Vienetinės fotografijos atspausdintos senovine „Van Dyke brown“ technika.
Fotografuota senosiose Vilniaus, Kauno, Palangos, Giedraičių, Žiežmarių, Kėdainių žydų kapinėse 2021 metais.
Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet žydų kapinės Lietuvoje yra paskutiniai šios neišvengiamai į nebūtį žengiančios genties gyvenimo, o ne mirties liudininkai – tie keisti, hebrajiškai nemokančiam žmogui nesuprantami, dylančiais užrašais antkapiai, mena ne mirtį. Gyvenimą. Kapinės hebrajiškai – „Bet Olam“ – Pasaulio Namai. Mūsų atminties namai. Spręskime patys, kokiuose namuose norime gyventi. Mes nepastebime laiko – nepastebime nykstančių jo ženklų, nepastebime, kaip iš mūsų atminties dingsta žmonės ir atmintis apie juos.
Fotografija yra tas stebuklingas aktas, kuris sustabdo ne tik laiką. Ji stabdo užmarštį. S.Paukščio fotografijose – sustingę atminties ženklai. Čia, po tais nesuprantamais rašmenimis guli Chaja ir Chaimas, Icikas ir Dora, Solomonas ir Sara. Mūsų, kaip pasakytų Vaižgantas, dėdės ir dėdienės. Kaimynai. Žmonės. Jei esame žmonės, pažvelkime, prisiminkime. Nes po penkiasdešimties metų Lietuvoje jau nebeliks tų, kurie galės iš dešinės į kairę perskaityti, kas gyveno mūsų miestuose ir miesteliuose.
Pradžios mokykla
čia guli paskutiniai
kurie dar mokėjo
iš dešinės į kairę
akmentašio amžiną atilsį
kaltas rūdija pusny
antkapis tyliai klausia
kuo tu vardu
žydkapiuos stovi vaikas
ir geležine plunksna
rūdim ant sniego
iš dešinės į kairę
nedrąsiai užrašo
mane
Sergejus Kanovičius
