Tėvo ir sūnaus parodos – tarsi išplaukiančios viena iš kitos. Uostamiesčio galerijoje pristatomas ekspozicijas į vientisą vaizdinių audinį jungia lietuviams tremtiniams būdinga žemiška pasaulėjauta, optimizmas, meilė gamtai, augmenijai, jų santykiai su natūralia aplinka, kitos reikšmingos paralelės.
Sajanuose – tremtinių fotosesijos
Parodoje „Ne tik šaknys“ A.Lukys panaudojo savo tėvo šiauliečio J.Lukio (1927–2001) fotonegatyvus, atsivežtus iš Sibiro. Jie primena Lietuvai skaudų sovietinių represijų laikotarpį – 1948 metais Laukių šeima iš savo ūkio Buvainių kaime (Joniškio r.) buvo ištremtas į Irkutsko sritį, beveik dešimtmetį praleido Rytų Sajanuose.
Tik per stebuklą išvengusi tremties sesuo Eugenija po Stalino mirties broliui Juozui į Sibirą atsiuntė fotoaparatą, kuriuo jis pradėjo fiksuoti aplinką – savo artimuosius, draugus, gamtos vaizdus. Grįžęs į Lietuvą J.Lukys išsaugojo savo archyvą ir toliau fotografavo iki pat gyvenimo pabaigos.
Po daugelio metų į tėvo negatyvus atkreipė dėmesį jo sūnus – profesionalus fotomenininkas A.Lukys. Parodoje eksponuojamos kiek paretušuotos fotografijos stebina vaizdų ryškumu, personažų išvaizda, netikėtomis kompozicijomis gamtos fone - prie upių, krioklių. Tarp jų yra ir spalvotų atvaizdų.
Spalvota fotografija Sovietų Sąjungoje tada dar nebuvo paplitusi, tačiau J.Lukys net tremtyje kažkaip prasimanydavo ir spalvotų, veikiausiai kompanijos „Agfa“, juostelių. J.Lukio nufotografuotų žmonių laikysena ir išvaizda byloja, kad jie kruopščiai rengdavosi fotosesijoms, norėjo atrodyti gražiau – iš nuotraukų žvelgia ne pusalkaniai, pažeminti kankiniai, o šviesių veidų, savo žmogiškojo orumo nepraradę lietuviai tremtiniai.
„Žvelgiant į tuos negatyvus mane pribloškė ryškus grožio poreikis, nepaisant kančių, primetamos ideologijos. Represijos, nežmoniškos įsikūrimo ir gyvenimo Sibire sąlygos, alinantis darbas nepalaužė tremtinių, nesugniuždė jų tikėjimo, jog viskas kada nors pasikeis. Šis jausmas man tapo įkvėpimo šaltiniu“, – pristatymas tėvo parodą kalbėjo A.Lukys.
Atplėšti nuo gimtinės nepalūžo
Po diktatoriaus Stalino mirties vadžios šiek tiek atleistos – tremtiniams į Sibirą leista siųsti daugiau maisto produktų, drabužių, įvairių apyvokos daiktų, tarp jų ir fotoaparatus. Tuo metu atsiradęs represuotų žmonių „paveikslavimosi“ ritualas – permainų padarinys: ore jau sklandė amnestijos nuotaikos, visi tikėjosi greitai sugrįžti į Lietuvą.
A.Lukys, ryškindamas tėvo negatyvus, jo užfiksuotuose vaizduose įžvelgė ne tik tremtinius supusią aplinką, bet ir jų emocijas, persmelktas vilties ir grožio paieškų. Po to jis jau pats savo nuožiūra dėliojo kadrus, kūrė pasakojimą apie lietuvių gyvenimą Sibire – iš mažų kontaktinių atspaudų iki didelių formatų padidintos fotografijos primena paveikslus.
„Tėvas fotosesijoms rinkdavosi ne medinius barakus, kuriuose gyveno tremtiniai, o vaizdingas vietas. Nuo Alzamajaus gyvenvietės iki kokio nors krioklio miške reikėjo keliauti kelias paras. Lietuviai nufotografuoti natūralioje gamtoje, pasipuošę žydinčių ievų, alyvų šakelėmis.
Augalai po jų kojomis – lyg magiškai atgimstanti gyvybė. Tokios estetikos atspindžiai – dažni tėvo fotografijose. Tai lyg vilties ir šviesos ženklai niūrioje tremties kasdienybėje“, – pastebi A.Lukys.
Sajanuose prie almančio krioklio nufotografuotos lietuvaitės labiau panašios ne į Sibiro tremtines, o į paneles Alpių kororte. Nuotrauka, kurioje žmonės prie upės kranto apsikaišę žalumynais, pasak A.Lukio, padiktavo ir parodos „Ne vien tik šaknys“ pavadinimą: „Tos iš žemės kyšančios augalų šakelės juk be šaknų. Jos, kaip ir tie tremtiniai, atplėšti nuo savo gimtinės, nuo savųjų šaknų“.
