„Paroda pasakoja Donbaso (Ukraina) fronto linijoje išsidėsčiusios gyvenvietės Luhansko Stanicos paauglių istorijas. Per savo neilgą gyvenimą jie patyrė tiek netekčių, tragedijų ir traumų, kiek žmogus iš taikaus didmiesčio nepatirtų per visą savo gyvenimą.
Gyvenimas Luhansko Stanicoje (Luhansko sr., Ukrainoje) pasidalinęs į dvi dalis: iki ir po karo pradžios . Žodis „karas“ čia reiškia ne antrąjį pasaulinį karą, bet šiuolaikinį Donbaso karą, kurį 2014 m. Rusija pradėjo prieš Ukrainą.
Šis įvykis išskyrė šeimas, dramatiškai pakeitė jų kasdienybę ir paliko neišdildomų randų vietos gyventojų likimuose. Karui prasidėjus, kai kurie fotografijų herojai dar buvo vaikai. Dabar jie virto 14-15 metų paaugliais, išmanančiais apie karo baisybes daugiau nei vidutinis Ukrainos kareivis iki 2014 metų.
Luhansko Stanicos gyvenvietėje karas tikrąja ta žodžio prasme padalino viską. Šis miestelis yra maždaug 16 km nuo Luhansko, kuris iki okupacijos buvo laikomas srities centru. Žmonės iš netoliese esančių gyvenviečių savaitgaliais čia atvykdavo ilsėtis, pramogauti ir aplankyti giminaičius.
Dabar nuo okupuotų teritorijų, į kurias patenka ir pats Luhanskas, Luhansko Stanicą skiria Doneco upė. Šiuo metu upė atlieka ryšio linijos tarp Ukrainos vyriausybei priklausančių ir okupuotų teritorijų funkciją. Norintieji kirsti sieną ir patekti į laisvąją Ukrainą iš Luhansko pusės, turi atstovėti ilgose eilėse prie įrengtų praėjimo punktų Stanica Luhanska miestelyje esančių tiltų prieigose.
2014 metų birželio viduryje prasidėjęs karas, kurio metu buvo sugriauta ar apgadinta daugybė pastatų, gyvenamųjų namų ir mokyklų, taip iki šiol ir nesibaigė. Per šešerius metus vietiniai gyventojai įprato prie atsitiktinių apšaudymų bei gyvenimo nuolatinėje grėsmėje.
Tų paauglių, kurie anuomet dar buvo vaikai, vaikystė buvo pavogta. Kai viskas prasidėjo, jie buvo pernelyg jauni, kad suprastų visus pokyčius, ir viską priėmė labai natūraliai. Be abejo, tai traumuoti vaikai, o ramūs vaikystės prisiminimai greičiausiai bus visiems laikams ištrinti iš jų galvų.
Dauguma šios parodos herojų nufotografuoti prie mokyklos Nr. 2 griuvėsių. 2014 metų rugsėjo mėnesį Rusijos reaktyvinės salvinės kovos mašinos „Grad“ šią mokyklą praktiškai sulygino su žeme. Teliko vos kelios apdegusios sienos.
Griuvėsių teritorijoje pilna buvusių mokinių padarytų ženklų, bylojančių, kaip stipriai jie mylėjo savo mokyklą. Visgi, darant nuotraukas, vaikai nebuvo linkę pasakoti apie šią vietą ko nors daugiau, tiesiog pasisakydavo savo vardus ir išeidavo...
Kol kas karas tebėra neatsiejama jų gyvenimo dalis. Paaugliai šiose nuotraukose smarkiai skiriasi nuo bendraamžių, gyvenančių taikioje aplinkoje. Tai labai aiškiai pastebima vos pažvelgus į jų akis. Akis, kurios regėjo naikinimą, mirtį, kraują ir susišaudymus.
Tuo metu, kai jų bendraamžiai kitose pasaulio vietose nerimavo kaip greičiau užbaigti namų darbus, kad dar liktų laiko pažaisti su draugais, svajojo apie naują telefoną, ginčijosi dėl įprastų kasdienių dalykų su tėvais, šio krašto vaikai nė nebuvo tikri ar jų gyvenimas tęsis, ar jų artimieji išgyvens ir kiekvieną savo egzistavimo akimirką vertino kaip paskutinę. Pagalvokite apie tai žiūrėdami šias fotografijas“.
/Olena Makarenko, Kijevas , 2020 m. rugsėjis/
