Kulautuvoje (Kauno r.) gyvenantis R.Šermukšnis nėra profesionalus dailininkas, bet namų kieme turi net savo paveikslų galeriją.
Ilgus metus restauratoriumi dirbęs vyras dabar užsimojo nukopijuoti Leonardo da Vinci „Mona Lizą“, tačiau nėra tikras, ar tai jam pavyks, ir paaiškino, kodėl.
– Kaip ir kada susidomėjote tapyba? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Šermukšnio.
– Kai man buvo maždaug ketveri metai, buvo karas. Visi vaikai mėgsta piešti, o aš karo metu neturėjau ant ko piešti, todėl piešdavau laikraščių paraštėse, kur būdavo laisvos vietos. Kadangi nebuvo nei žaislų, nei knygelių, pirmiausia išmokau piešti Lenino ir Stalino veidus.
Turėjau tokį pomėgį nuo mažens, bet net vidurinėje mokykloje neturėjau piešimo mokytojo. Kai įstojau į architektūrą, piešdavome fasadus, būdavo daugiau braižyba, nors tada man dėstė ir tokie žymūs žmonės kaip dailininkas Antanas Žmuidzinavičius.
Neturėjau jokio normalaus piešimo mokytojo, manęs niekas nemokė, bet aš labai tai mėgau. Kadangi neturėjau iš ko mokytis, esu net sulipdęs sau vadovėlį „Tapybos pradžiamokslis“, o normaliai pradėjau tapyti prieš šešerius metus. Taip ilgai keliavau iki čia, nes nelabai laiko turėjau, buvau atsidavęs restauravimo darbams.
– Visą gyvenimą dirbote restauratoriumi. Ar siejasi šis jūsų pomėgis su restauracija?
– Viskas restauracijoje susieta su menu. Nors daugiausia dirbome su architektūros paminklais, tuose paminkluose yra freskos, skulptūros, lipdiniai ir visa tai susisieja su menu. Manau, kad visas mano gyvenimas šiaip ar kitaip yra su tuo susijęs.
Kai dirbau, važiuodavome tobulintis į užsienį pas kitus restauratorius.
Pavyzdžiui, lenkai buvo kur kas labiau pažengę nei mes. Atsimenu, vieną kartą nuvykome į Lenkiją, visą dieną keliavome, niekur negavome pavalgyti, bet galiausiai sužinojome, kad vakarieniausime Vavelio rūmuose. Atvedė mus į salę, kur pietaudavo karaliai, ant stalo dega žvakės, sustatyti brangiausi indai, padėta po tris poras įrankių. Net ir tose šakutėse ir peiliuose mes matėme meną.
– Kaip renkatės, ką tapyti?
– Aš nesu profesionalas. Negaliu kalbėti apie šiuolaikinius dailininkus, bet domiuosi senaisiais dailininkais. Visi jie tapydavo tai, kas jaudino jų širdį. Dabar ir aš bandau atgaminti širdžiai artimus vaikystės prisiminimus: nutapiau tėvo ir motinos portretus.
– Kiek maždaug esate nutapęs paveikslų?
– Iš pradžių dar skaičiavau, dabar jau pamečiau skaičių. Sakyčiau, apie 70.
– Kaip kilo idėja nutapyti J.Vermeerio „Merginą su perlo auskaru“?
– Savo kompiuteryje turiu didelę kolekciją įvairių paveikslų. Toje kolekcijoje turėjau ir šį paveikslą, bet man nebuvo didelio noro jį tapyti. Vis dėlto yra Kulautuvoje toks istorijos mokytojas, kuris labai domisi menu ir specialiai skrido į Hagą, kad pamatytų tą paveikslą. Iš Hagos parsivežė atviruką, su juo atėjo pas mus ir pasakojo apie tą paveikslą.
Kai jis išėjo, pagalvojau, kad nutapysiu tą paveikslą ir man tai bus tarsi treniruotė, pamoka, o vėliau padovanosiu jį tam mokytojui. Taip ir padariau.