Jungtinių parodų koncepsijos sumanytojas A.Lukys nė kiek nesibaimina, jog koks nors skeptikas jo tėvo kompozicijose gali įžvelgti ne tik kančią, bet ir įsivaizduojamą gyvenimo tremties vietose romantizavimą“ – lietuvių padėtis Sibire esą nebuvo tokia jau beviltiška: turėjo stogą virš galvos, nebadavo, gražiai apsirengę, grožisi gamta, šypsosi, dainuoja.
„Toks įspūdis - klaidingas. Tėvo fotografijose pirmiausiai matau žmonių viltis, nenuslopintas nuožmios priespaudos. Nors jų žvilgsniuose - gimtinės ilgesys jie buvo optimistai. Savaime suprantamas estetikos ir grožio pajūtis mano tėvams ir kitiems tremtiniais Sibire padėjo ištverti visas negandas, sunkumus, dvasiškai nepalūžti“, – teigia A.Lukys.
Augalai – ir sūnaus kūryboje
Parodą iš J.Lukio archyvo praturtina ne mažiau įdomūs, nesumeluoti tikrovės vaizdai apie lietuvių kasdienybę, jų buitį Irkutsto srityje: ekspozicijoje atgija sugrįžimo į gimtinę džiaugsmas, vėlesnio gyvenimo ieškant pastogės, darbo, vėl bandant įleisti šaknis ne itin svetingai tremtinius pasitikusioje sovietinėje Lietuvoje akimirkos.
„Pažiūrėkite, kokios gražios lietuvės moterys, kaip atstovauja mūsų tautą, jos charakterį tremtyje. Nublokštos į Sibiro glūdumas ten pačios pasisiūdindavo puikius tautinius kostiumus“, – kalbėjo į parodą atvykę J.Lukio giminaičiai.
Pats A.Lukys tvirtina bandęs neišsišokti, savo fotografijomis neužgožti tėvo fiksacijų, jas pratęsti, bet likti fone, būti pritariančio balso komentatoriumi, it choristu antikinėse dramose.
Kitas jo projektas „Ars Botanica“ pagrįstas ilgalaike augalų stebėjimo praktika ir estetika, pradėtas kurti dar 2006 metais. Pirmosiose fotografijose dar jaučiama dailininko Algimanto Švėgždos, kuris smulkiausius gamtos tvarinius realistiškai fiksuodavo pieštuku, įtaka. Beje, jos ir buvo skirtos A.Švėgždos mirties metinėms atminti. A.Lukys anksčiau fiksuodavo negyvus objektus, kol nesudomėjo augalais, ne visada laikomi gyvais.
Šeimos nuotraukose, tėvo negatyvuose įžvelgęs sąsajų su plėtojama tema A.Lukys stabtelėjo – kilo naujų idėjų. Savitai traktuodamas „natiurmorto etimologiją“ giliau nėrė į gamtos pasaulį, šiuolaikininį botanikos mokslą. Pasak jo, kai kurie augalai yra empatiški, jiems būdingos ir kitos psichologinės ypatybės, priskiriamos tik gyvūnams.
Lygiavertė gyvybės forma
"Apie tai susimąsčiau stebėdamas ciklišką augalų gyvenimą, atidžiau įsižiūrėjęs į jų formas. Eksperimentuodamas su sėklomis pamačiau, kaip augalai vystosi ir nyksta. Antropocentrinis požiūris slepia nuo mūsų šį fenomenalų pasaulį - žvelgiame į jį pragmatiškai, vartotojų akimis. Iš tikrųjų augmenija - lygiaverė ir lygiagreti gyvybės formą, dėl kurios išgyvena ir gyvūnai, ir žmonės", - sakė beveik du dešimtmečius augalų metamorfozes fiksuojantis V.Lukys.
Senjoro J.Lukio sibirietiško laikotarpio nuotraukose gamta – lyg fonas ir dekoracija personažams. Sūnus junioras A.Lukys, regis, irgi pasuko tėvo keliu – fotografijų cikle "Ars Botanica" filosofiškai perteikia augalų įvairovę, jų grožį, formų kaita paverčia spalvingais natiurmortais. Tėvo ir sūnaus parodų siužetinės linijos metaforiškai persipina, tarsi papildo vieną kitą, verčia mąstyti apie trapius žmogaus ir jį supančios aplinkos santykius.
A. Lukio fotografija domi tuo, kad jis lankstoma fotokamera natūralioje gamtoje iš arti fotografuoja mūsų ir kitų kraštų augalus įvairiais vegetacijos laikotarpiais. Toks metodas jam padeda kurti abstraktesnę ornamentuoto pobūdžio estetiką. Fotografijose - česnakų, agurkų, porų, medžių lapų, krūmų, grybienojų, ankščių, avokadų, net bananų istorijos.
Natūraliai vystančias tujas, vazoje pamerktas rožes, kitokius augalus traktuodamas kaip jau „mirusią natūrą“ fotomenininkas juose įžvelgia dvasią – pastebimas jo siekis sukurti nuolat atgimstačio gamtos jausmą.
