Paroda, kurioje pristatomi R.Gavelio (1950–2002) amžininkų kūriniai – tik preliudija kitam ambicingam užmojui. Kinematografijos projekto „Vilniaus džiazas“ organizatoriai (muzikinių vaizdo klipų, filmų kūrėjas, režisierius, scenaristas Donatas Ulvydas, dailininkas Vytautas Liandsbergis ir kiti menininkai) brandina idėją sukurti filmuotą kultinio romano versiją. Pirmieji vaidybiniai fragmentai parodyti ir šiame vernisaže.
Baroti galerijoje – Vilniaus dvasia
Žodis „kanukas“ – fantasmagoriškos R.Gavelio vaizduotės tvarinys, apibūdinantis nebylią daugumą, kurioje staiga atsiradęs koks nors vienas idiotas, pasak rašytojo, primeta savo valią kitiems, pradeda valdyti tūkstantį protingųjų, o šie ramiai paklūsta. Tokia tendenciją rašytojas įžvelgė ne vien tik autoritarinėse visuomenėse.
„Iš kur randasi tyli pilkoji masė, kaip kyla slaptas noras, pačiam ligi kaklo lindint šūduose, visomis išgalėmis skandinti ir kitą, dar bandantį išsiropšti?“, – žmonijos sąrangos, kanuotųjų bendrijų būties, jų egzistencijos slėpinius romane „Vilniaus pokeris“ dar sovietmečio pabaigoje pamėgino atskleisti R.Gavelis.
Baroti galerijoje pristatomi dailininkų Arvydo Šaltenio, Vinco Kisarausko, Valentino Antanavičiaus, Mindaugo Skudučio, Aleksandro Vozbino, Teodoro Kazimiero Valaičio, Broniaus Gražio paveikslai žiūrovus tarsi panardina siautulingą, erotika persmelktą, davatkas piktinančią į R.Gavelio romano atmosferą. Autoriaus plunksna skaitytojus irgi perkeldavo į mistines erdves, į menininkų studijas, kurių aplinką ir įkūnija paroda „Ar tu ne KANUKAS?“.
“Man patinka R.Gavelio terminija, verta vėl ją prisiminti, todėl ir parodos pavadinimas toks. Gal net svarbiau tai, kad ji ir būsimasis filmas reikalingi tam, kad atitrūkę nuo savo instagramų ir feisbukų, susimąstytume, kiek dar esame normalūs, o kiek nužmogėję gaveliški “kanukai” – robotukai, belyčiai, bejausmiai, kitų valdomi sraigteliai. R.Gavelio apibendrinimai, manau, yra aktualūs ir dabar”, – pristatydamas ekspoziciją pažymėjo D.Ulvydas.
„Drobės“ erdvėse – nauja karta
Vilniaus 700-ąjam gimtadieniui skirta paroda „Ar tu ne KANUKAS?“ perskelta į kelias dalis kaip sumanyto kino projekto palydoviniai segmentai, jau pristatyta sostinėje naujai atidarytoje meno erdvėje “Business Stadium Gallery” ir Kaune – buvusiame “Drobės” fabrike. Pabendrauti su R.Gaveliu, užmegzti su juo ir „Vilniaus pokerio“ herojais kontaktą kokiu nors pavidalu, anot parodų kuratoriaus V.Liandzbergio, kūrėjams yra ne tik įdomi, intriguojanti, bet ir atsakinga misija.
„Dailininkai patys atrinko darbus, konkrečiai arba numatomai inspiruotus R.Gavelio literatūros, jo publicistikos. Klaipėdoje eksponuojamų kūrinių autoriai – rašytojo amžininkai, tais laikais gyvenę Vilniuje, draugavę su juo, galbūt net kartu gurkšnoję vyną, ginčijęsi iki paryčių dirbtuvių palėpėse, rūsiuose, komunalinių butų virtuvėse“, – sakė V.Liandsbergis.
Apleisto „Drobės“ fabriko patalpose įsikūrusioje galerijoje nušvito naujos kartos dailininkų Eglės Gandos Bogdanienės, Vilmanto Marcinkevičiaus, Emilio Vėlyvio, Laisvydės Šalčiūtės, Audriaus Gražio, Donato Jankausko-Donio, Monikos Furmanos, Egmondo Bžesko, Donato Vasiliūno, Rimanto Olšausko, Eglės Kuckaitės, Vlado Juodagalvio, D.Ulvydo kūryba. Kai kurie darbai sukurti specialiai šiai parodai, kiti – paskolinti, eksponuojami pirmą kartą.
Geležinio vilko balso neišgirdo
Projekto rengėjai dailės parodas Lietuvos miestuose sieja su būsimuoju D.Ulvydo filmu. Scenarijaus kontūrai jau ryškėja – režisierius kai kurias scenas ketina filmuoti paveikslais apkarstytoje erdvėje, primenančioje „Vilniaus pokerio“ herojaus dailininko Teodoro dirbtuvę.
