Apie šį įdomų sumanymą, parodos pavadinimą bei idėją ir kalbėjomės su Andrėja.
<strong>–<span style="white-space:pre"> </span>Šioje parodoje eksponuojate fragmentus iš savo šiuo metu kuriamo ilgo metro filmo. Gal atskleistumėte, apie ką šis filmas bus ir kas paskatino jį kurti?</strong>
–<span style="white-space: pre;"> </span>Šis projektas, pradėtas kurti 2018 pabaigoje, inicijuotas kaip ilgametražis dokumentinis filmas su fikciniais elementais apie kalbą, kalbos politiką ir kalbos instrumentalizavimą Ukrainoje.
Filmas, pažodžiui išvertus iš vokiečių kalbos, turėtų vadintis „Tu kalbi, bet kalba tau nepriklauso“. Nors gali būti, kad dar ieškosim skambesnės vertimo versijos.
O patį projektą kaip visumą dažnai vadinu „Kijevo liežuviu“ – taip, kaip pavadinta ši paroda. Man labai norėjosi pavadinime žodžio „liežuvis“. Norėjosi ženklo/rodiklio, kuris kalbai suteiktų konkretumo, organiškumo, „mėsiškumo“.
Projektas yra ne tik apie kalbos politiką, bet ir apie kalbą bendrąja prasme: apie kalbą kaip organą, kaip visuomenės bendrą vardiklį, kaip intymią terpę...
Galėčiau vardyti dar daugiau, bet svarbiausias vis tiek yra žmogaus santykis su kalba. Laikausi nuostatos, kad geriausias būdas vizualizuoti kalbą yra rodyti kalbantį žmogų. Liežuvis pavadinime lyg atstoja visus veikėjus, juos sujungia.
A.Vasilenkos nuotr.
<strong>–<span style="white-space:pre"> </span>Papasakokite apie šios parodos idėją. Kaip kilo mintis medžiagą eksponuoti dalimis, ką toks erdvinis, sinchroninis, ne linijinis eksponavimas suteikia medžiagai?</strong>
–<span style="white-space: pre;"> </span>Vienalaikiškumas, sinchroniškumas ar vertikalusis laiko suvokimas yra man artimos temos, jas nagrinėju jau kurį laiką.
Istoriją taip pat galėtume įsivaizduoti kaip krūvą, o ne kaip kreivę. Tad nepasakyčiau, kad išsklaidyti filmą erdvėje yra ypatinga idėja. Tai atitinka mano darbo pobūdį.
„Praeitame gyvenime“ buvau tapytoja, nesu įsisavinusi linijinio mąstymo. Manau, kad mes visi mąstome paveikslais ir metaforomis. Galvojimas – tai srautas, vykstantis vienu metu. Tad video paveikslų kūrimas ir jų dėliojimas erdvėje kaip atskirų, bet vienu metu veikiančių segmentų man priimtinesnis iš esmės.
Esama ir kitų priežasčių, kodėl rodau šį projektą dalimis ir erdvėje. Viena jų yra ta, kad šiuo metu bandau „sėdėti ant dviejų kėdžių“: esu vizuali menininkė, besistengianti įsilieti į kino sferą. O tai yra dvi skirtingai veikiančios sritys tiek finansavimo, tiek kūrybos, tiek greičio prasme.
Kurti filmą galima ilgai. Dažnai ir reikia jį kurti ilgai. O meno pasaulyje apsikeitimai vyksta greičiau, bent jau šiuo metu. Reikia būti aktyviam, rodytis. Negaliu sau leisti trejus metus niekur nedalyvauti.
Todėl nuo pat projekto pradžios palaipsniui rodau filmo dalis, žinoma, ne visas, parodose ir meno projektuose. Tai yra takus kūrybinis procesas ir kiekviena paroda yra proceso dalis, etapas, o ne galutinis taškas.
Parodos man padeda kartas nuo karto pažiūrėti į projektą per atstumą, patikrinti, kaip kas veikia, gauti atsiliepimų iš žiūrovų. Tai labai vertingos patirtys, padedančios dirbti toliau.
Galiausiai šiame projekte kiekviena scena filmuota vis kitoje socialinėje erdvėje, o parodoje kiekvienas video patalpintas į skirtingas fizines erdves.
Žiūrovas gali laisvai judėti tarp atskirų socialinių kambarėlių, kurie egzistuoja paraleliai. Kaip ir gyvenime, yra uždaros kapsulės, kurios persikloja, bet nebūtinai susitinka. Pasirinktos socialinės erdvės labai skirtingos, bet jas riša mūsų žvilgsnis į jas ir, žinoma, kalbos tema, ties kuria tas žvilgsnis koncentruojasi.
