mokykloje, kur buvo įvertintas kaip išradingas koloristas.
Kaunietis surengė apie 30 personalinių tapybos parodų Lietuvoje ir užsienio šalyse, yra Kanados portretistų sąjungos narys.
„Šio menininko stilius artimas tradiciniam modernizmui, kai estetinis idealas įkūnijamas kintančiomis formomis, o turinys orientuotas į reliatyvųjį kanoną – struktūras, kuriose galima atsekti ankstesniųjų formų apraiškų, jų įtakų, motyvų, įvairių temų ir variacijų.
Jis nemėgsta to, kas jaukia priežasčių ir pasekmių tvarką, eksperimentai – atsakingi, neatsiejami nuo spalvinės struktūros pojūčio ir vertinimo“, – taip savitą A.Palevičius tapybą apibūdina menotyrininkas I.Kazakevičius.
Lietuvos mokslo premijos (2018 m.) laureatas A.Palevičius nemano, kad fundamentalūs tyrimai menininko sieloje žudo Mocartą ir atvirkščiai – polinkis į menus išbalansuoja mokslininko protą. Garsūs mokslo vyrai kūrė muziką, reliatyvumo teorijos kūrėjas Albertas Einsteinas griežė smuiku, buvo neblogas piešėjas.
Daugiabriauniu talentu apdovanotas A.Palevičius kol kas kuo puikiausiai derina savo skirtingus socialinius statusus – menininko užmojus ir profesoriaus pareigas KTU Mechanikos, inžinerijos ir dizaino fakultete.
Fotografijose – nežabotos laisvės vaizdai
Kauno menininkės J.Liaudanskaitės parodoje „Žvilgsnis į San Fransiską“ atsiveriantys vaizdai kuria autentiškumo atmosferą. Klajodama po šį nuostabų miestą ji stengėsi atsispirti užburiančiam jo grožiui – per fotoobjektyvą jai būdinga technika ieškojo ženklų, bylojančių apie kitokį vietovės unikalumą, savitumą.
San Fransiskas – JAV abstrakčiojo meno lopšys. Gal todėl J.Liaudanskaitės darbuose šmėžuoja amerikiečio tapybos klasiko, antrosios kartos abstraktaus ekspresionizmo atstovo Richardo Diebernkorno kūrinių parafrazės.
Kitose fiksacijose – padūkėliška San Fransisko dvasia - nežabota laisvė ir korporacijų diktatas, hipsterių judėjimas, atvirumas netradicinės seksualinės orientacijos asmenims. Gėjai ir lesbietės čia tiesiog klesti, gyvena itin draugiškoje aplinkoje. Dar viena tokia išskirtinio komforto zona Australijoje – Sidnėjus.
Padūkęs JAV didmiestis – terpė virusui
Tuo pat metu J.Liaudanskaitės fotografijos dvelkia neįminta paslaptimi, atspindi ne paradinę miesto estetiką, o giliau glūdinčius, paslėptus daiktų ir žmogiškosios būties būties klodus. Ar tai menininkės intuicija, jos išmintis, vaizduotės žaismas, ar išankstinė San Fransisko gyvenimo studija, tegul nusprendžia žiūrovai.
Fotomenininkei rūpi ir globalinės grėsmės. Jos kūriniuose ryškėjantys ženklai – tarsi nuorodos, įspėjančios neprarasti budrumo San Fransiske, nes čia išties puiki terpė ne tik atsirasti, bet ir suklestėti koronavirusui.
J.Liaudanskaitės paroda siejasi su jos moksliniais darbais ir ankstesniais fotovernisažais. Vienas jų „Žvilgsnis“ šiemet pristatytas San Fransisko Moskono parodų centre vykusioje konferencijoje „SPIE Photonics WEST 2020“
Baigusi Kauno Maironio gimnaziją J.Liaudanskaitė fotografijos įgūdžius tobulino profesinėje veikloje. KTU studijavo paveldosaugą, susipažino su istorinių reliktų sakralinėmis vertėmis, jų apsauga, mokėsi piešimo, kompozicijos, kompiuterinio meninio dizaino.
Šiuo metu J.Liaudanskaitė baigia inžinerijos mokslų studijas Kauno technikos kolegijoje.
