Rūta Jusionytė net ir Paryžiuje tėvo priesakų nepamiršta – vienintelės tiesos neieško

Lietuvoje geriau žinoma R.Jusionytės tėvo, iš gyvenimo anksti pasitraukusio talentingo tapytojo Algimanto Jusionio kūryba. Jos motina dizainerė Violeta Jusionienė irgi neabejinga mūzoms – yra daugelio įdomių kultūros ir meno projektų sumanytoja bei organizatorė, vadovauja Naujajai Klaipėdos galerijai.

Klaipėdoje baigusi Eduardo Balsio menų gimnaziją, o paskui ir Vilniaus dailės akademiją R.Jusionytė tęsia garsios menininkų dinastijos tradicijas: jos senelis Stasys Jusionis ir dėdė Vidmantas - irgi gerai žinomi tapytojai.

R.Jusionytė darbuojasi Paryžiuje, bet ryšių su gimtine nenutraukia – pernai savo kūrybos parodą surengė Vilniuje. Ten eksponavo didesnes keramikos skulptūras, o Klaipėdoje rodo kamerinius darbus, tapybą.

Savito braižo menininkės skulptūros kompozicijose dominuoja apnuogintos būtybės, mistiniai gyvūnai. Iš jų akiduobių sklindanti keista pirmapradės būties energija verčia galvoti, jog žmogaus kūnas – tik kiautas, o siela yra amžina.

R.Jusionytė savo keramiką dažniausiai eksponuoja Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje. Prieš dešimtmetį išleistas solidus jos kūrybos albumas-monografija prancūzų kalba. Vakarų Europoje jau pripažintos lietuvės menininkės darbais domisi prestižinės galerijos ir kolekcininkai.

Prieš penkerius metus R.Jusionytė pelnė prestižinę Prancūzijos dailiųjų menų akademijos (Institut de France, Academies des Beaux-Arts) premiją už geriausią figūratyvinę skulptūrą. Šis apdovanojimas prilygsta prancūzų nacionalinei premijai.

Pastaruoju metu R.Jusionytė, tarsi prisimindama savo tėvo tapytojo žodžius, kad jis „groja, kalba ir rašo spalvomis, tarnauja spalvai, iš mažyčių po visas pakampes ištampytų tiesų sulipdo didelę tiesą“, gręžiasi į tapybą – Baroti galerijoje pristatomi ir jos paveikslai.

„Rūta lipdo tikrus, nepagrąžintus žmones – jos skulptūrose žėruoja amžinojo gyvenimo idėja, mitologiniais siužetais ji perteikia savo požiūrį į pasaulį, jausmus“, - pristatydamas vernisažą kalbėjo R.Jusionytės kūrybą Lietuvoje ir užsienyje propaguojantis vilnietis, Užupio galerijos „Menų tiltas“ savininkas Edvinas Žukas.

Autorė labai troško pati pristatyti savo parodą Klaipėdoje, susitikti su artimaisiais, draugais, tačiau pagalius į ratus pakišo koronavirusas - skrydžiui iš Paryžiaus iš anksto užsakytų bilietų Rūtai teko atsisakyti.

„Aš mąstau linijomis. Skulptūroje linija apgaubia materiją, suteikia jai formą, o tapyboje – atskiria spalvas. Kurdama paveikslus seku koloristinės tapybos tradicija“, - teigia R.Jusionytė.

Gyvūnų atvaizdai menininkei padeda atskleisti personažų charakterį. Girių valdovė meška, pasak jos, teikia saugumo jausmą. Zuikis - aistros, kūniškų geidulių, pasitenkinimo archetipas, lapė - gudrumo, išminties simbolis. Minotauras ne toks jau ir baisus, kai moterys šiuo siaubūnu pasitiki, glaudžiasi jo glėbyje. 

R.Jusionytės kūrybos gerbėjai jos darbuose įžvelgia tai, ko pati autorė galbūt ir nepastebi, apie tai negalvoja: klastingą griežtos ir negailestingos būties užkratą, nepasaldintą užuojautą, subtilią grožio ir rūsčio buities alchemiją, keistai sumažintų beamžių žmogystų genties išgyvenimus, siaubingą tuštumą jų vaikiškose sielose.

Menotyrininkui Christianui Noorbergenui atrodo, jog R.Jusionytė tobulai įvaldžiusi nuogybės vaizdavimo ritualą: „Rūtos būtybės - tai žmogaus pavidalo skylės, apgaubtos kūno. Pro jas pamatai, iš kur ir kaip teka amžinybės srovė - nebėra horizonto, dangus iš jų atimtas. Tai rizikinga skulptūra, joje nėra nė lašo linksmybės".

Paklaikusiu žvilgsniu žiūrovus varstančios R.Jusionytės būtybės, pasak Ch.Noorbergeno, sklidinos skausmo: „Niekas iš jų nieko nepaims, jos nieko nebeturi - prarado viską, tik ne žmogiškumą. Įkvėpimas jas trikdo, priekaištai baugina, bet tokių nesunaikinsi. Tai mūsų pražūties broliai, liudijantys amžinąją būties paslaptį“.

Pati autorė aiškina, jog estetikos, plastikos ir kompozicijos dėsniai iš esmės yra tokie patys, moralės ir humanizmo idėjų problematika taip pat yra panaši, tiesiog kiekvienas menininkas visa tai išreiškia savaip. Kūryba parodo, kaip jie suvokia aplinką, pasaulį, kaip jaučia universalių idėjų dvelksmą.

„Menas - gyvenimo filtras. Per save košdami tikrovės apraiškas menininkai, pasirinkę įvairias išraiškos formas, kreipiasi į kitus. Manoji išraiška – tai metafora. Aš nieko neteigiu, tik klausiu ir kviečiu drauge ieškoti atsakymų“, - tvirtina Paryžiuje nišą atradusi, bet savo lietuviškųjų šaknų neatsižadanti R.Jusionytė.

Panašiai mąstė ir jos tėvas, ryškus šiuolaikinės lietuvių tapybos koloristas A.Jusionis: „Kai aš tapau, tiesa sklando kažkur aplink, bet aš jos nematau. Kur jos pradžia ir kur galas? O gal jos nėra tokios vienintelės? Skaitykite mane. Kiekvienas perskaitysite savaip. Tai bus kiekvieno jūsų ir mano tiesa...“