„Mes neprisimename dalykų dėl daugybės priežasčių: galbūt tai buvo slepiama nuo mūsų, o gal mūsų galvos buvo perpildytos lengvesnėmis, labiau paguodžiančiomis mintimis, arba dėl to, kad neturime postūmio ieškoti ryšių tarp skirtingų savo ir kitų istorijų“, – teigė parodos menininkas, kviesdamas „nebijoti užglaistyti atminties įtrūkius, kad aiškiau suprastume tiek dabartį, tiek patys save“.
Pirmą kartą Lietuvoje viešintis litvakiškų šaknų turintis kūrėjas iš Pietų Afrikos W.Kentridge'as sakė anksčiau niekada nejutęs ypatingo ryšio su Europa ar Lietuva, nes ši vieta susijusi su tragiškais įvykiais žydų tautai.
Į protėvių kraštą atvykęs menininkas teigė, kad dėl šios priežasties parodoje ryški „istorinės kolaboravimo naštos tema“.
„Skirtingos šalys tą naštą stengiasi įveikti skirtingai. (...) Austrija teigia, kad ji buvo pirmoji nacizmą patyrusi šalis, Nyderlandai turi savąjį visuomenės pasipriešinimo mitą, tiesa,
kaip ir Prancūzija“, – šeštadienį žurnalistams kalbėjo W.Kentridge'as.
Menininko teigimu, jo šeima išgyveno Holokaustą tik todėl, kad pabėgo iš Lietuvos.
„Beveik visi žmonės, kurie liko, jie mirė“, – sakė jis.
Pasak W.Kentridge'o, paskata apsilankyti Lietuvoje tapo jo duktė, prieš trylika metų atvykusi čia ieškoti savo šeimos šaknų.
„Tai mane paskatino pasiryžti ir atvykti, kai buvau pakviestas surengti šią parodą“, – sakė menininkas.
Žydų tragedijos temai svarbi Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus amfiteatrinėje auditorijoje įrengta meninė instaliacija.
„Tai Pietų Afrikos kraštovaizdis bei kapinės, kokios galėtų būti bet kurios Rytų Europos kapinės – nebūtinai Lietuvos. Čia skamba dvi Pietų Afrikos dainos“, – pasakojo menininkas.
Pasak jo, tai lyg Pietų Afrika dainuotų Lietuvai.
„Auditorijos forma, kurios nežinojome, yra lyg iš duobės, iš kapo – aukštyn“, – aiškino W.Kentridge'as.
Pasak jo, ši instaliacija – padėka už progą pabėgti, išgyventi.
„Menininkas, pasitelkęs scenografijos įrankius, dažnai sukuria instaliacijas, kuriose žmonės patenka į meno kūrinio vidų: perkelia žmogų iš žiūrėtojo į dvimatį, trimatį objektą, į dalyvavimą įvykyje, atrodo, kad pats dalyvauji veiksme, nes yra sukuriamas efektas, pasitelkus įvairias kinetines priemones, vaizdo projekcijas, nuostabius garsus“, – žurnalistams sakė parodos kuratorė, „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.
Muziką menininko kūriniams kuria Pietų Afrikos kompozitorius Philipas Milleris, ją galima išgirsti ir Kaune.
„Ši paroda dedikuota specialiai Kaunui ir menininkas išskirtinį dėmesį parodė. Turėdamas litvakiškas šaknis, labai jautriai kvietimą priėmė ir sukūrė du naujus kūrinius šiai parodai Kaunui“, – pasakojo ji.
Vienas šių kūrinių – sienos piešinys „Kai aš esu miręs ir man reikia švelnumo“ – liksi muziejuje. Antrasis – amfiteatrinėje auditorijoje įrengta „Tu, kuris niekada neatvykai“ instaliacija.
Apie žmonijos puoselėjamą selektyvią atmintį kalbanti paroda yra vienas iš svarbiausių programos Kaunas – Europos kultūros sostinė renginių.
Paroda Kaune veiks beveik visus metus, iki lapkričio 30-osios.
W.Kentridge‘as (g. 1955) gimė ir augo Pietų Afrikoje, įstabios gamtos bei pramoninio kraštovaizdžio kontrastų pažymėtame Johanesburge. Kurti pradėjo dar apartheido metais, tad jo kūriniai neatsiejami nuo visa persmelkusios vietos jausenos ir aštrių temų – žmogaus teisių, rasinės, turtinės nelygybės, revoliucijos, gluminančios akistatos tarp garbingų idealų ir gėdingos, į žmogaus orumą pasikėsinusios kasdienybės.
Augęs advokatų, gynusių nukentėjusius nuo apartheido, šeimoje, W.Kentridge‘as studijavo politikos mokslus, paskui – vizualiuosius menus, aktorystę ir režisūrą.
Parodos rengėjų teigimu, menininkas visur save išbandė, kol jo įvairūs pilietinės ir kūrybinės raiškos būdai susiaudė į unikalų meninį kalbėjimo būdą, išgirstamą ir įsiklausomą parodų lankytojų visuose pasaulio žemynuose bei svarbiausiuose meno centruose.
W.Kentridge‘ui yra natūralu kalbėti apie politines, pilietines ir socialines realijas kūryboje. Tai – skiriamasis jo kūrybos bruožas, kaip ir tai, kad jis genialiai žongliruoja tarp turinio aštrumo ir paveikios estetikos, neišleisdamas parodos žiūrovo, nesupurtęs jo išankstinio nusistatymo ar stereotipinio požiūrio. Juos teks pamiršti W.Kentridge‘o parodoje „Tai, ko nepamename“.
W.Kentridge‘o kūrinių įtaiga slypi menininko gebėjime parodoje sukurti dalyvavimo įvykiuose atmosferą. Ekspozicijoje lankytojai ne tik apžiūri atskirus kūrinius, bet keliaudami menininko ir su juo nuo 2005-ųjų dirbančios scenografės Sabine Theunissen pasiūlyta parodos trajektorija patiria iš įvairių žanrų kūrinių sukonstruotas alternatyvias mąstymo ir pasaulio matymo visatas.
Šį savaitgalį Kaune atidaroma ir daugiau parodų, tarp jų – įspūdinga Kauno architektūros ir jos konteksto svarbą atskleidžianti tarptautinė paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno
centriniame pašte (organizatorius – „Kaunas 2022“) bei – Yoko Ono instaliacija „Ex It“ (organizatorius – Šiuolaikinio meno centras) išskirtinėje Lietuvos banko rūmų lokacijoje.