Kauniečių menininkų parodos – pirmosios meno kregždės uostamiestyje po to, kai karantino taisyklės kultūros įstaigoms buvo šiek tiek sušvelnintos. Kaip pakitusią situaciją vertina Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius, menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
- Džiaugiamės, vadelės šiek tiek atleistos – lankytojai nedidelėmis grupėmis jau gali lankytis KKKC Parodų rūmų salėse, atgija privačios galerijos. Patys laikomės nustatytų karantino taisyklių ir žiūrovus įspėjame, kad būtų drausmingi, nepažeidinėtų asmeninės higienos, socialinio saugumo taisyklių. Aišku, laukiame šviesesnių laikų.
- Kaip jaučiatės, kai apie meną viešosiose erdvėse tenka kalbėti prisidengus kaukėmis?
- Žiūrovai irgi su kaukėmis – be jų į sales nieko neįleidžiame. Šiek tiek keista, nejauku, netgi sudėtinga bendrauti, kartais tik iš balso gali atskirti draugus, gerai pažįstamus menininkus. Bet paskui viskas grįžta į savo vėžes. Atidarant parodas vyno taurės tradiciškai nekilnojamos, saugumo sumetimais pristatymai trumpės.
- Akivaizdu, kad meno gerbėjai trokšta gyvų renginių, virtualūs pristatymai - laikina išeitis. Parodos – puiki proga susiburti, pasidalyti mintimis, aptarti įspūdžius, ateities planus. Kitos galerijos irgi sulaukia svečių, tiesa, ne tiek, kiek anksčiau. Ilgainiui viskas atgis, įprasime ir parodose bendrauti su kaukėmis, jeigu jų prireiks.
- Per karantiną menininkai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Kokios jų nuotaikos?
- Pandemija labiausiai smogė taudailininkams, amatininkams, kurie gyvena iš to, ką parduoda mugėse. Teatrai, koncetų salės sustabdė savo veiklą. Dailininkai, skulptoriai, dizaineriai, fotomenininkai darbuojasi studijose, bet to neužtenka. Jie nebegali susitikti, laisvai bendrauti, dalyvauti seminaruose, konferencijose, įgyvendinti bendrų rezidentūros projektų Lietuvoje ir užsienyje. Paskelbus karantiną, gyvoji meno apytaka sustojo.
- Kai kurie kūrėjai puolė į paniką - grąžo rankas, jų raudos veria širdį kitiems mirtingiesiems.
- Tikriausiai kalbate apie pramogų verslo atstovus – dainininkus ir muzikantus. Jiems išties sunku – liko be darbo, pajamų socialinių išmokų niekas nesiūlo. Bet audros nesiaučia amžinai. Per karantiną galima susitelkti į namų darbus, apmąstyti planus, itvarkyti archyvus, pasisemti naujų idėjų skaitant knygas, naršant internetą.
- Ar kultūros įstaigų specialistai jau prisitaikė dirbti karantino sąlygomis?
- Darbuojamės kaip ir anksčiau, tik su kaukėmis, skydais ir dezinfekcija. Tikimės, kad virusas iki rudens išsikvėps, karantinas švelnės. Tada atsivertų galimybių surengti KKKC veiklos jubiliejinę meno parodą. Planuose – tradicinė Fotografijos meno šventė, kurioje žada dalyvauti menininkai iš užsienio šalių, kiti renginiai, parodos.
Mums nebuvo sudėtinga dalį savo veiklos iš ekspozicijų perkelti į virtualiąją erdvę, pasinaudojus įdirbiu. Feisbuke itin populiari KKKC paskyra – per karantiną lankytojų padaugėjo kone dvigubai. Virtualūs produktai socialiniuose tinkluose keičia meno katalogus, knygas, kitokius leidinius – tokia laikmečio tendencija.
- Gaudžiant pabūklams, siaučiant epidemijoms mūzos nutyla, paskui jų lengvai neprisikviesi.
- Galbūt, tačiau kūrybos galios žmogaus niekada neapleidžia. Talentingi menininkai, nepalankiausių aplinkybių užspeisti į kampą, kartais netgi pažvalėja - intensyviai kontempliuoja, brėžia gaires, ką ir kaip galėtų padaryti geriau. Blaškosi kaip materijos atomai, kurių virpesiai gamtoje, ko gero, irgi yra kryptingai užprogramuoti.
Per karantiną vieni prarado daugiau, kiti mažiau, bet kūrėjo minties karantino narvuose niekas neįkalins. Ji, kaip upės tėkmė, greitai randa kitą vagą ir vėl prasiveržia. Žmogaus, jo santykių su menu prigimtis – identiška.
KKKC Parodų rūmai. Arvydas Palevičius. „Tarp fizikos ir metafizikos“. Judita Liaudanskaitė. „Žvilgsnis į San Fransiską“. Parodos veiks iki 2020 m. birželio 14 d