Vis dėlto prie rėmo darbavausi ilgiau nei prie paties paveikslo – apie pusantro mėnesio. Neradau jokios tikrojo „Merginos su perlo auskaru“ rėmo nuotraukos, tai kiek tik radau vaizdo įrašų ar paveikslo nuotraukų, tiek siunčiausi. Jei tik pamatydavau gabaliuką rėmo, darydavau stop kadrą, taip pasigavau ornamento gabaliuką, pagal kurį ir dariau rėmą.
– Kiekvienas jūsų paveikslas vis kitokiame rėme. Kuo rėmas svarbus paveikslui?
– Mano nuomone, rėmas yra paveikslo dalis. Pavyzdžiui, įdėjus „Merginą su perlo auskaru“ į tą „šakalinį“ rėmą, kuriuos dabar visi labai naudoja, iš to paveikslo nieko nebeliks, bus tik autoriaus įžeidimas. Rėmus anksčiau darydavo taip – kai dailininkas baiginėdavo savo paveikslą, jis eidavo pas rėmdirbius, tardavosi dėl rėmų, o darbo pabaigoje ne tik rėmdirbys derindavo rėmą prie paveikslo, bet ir dailininkas paveikslą derindavo prie rėmo.
Kartais atrodo, kad paveikslas kaip paveikslas, o įdėjus į rėmą atrodo bjauriai. Dabar rėmai net yra pripažinti kaip atskira meno rūšis.
– Ar turite idėjų, ką dar norėtumėte nutapyti? Galbūt dar žymių paveikslų kopijų?
– Norų yra daug, idėjų – taip pat, bet bene sunkiausia yra sugalvoti, kaip tas paveikslas atrodys. Jeigu bandai pradėti tapyti be tikslios idėjos, nieko neišeina. Idėjų mano galvoje yra 20-iai metų į priekį, bet gyvenimas tiek nesitęs.
Dabar ėmiausi tikrinti savo jėgas kopijuodamas L.da Vinci „Mona Lizą“, norėdamas sužinoti, kokio lygio tą „Mona Lizą“ galiu padaryti, nes Leonardo da Vinci šį paveikslą tapė 12 metų. Aš tiek jau tikriausiai negyvensiu.
– Namų kieme turite savo paveikslų galeriją. Kaip kilo ši idėja?
– Perskaičiau laikraščio straipsnį, kad viename kubiniame metre vandens galima užauginti daugiau kaip 100 kilogramų žuvies. Man šis faktas pasirodė juokingas ir pradėjau domėtis išsamiau. Pasirodė, kad čia ne toks ir sudėtingas dalykas, tad pasidariau tvenkinuką, nusipirkau įrangą, su sūnumi viską sukonstravome, ir upėtakiai puikiai augo.
Vis dėlto po kurio laiko sugedo vandens valymo įrenginiai, todėl pasistačiau apvalią žuvidę, kurioje toliau auginau žuvis, nors nieko neišmaniau apie žuvininkystę, tik mėgau žvejoti. Viskas buvo gerai, bet vėliau pabrango elektra, ji vis pradėjo dingti, o vos 10 minučių pabuvusios be deguonies žuvys nugaišdavo, todėl mečiau šią veiklą.
Kokius 20 metų ta žuvidė stovėjo pilna daiktų, bet prieš keletą metų kartu su žmona viską išvalėme, sutvarkėme, padarėme remontą ir pasidariau galeriją paveikslams.
– Jūsų pavardė Šermukšnis, o gyvenate Šermukšnių gatvėje. Ar tai tik laimingas atsitiktinumas?
– Kai man išdavė namo statybos leidimą, čia buvo Jučionių kaimas, bet čia buvo tuščia, žmonės statėsi namelius. Kai atėjo laikas registruoti namą, reikėjo nurodyti gatvę ir namo numerį, o viso to nebuvo.
Pamenu, nuėjau pas seniūną ir klausiau, kokia čia gatvė, koks turi būti numeris, o jis atsakė: „Reikia gatvę pakrikštyti.“ Aplink buvo Tulpių, Klevų, Lelijų gatvės, todėl seniūnui šovė į galvą, kodėl gi nepavadinus Šermukšnių gatve pagal mano pavardę.
