Jubiliejinę savo kūrybos parodą šis šmaikštus menininkas atidarė ne vienoje iš sostinės galerijų, o pagal pandeminę madą – po atviru dangumi, dienraščio „Lietuvos rytas“ ir portalo lrytas.lt redakcijos kieme.
Karantinas bendrauti mėgstančiam dailininkui buvo gana sunkus laikas – nebeliko ne tik triukšmingų parodų atidarymų, bet ir galimybės kartu su žmona užsukti į teatrą ar koncertą.
„Saugojomės. Kartais ir „Barborą“ išsikviesdavome, o ir patys nuvažiavę į parduotuvę pilną mašiną prisikraudavome, kad visai savaitei užtektų“, – pandemijos siautėjimo laikus prisiminė J.Varnas. Ir čia pat pridūrė, kad vos tik atsirado galimybė pasiskiepyti, tuojau pat ja pasinaudojo.
„Dabar gyvenimas atrodo šviesesnis, ir po daugelio „tylių“ atidarymų savo parodos atidarymą rengiu visai įprastą – su vaišėmis ir staigmena. Jo metu žiūrovams pristačiau „Blaivybės stulpą“, – pasakojo karikatūristas.
– Kodėl nusprendėte jubiliejinę parodą surengti ne galerijoje, o „Lietuvos ryto“ redakcijos kieme? – paklausiau liepos 6 dieną 85-metį atšventusio J.Varno.
– Eidamas į redakciją pastebėjau, kad jos kieme yra puiki vieta parodoms – ir po stogeliu, ir atvira vieta, žiūrovai jokių virusų gali nebijoti. Tačiau iki šiol niekas jos neišnaudojo, tai nusprendžiau būti pirmas.
Tik iškabinus piešinius paaiškėjo, kad yra šiokia tokia bėda – vėjas linkęs blaškyti ekspoziciją. Na, per pirmąją nakt nieko nenunešė, tai gal viskas bus gerai.
– Gana keistas jūsų parodos pavadinimas. Jis žemaitiškas?
– Na, ji vadinasi „Kastasyr“ – vienas žodis ir be klaustuko. Žemaitiškas. Juk aš pats esu pakraštinis žemaitis. Nuo Radviliškio pusės mes ten jau tokie pakraštiniai. Ateikit ir pamatysit „Kastasyr“.
– Rodote naujausius kūrinius, ar surengėte jubiliejinę retrospektyvą?
– Visko yra. Yra ir ta pirmoji žurnale „Šluota“ išspausdinta karikatūra – ragana ant šluotos, o šalia jauna raganaitė. Radau tik nuotrauką, nes piešinys jau seniai dingęs.
– Tačiau iš tiesų karikatūras pradėjote piešti daug anksčiau? Turbūt mokyklos ir Vilniaus dailės instituto (dab. Dailės akademija) sienlaikraščiuose išbandėte ir savo politikos komentatoriaus sugebėjimus?
– Na taip, buvo ir ten piešinėlių. Dailės institute leidau sienlaikraštį „Sprigtas“. Anksčiau jį leido Fridrichas Samukas, bet jis baigė institutą, tai aš tą „Sprigtą“ perėmiau. Tik, kai užkabinau politines aktualijas, tai išsikvietė rektorius ir pasiūlė daugiau dėmesio skirti instituto vidinėms problemoms spręsti.
Politika man nuo senų laikų – nesvetima. Šiaip ar taip buvau tremtinio vaikas.
– Argi tremtinio vaikas sovietmečiu neturėjo vengti politikos, stengtis niekam neužkliūti, neišsišokti?
– Ne, nebuvau ramus ir tylus, nes žinojau, kad ir Sibire gyventi galima. Sibiras manęs negąsdino – didžiuliai plotai taigos. Su šautuvu vaikštai, medžioji. Du ar trys šimtai metrų iki vandenyno – gali eiti ir eiti. Sovietmečiu su bičiuliais iš Lietuvos nuvažiuodavau į tą pusę pamedžioti.
Dar buvau su tėvais tremtyje, Irkutsko srityje, kai mirė Josifas Stalinas. Po jo mirties 1953 metais leido ir tremtiniams šautuvus nusipirkti. Iki to laiko neleido. Tada tėtis man nupirko tokį seną belgišką šautuvą. Jis pats nemedžiojo, medžiodavau vienas arba su draugais. Daugiausia – paukščius, retkarčiais – elnius, kuriems medžioti rudenį jau reikėjo leidimų.
– O Lietuvoje medžiodavo stirninus? Atsimenu ne vieną jūsų parodos atidarymą, kurio metu susirinkusius vaišindavote šviežiai kepta stirniena. Bet šių metų vaišės – sūriai. Gal nebemedžiojate?
– Medžioju. Tiesa, atidarymams stirninus atveždavo kolegos medžiotojai. Šiemet buvo sunku prognozuoti kiek žmonių po visų tų karantinų į atidarymą ateis. Be to, esu gimęs Žiurkės metais pagal Rytų horoskopą, tai ir pakvietimus su graužikais padariau, ir vaišes atitinkamas.
– Ne visos vaišės šį kartą – valgomos. Tarp karikatūrų kabo ir daugybė jūsų sukurtų medalių, kurių pagrindas – vienkartinės lėkštutės, o kai kurie tu medalių primena egzotiškus patiekalus. Kaip tikras medžioklis mėgstate skaniai pavalgyti ir radote būdą suderinti vaišes ir meną?
– Taip, medžioklės ir puotos – nuo seno neatsiejami dalykai. (Juokiasi). Dalis tų medalių atkeliavo iš tradicinės Balandžio 1-osios karikatūrų parodos. Šiemet jos tema buvo „Žalioji planeta“, o paroda vadinosi „Kursu žaliu smagiai galiu“.
Darbus jai pradėjau daryti dar pernai rudenį. Apsižvalgiau aplinkui ir tokius jau niekam netinkamus daiktus panaudojau medaliams. Beje, vieną kitą medalį padarydavau ir seniau – tai medžioklės proga, tai kokios draugų šventės. Juk esu puikus piršlys. Dauguma mano supirštų porų iki šiol neišsiskyrę.
O medalis – tai proga atkreipti dėmesį. Aš pats tuos medalius kuriu ir pats dalinu. Tik yra viena taisyklė – nenusiimti jų iki renginio pabaigos. Jei koks žmogus nori nusiimti, tai pagrasinu, kad atimsiu. O kur po to jie juos deda – jau ne mano reikalas.
Nors iš tiesų, kai darau tuos medalius, tai pirmiausia kreipiu dėmesį į spalvas, kompoziciją. Taigi, tokiu kūriniu galima ir sieną pasipuošti.