"Tai nebus tiesioginė daugiasluoksnio R.Gavelio romano ekranizacija, vaidybinis, bet kitoks filmas, gal net brangiausias Lietuvos kino istorijoje", - teigė palankių recenzijų ir publikos dėmesio sulaukusio filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ kūrėjas D.Ulvydas.
Sėkmės paskatintas režisierius, pasitelkęs kitus meno žanrus, propaguoja naują idėją: „Pagalvojau, kad ne tik Kaunui, bet ir Vilniui reikėtų kokio nors į urbanistikos epą pretenduojančio filmo. R.Gavelio aprašytuose Vilniaus užkaboriuose ir kloakose nelengva iškrapštyti žmogiškumo perlų, bet jo romanas žadina daug minčių, kurias norėčiau išlieti kino filme“.
Visuotinai žinomas ir pripažįstamas Vilniaus mitas apie Geležinį vilką, D.Ulvydui atrodo pernelyg archajiškas, nudrengtas, kad taptų stipresniu, į ateitį orientuotu kūrybos postūmiu. R.Gavelio romanas šiame kontekste jam, regis, galėtų atverti kur kas daugiau erdvės supinti įvairias istorinės ir šiuolaikinės urbanistinės mitologijos linijas į vieną galingą naujo laikmečio legendą, kurioje sutilptų viskas – ir miesto praeitis, ir dabartis.
Takoskyra lietuvių literatūroje
Režisierius prisipažino, kad jį įkvėpė atviras pokalbis su rašytojo R.Gavelio našle: „Ji man pasakė „Donatai, nebandyk kartoti Gavelio „Vilniaus pokerio“, padaryk savąjį Ulvydo „Vilniaus pokerį“. Tada man pasidarė ramu ir aišku – galiu romaną interpretuoti kaip noriu. Daug dalykų bus pakeista, laisvė taip elgtis atsirado įvertinus idėją ir meno kūrėjų autorinių teisių apsaugos aspektu.
Pats R.Gavelis pristatydamas 1989 metais pasirodžiusią, o paskui dar keturis kartus didžiuliais tiražais perleistą bestselerį „Vilniaus pokeris“ rašė: „Šis romanas vieniems atrodė esąs visuotinės vergovės bei visuotinio sekimo studija. Kiti su pasimėgavimu ar pasibaisėjimu atidžiausiai skaitė perdėm atviros erotikos sklidinus puslapius“.
Literatūrologų teigimu, R.Gavelio „Vilniaus pokeris“ žymi reikšmingą takoskyrą: pasirodžius pradžioje šokiruojančiu ir skandalingu laikytam kūriniui, šiuolaikinės lietuvių literatūros panoramoje atsivėrė gyvasis miesto organizmas – nuo tradicinio kaimo vaizdavimo pereita prie urbanistinės kultūros, atsirado erotikos, atvirumo.
Kalėjimo kieme liejosi džiazas
„Vilniaus pokerio“ kinematografinei partijai, D.Ulvydo manymu, prireiktų apie 4 milijonų eurų: „Tokia suma būtų niekis Holivudo industrijai – ten tiek kainuoja viena filmo scena. Bet Lietuvoje kino kūrėjams milijonų niekas nežarsto, todėl Vilniaus 700-ojo gimtadienio metais toks filmas kino salėse tikrai nepasirodys.
Rankų nenuleidžiame – ieškome galimų investuotojų, rėmėjų, koprodukcijos su partneriais kitose šalyse galimybių, būrys manimi patikėjusių bendraminčių tapybos, muzikos ir vaizdo klipais jau projektuoja filmo kontūrus. Dailės parodos – dalis šio projekto“.
Nelaukdamas, kol filmavimo kameros pradės suktis visu greičiu, D.Ulvydas su bendraminčiais savo idėją jau pristatė ir buvusio Lukiškių kalėjimo-tardymo izoliatoriaus kieme – ten surengė ugningą koncertą „Vilniaus pokeris“. Išvien su džiazbendo muzikantais bei vokalistais šėlo keli šimtai klausytojų.
„Koncertai, dailės parodos – tarpinės stotelės judant užsibrėžto tikslo link. Kompozitorių Kipro Mašanausko ir Jievaro Jasinskio sukurtą muzikinę kompoziciją numatome panaudoti būsimojo filmo garso takeliui“, – į ateitį optimistiškai žvelgia D.Ulvydas.
Lietuvos dailininkų parodos „Ar tu ne KANUKAS?“ (Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ šviesoje). Klaipėdos Baroti galerijoje veiks iki birželio 14 d., Kauno „Drobės“ meno galerijoje (Drobės g. 62) – iki birželio 9 d.