Tėvo svajonę pavertė tikrove
A.Lukio tėvas pradžioje naudojosi dumpliniu fotoaparatu „Moskva-5”, o vėliau – sesers iš Lietuvos atsiųstu juostiniu „Fed“. Sibire atradęs mylimąją, sukūręs šeimą, po tremties apsigyvenęs Šiauliuose jis ir savo sūnui Alvydui nuo mažens skiepijo pomėgį grožiui, menui, mokė fotografuoti, padovanojo pirmąjį rusišką fotoaparatą „Smena-6”.
Tėvo darbus praturtinęs savąja kūryba A.Lukys jaučiasi įgyvendinęs jo estetinę svajonę. P.Domšaičio galerijoje eksponuojama viena jo vaikystės nuotrauka iš šeimos archyvo – tėvas verkiantį Alvydą įamžino namuose dar tuomet, kai šis nė nesvajojo kopti į fotografijos meno aukštumas, tikriausiai tada nelabai norėjo ir pozuoti.
Tačiau viskas susiklostė kitaip – A.Lukys, baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą, įsiliejo į kultūros pasaulį, tapo pripažintu fotomenininku. Vilniaus dailės akademijoje įsteigė Fotografijos ir medijos meno katedrą, jai vadovavo, įgijęs profesoriaus laipsnį dėsto, koordinuoja magistrantų ir doktorantų studijų programas.
Pedagogika A.Lukio aistros eksperimentinei fotografijai nenuslopino – atradęs tėvo negatyvus ir užsimojęs geriau pažinti Sibire jo naudotą optiką, fotomenininkas netgi specialiai antikvarinį 1939 metų laidos vokišką fotoaparatą Cesi Com“ – „Moskva – 5” prototipą.
„Išbandžiau, veikia kuo puikiausiai. Juo fotografuodamas augalus, kaip ir tėvas, naudojau „Agfa“ juosteles. Iš negatyvų atspaustų nuotraukų koloristika netgi primena tėvo darbus“, – pasakojo jo metodus išsiaiškinęs A.Lukys.
Subtilių, akies nerėžiančios velvetinių atspalvių pigmentinės nuotraukos A.Lukio parodoje „Ars Botanica“ išties kitokios nei šiuolaikinės. Autorius naudojasi įvairiais fotoaparatais, kai kuriuos ir pats pasigamino.
Kaip ir kiti profesionalūs fotomenininkai A.Lukys pastaruoju metu vis dažniau griebiasi mobiliojo telefonu su foto funkcija – to visiškai užtenka raiškiai fotografijai.
Mintyse – projektų tęsiniai
Parodas „Ne vien tik šaknys“, „Ars Botanica“ A.Lukys bandė pristatyti sostinės „Prospekto“ galerijoje. Tačiau tuo metu per pasaulį ritosi koronaviruso pandemija, todėl žiūrovai jų neišvydo - visos kultūros ir meno įstaigos buvo uždarytos.
A.Lukys neatmeta galimybės pratęsti parodų iš savo ir tėvo fotografijos archyvų ciklą: „Tokiai misija prireiktų nemažai laiko ir pastangų. Kol kas paliesta tik ledkalnio viršūnė. Dalį senųjų negatyvų ir nuotraukų tėvas perdavė Šiaulių „Aušros“ muziejui, net nežinau, ką jie ten turi“, – kalbėjo fotomenininkas.
Nuo 1978 metų parodose aktyviai dalyvaujančio, kelis fotografijos albumus išleidusio A.Lukio kūryba eksponuota Lietuvoje, įvairių užsienio šalių galerijose. Jo darbų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės, Odensės (Danija) fotografijos meno muziejai, Modernaus meno centras Vilniuje, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, privatūs kolekcininkai.
Šiuolaikinės lietuvių fotografijos gyviesiems klasikams priskiriamas A.Lukys savo darbuose atskleidžia laiko ir daiktų potekstes. Jo kūrybai būdingas subtilus grafiškumas, raiški faktūra, fragmentiškumas, minimalistinė kompozicija, savitai plėtojamos kasdienybės ir atminties koncepcijos.
Pastaruoju metu fotomenininkas nemažai laiko praleidžia kaimo vietovėje netoli Giedraičių (Molėtų r.) įkurtoje asmeninėje fotografijos laboratorijoje. Ten jį supa kūną ir sielą gaivinanti žaluma.
"Peržengęs slenkstį iškart patenku į natūralios gamtos glėbį, pasijuntu kaip botanikas, galintis stebėti, eksperimentuoti, bet kada fotografuoti mane dominančius augalus“, – kalbėjo naujus sumanymus brandinantis A.Lukys.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Domšaičio galerija. Alvydas Lukys. „Ne vien tik šaknys. Iš tėvo J.Lukio archyvo“ , „Ars Botanica“. Parodos veiks iki 2023 m. rugsėjo 19 d.