<strong>– Parodos eksponatus vienija bendras „raudonas siūlas“ – kalbos ir tapatybės klausimas. Ukrainos kontekste rusų bei ukrainiečių kalbų padėtis ir santykis valstybėje yra itin jautri tema. Kaip nutiko, kad pasirinkote būtent šį rakursą? </strong>
–<span style="white-space: pre;"> </span>Kalba domiuosi jau seniai, iš tikrųjų – visą gyvenimą. Galima sakyti, kad užaugau su trimis kalbomis: rusų namie, lietuvių lauke, prancūzų mokykloje.
Gana anksti, dar būdama vaikas, nujaučiau, kad kalba nėra Dievo duota. Nei gimtoji, nei valstybinė, nei kokia kita. Kalbą gali pasirinkti ar pakeisti kita. Panašiai kaip ir santykius. Iškeičiant kalbą taip pat skauda.
Kai paaugau, racionaliai nusprendžiau, kurią kalbą vadinsiu gimtąja. Nusprendžiau, kad rusų. Vokiškai gimtoji kalba yra „Muttersprache“, angliškai – „Mother tongue“, tai „motinos kalba“.
Mano mamos kalba yra rusų, ji iš rytų Ukrainos, tad nusprendžiau, kad taip sakysiu. Bet jei sakyčiau, kad lietuvių, tai irgi būtų tiesa. Vis dėlto lietuviškai moku geriau.
Kaip tik man imigravus į Vokietiją prasidėjo karas Ukrainoje. Kai šiek tiek aprimo, nusprendžiau ten nuvažiuoti pažiūrėti, ar iš tikrųjų žmonės nesutaria būtent kalbos klausimu. Kiek svarbus politinis konstruktas ir kaip bendrauja paprasti žmonės?
Ten sutikau keletą žmonių, kurie buvo nusprendę rusų kalba niekada nebekalbėti, jie net norėjo ją pamiršti. Tokių radikalių sutikau nedaug, ir tik dėl to, kad jų tikslingai ieškojau.
Man tai pasirodė labai įdomus fenomenas: iš vienos pusės – politinis gestas, o iš kitos, grubiai tariant, – savanoriška smegenų kastracija.
Nuspręsti pamiršti gimtąją kalbą (tie žmonės buvo iš Rytų) yra labai galingas, šiurpus, net smurtinis nuosprendis pačiam sau. Ir jeigu nebūtų karo, jie niekada nebūtų taip apsisprendę. Turbūt tai yra tam tikra psichologinė reakcija. Man kilo daug klausimų: kalbos ir galios, asmeninės bei viešosios erdvės santykio bei kitų.
<strong>– Filmą kuriate ilgą laiką, rinkdama medžiagą Ukrainoje. Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susidūrėte kūrybinio proceso metu? Gal galite papasakoti kokių susijusių įdomių istorijų?</strong>
–<span style="white-space: pre;"> </span>Turbūt viena daugiausiai pastangų pareikalavusi ir daugiausiai iššūkių kėlusi projekto dalis yra scena, kurioje choras dainuoja keiksmažodžių dainą. Prieš pasakodama istoriją, noriu pristatyti šios scenos idėją.
Scena vadinasi „Aš neraginu jūsų vartoti keiksmažodžių. Dieve apsaugok!“. Šis sakinys yra citata iš Tatjanos Achmetovos rusiškų keiksmažodžių žodyno įžangos.
Šį ir dar kitą panašiu principu sudarytą, tik ukrainiečių keiksmažodžiams skirtą žodyną atradau prieš kelerius metus. Tada sužinojau, kad slavų kalbose keiksmažodžiai išsivystė iš pagoniškų užkalbėjimų. Atėjus krikščionybei, pagoniški papročiai, kartu ir burtažodžiai, buvo uždrausti.
Užkeikimai išgyveno, bet transformavosi, įgijo kitą pavidalą, kitas reikšmes, tapo keiksmažodžais.
Žodžiai „užkeikimai“ bei „keiksmažodžiai“ ir lietuvių kalboje turi tą pačią šaknį. Abu jie, kadaise buvę šventi, yra bažnytinio draudimo/tabu padarinys.
Kaip sako antropologė Svetlana Adonjeva, jei ieškote ko nors švento, ieškokite to profanikoje, lietuviškai sakant, – šventvagystėje.
