Lietuvos dailėje ryškų pėdsaką įspraudęs A.Švėgžda priskiriamas neformaliai intelektualiųjų menininkų grupei „Ketvertas“. Jis su bendraminčiais Kostu Dereškevičiumi, Algimantu Kuru, Arvydu Šalteniu XX a. pabaigoje laužė sustabarėjusius meno štampus ir kanonus. Modernistų žvilgsnis krypo į sovietmečio tikrovės banalybę, vakarietiškos kultūros ženklus, net ir kičą.
Gyvybė – medžio pliauskoje
Parodoje „Iš medžio gyvenimo“ pristatomi piešiniai atspindi A.Švėgždos santykį su gamta – jautrus ir ekspresyvus menininkas gyvybės apraiškų įžvelgdavo net nukirsto medžio kamiene, lauko akmenyse.
Piešinys jam buvo labai svarbus, tapybai ir grafikai lygiavertės kūrybos segmentas – ne tik meistrystės įgūdžių lavinimo, bet ir pasaulio pažinimo, jo matymo, giluminio mąstymo prasmėmis.
„A.Švėgžda savo piešiniuose neskubriai, detaliai, be galo kruopščiai ir tiksliai vaizduodavo paprasčiausius mus supančios gamtos tvarinius – medžio pliauską, žirginėlius, uogas, kiaušinį, kaštonus ar obuolį. Iš tikrųjų jis apdainavo ne mirštančią gamtą, o nuolatinę pasaulio kaitą, atsinaujinimą, gyvenimo džiaugsmą“, – pristatydamas parodą pavasarišką jos pobūdį pabrėžė kuratorius Vidas Poškus.
Piešimo seansų metu A.Švėgžda akylai stebėjo ir analizavo regimąją tikrovę, pirmiausia – gamtos artefaktus, įvairius objektus, susijusius ir su asmenine patirtimi, per juos megzdavo savo santykius su anapusybe. Jo kūrybai, menotyrininkų dažnai vadinamai panteistine, tinka ir transcendencijos epitetas.
Žmogaus ir gamtos brolybė
Net ir vandens lašelyje jautęs pirmapradės gyvybės dvasią A.Švėgžda buvo atviras įvairioms religijoms. Pagonybės, budizmo pasaulis jam, ko gero, buvo netgi artimesni nei Kristaus mokymas – artimiausiems draugams prisitardavo, kad krikščionybė labiau gilinasi į žmogaus dvasinį pasaulį, o ne į jo santykius su gamta.
Tokias menininko nuotaikas atspindi jo vėlesniųjų kūrybos laikotarpių ciklai, kuriuose netikėtai nušvinta ir Tibeto vienuolių išmintis, ir ikikolumbinės Amerikos civilizacijų atspindžiai.
A.Švėgžda mėgo pastelę – apie tai byloja Vokietijoje iš natūros kurtas ciklas „Bavarijos peizažai“ (1989 m.). Parodos Baroti galerijoje kryptį ir pavadinimą inspiravo spalvotų piešinių ciklas „Medis“ (1990 m.), kuriame atgija menininko kūrybos filosofija: bet koks augalas ir žmogus – lyg broliai ir seserys su savo augimo, brandos, senėjimo patirtimis, išgyvenimais.
Parodoje „Iš medžio gyvenimo“ eksponuojami piešiniai ir iš kitų A.Švėgždos kūrybos ciklų – „Išminties ieškojimai“ (1984 m.), „Rudens meditacijos“ (1994 m.), triptikas „Lazdynai“. Visi jie sukurti Vokietijoje, kur sunkios ligos užkluptas A.Švėgžda praleido keturiolika metų. Ten jis ir atsisveikino su gyvenimu.
Kūriniuose – tikrovės magija
Pagal A.Švėgždos testamentą jo kūrybos palikimas po mirties perduotas Lietuvos dailės muziejams. Visi parodoje „Iš medžio gyvenimo“ eksponuojami menininko piešiniai, pastelės – iš VDA muziejui padovanoto rinkinio.
„Pirmą kartą rodomi penki A.Švėgždos piešiniai, kuriuos VDA muziejui pernai padovanojo A.Švėgždos draugas – Berlyno kunigas Hansas Fridrikas Fisheris“, – kalbėjo V.Poškus.
Tapytojo Antano Gudaičio mokinys A.Švėgžda – vienas pirmųjų fotorealizmo atstovų Lietuvoje. Šia kryptimi pasukusio dailininko kūryba kito, pasak V.Poškaus, įgavo magiškojo realizmo bruožų: „Nelengva apibūdinti jo palikimą ir įtaką nacionalinės dailės panoramoje – A.Švėgžda buvo visoks.“
A.Švėgžda kelerius metus dėstė piešimą Vilniaus (dabar Justino Vienožinskio) vaikų dailės mokykloje, paskui – Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).
Vienas jo mokinių – uostamiesčio galerijos šeimininkas, tadžikų kilmės keramikas Isroildžonas Baroti, Vilniuje baigęs keramikos studijas. Ferganos slėnyje išaugęs menininkas prisipažino seniai svajojojęs surengti V.Švėgždos piešinių parodą.
Dėl pašlijusios sveikatos nuo 1982 m. gyvenęs Berlyne A.Švėgžda niekada nebuvo nutraukęs ryšių su Lietuva, dažnai čia lankydavosi, dalyvaudavo parodose, kol nebuvo prikaustytas prie ligos patalo.
