Prieš 62 metus statant Kauno hidroelektrinę ir užtvenkus Nemuną po marių vandeniu atsidūrė ne vienas kaimas, jo gyventojai su savo turtu ir gyvuliais buvo priversti išsikelti į gretimas vietoves. Šlienavoje (Kauno r.) esančio Samylų kultūros centro atstovai su vietiniais gyventojais kiekvienais metais pamini šiuos įvykius.
Pernai įamžinant po vandeniu dingusių kaimų istoriją buvo sukurtos medžio skulptūros, vaizduojančios po darbų grįžtančius šienpjovius, į nežinią žvelgiančią motiną su vaiku ant rankų, įvairius gyvulius ir net bažnyčią.
Skulptūros buvo įkurdintos mariose, sėkmingai ištvėrė žiemos speigus ir net nenukentėjo nuo piktadarių rankų.
Dabar neįprastą skulptūrų parką papildė dar trys nauji kūriniai. Iš marių į krantą žvelgia linksmas kaimo muzikantas bei greta jo tupintis šuo ir į smalsuolius žiūri po obelimi stovinti mergaitė. Ant kranto mediniame fotelyje patogiai įsitaisiusi sėdi medinė močiutė su katinu.
Samylų kultūros centro renginių organizatorė Eglė Targanskienė sakė, kad kasmet stengiasi sugalvoti ką nors naujo.
„Profesionalūs medžio skulptoriai sukūrė tris naujas skulptūras, bet vieną jų palikome ant kranto. Tai užlieto kaimo gyventoją Anelę vaizduojanti skulptūra. Šis vardas buvo populiariausias tuose kaimuose“, – pasakojo E.Targanskienė.
Prisėdus ant suolo prie senolės ir pasinaudojus moderniomis technologijomis ji pradeda pasakoti užlietų kaimų istoriją, taip pat galima išgirsti ir vieną liaudies dainą, kurią traukdavo tų kraštų žmonės, ir telefone pamatyti žemėlapį, kurioje vietoje buvo kaimai. Pabaigoje močiutė paragina: „Paglostyk mano katiną, žmonės kalba, kad jis atneša laimę.“
Medžio skulptūras sukūrė Raimondas Uždravis, Saulius Jocius ir Gintautas Tručinskas.
R.Uždravis sakė, kad kurti skulptūras iš medžio tenka įvairiausiose pasaulio šalyse, bet Šlienavoje esantys kūriniai ypatingi tuo, kad juos reikia įtvirtinti vandenyje, marių lygis kinta, todėl tai nėra paprasta.
Bet kitais metais ir vėl žada sugalvoti ką nors naujo.