Man atėjo mintis šiai šventvagystei sugrąžinti nors kiek sakralumo, grąžinti tiems žodžiams pakylėjimo ir sujungti dvi prieštaraujančias, bet tampriai susijusias kultūras viename kūrinyje. Tad pradėjome ieškoti kompozitoriaus, kuris sukurtų sakralinio ar bent iš dalies sakralinio pobūdžio dainą, besiremiančią aukščiau minėtais žodynais.
Gana greitai radome Aleksėjų Šmuraką, kuris iš karto sutiko su mumis dirbti. Tuo metu jau buvome susipažinę su mėgėjišku vyresnio amžiaus žmonių choru Kijeve. Sekėme jų veiklą pusę metų, filmavome, bendravome. Pasiūlėme savo mintį.
Iš pradžių choras lyg ir susidomėjo, sutiko pabandyti. Atėjome su Aleksėjumi, jis atsinešė dainos eskizą. Padalijo natas su žodžiais. Visi skaito garsiai, juokiasi. Po kokių 10 minučių, kai praėjo nuostabos šokas, pradėjo klausinėti, ką mes atnešėme. Nors apie idėją jie buvo informuoti, bet kol nematė ant popieriaus, turbūt nesuvokė.
Daina yra keiksmažodžių rinkinys su jų paaiškinimais, kaip parašyta žodyne. Tad keiksmažodžių tankis buvo gan didelis. Šiaip ne taip pradėjome repeticiją. Ji vyko labai nesklandžiai, su pertraukomis, bandymais vis iš naujo paaiškinti idėją.
Keli žmonės dainavo, turbūt iš pagarbos choro vadovei, nes ji mus palaikė, jai norėjosi ko nors naujo, ypatingo. Bet po kokių 2 valandų labai įtemptos repeticijos viena choro dalyvė neišlaikė ir mus iškoneveikė, aprėkė ir iškeikė. Pabaigusi dar pasakė, kad ji begėdė, bet nemėgsta begėdiškesnių už save.
Repeticija buvo vos pakeliama, o pabaiga – lyg vyšnia ant torto. Tai buvo nuostabu. Po to visi choro dalyviai atsisakė. Tokia buvo pirmoji mūsų „obsceninio“ choro kūrimo nesėkmė. Kaip aš juokauju, galutiniame vaizdo įraše dainuojantys žmonės – patys drąsiausi Ukrainos piliečiai.
Susiję straipsniai
<strong>– Šiuo metu gyvenate ir kuriate Leipcige. Kaip į jūsų kūrybą ir teminę problematiką reaguoja vokiečiai? Kokių komentarų susilaukiate?</strong>
–<span style="white-space: pre;"> </span>Šių scenų nesu daug rodžiusi Vokietijoje. Turėjau galimybę parodyti chorą Bonos federalinėje meno halėje (Bundeskunsthalle, ši paroda tęsis iki sausio pabaigos). Dauguma žiūrovų juokėsi, stebėjosi, klausinėjo, ar tikrai subtitrai atitinka tai, kas dainuojama.
Tiesa, nežinau, kiek žmonių šiame darbe mato ne tik humorą ar sarkazmą, man tai kol kas paslaptis.
Reakcija į bendrą filmo temą priklauso nuo terpės, kur rodoma, kas žiūri. Vokiečiai iš kultūros ar gal tiksliau iš meno sferos labai mėgsta kritikuoti viską, kas nacionalistiška, tad ir šią temą priima atitinkamai.
Kita vertus, kai pradeda domėtis, klausinėti, kiek žmonių ten kalba rusiškai, o kiek ukrainietiškai, ir kai pasakau, kad maždaug 50 ir 50 procentų, nustemba. Kai kurie, pasirodo, mano, kad rusiškai kalba tik vadinamieji „prorusiškų“ pažiūrų žmonės. Sulaukiu įvairių reakcijų.
Tiesa, esu įsitikinusi, kad jei rodyčiau kine, gaučiau dar daugiau prieštaringų komentarų, visgi meno terpė yra gana vienalytė, ypatinga ir uždara.
Labiausiai noriu parodyti šį darbą Ukrainoje, kai bus sumontuotas filmas, kine. Nežinau, ar bus tokia galimybė, bet labai tikiuosi. Dabar tai atrodo kaip tolima ir nežinoma ateitis.
<em><strong>A.Šaltytės parodą „Kijevo liežuvis“ galite pamatyti galerijoje „Atletika“, Vitebsko g. 21, Vilnius, iki 2022 m. sausio 7 d.</strong></em>