Kuratoriai Goda Aksamitauskaitė ir Matas Šiupšinskas siūlo į sodų sklypelius pažvelgti kaip į alternatyvią prieštarų erdvę. Joje idilė pynėsi su juodu darbu, finansinėmis ir statybinėmis machinacijomis, tarpo pomidorai ir intrigos, skleidėsi ir dužo asmeninės utopijos, vystėsi kultūros elito ir disidentų pašnekesiai. Trumpam sugrįžti į prarastuosius kolektyvinius rojaus sodus bus galima iki pat rugsėjo pabaigos.
Nuo pragmatizmo iki socialinio reiškinio
Kolektyviniai sodai Lietuvoje pirmiausia sprendė maisto ir gyvenamo būsto trūkumo problemą. Tačiau per penkiasdešimt savo gyvavimo metų virto socialiniu reiškiniu. Jis domino ir tebedomina dailininkus, architektus, fotografus, rašytojus, televizijos laidų kūrėjus, kitus šiuolaikinio meno ir socialinių iniciatyvų autorius, kurių darbai parodoje ir pasakoja apie kolektyvinę sodininkystę. Eksponuojamiems kūriniams kontekstą suteikia senųjų sodininkų liudijimai ir reiškinį ironizavusių kritikų strėlės.
Visi buvo priklausomi nuo sodų. Vieni įsitraukdavo į čia virusį gyvenimą, kiti stengėsi nuo jo atsiriboti, tačiau abejingų nebuvo. Kolektyvinius sodus per dantį traukė knygų, straipsnių autoriai, iš sodininkų juokėsi kultinio serialo „Petraičių šeimoje“ kūrėjai. Rašytoja Vytautė Žilinskaitė net sukūrė humoreską „Sodininkas žiemą“. Joje aprašė sodininką, staiga suvokusį, kad sodo jam nebereikia, nes jį gerokai labiau traukia Parodų rūmai, klasikinės muzikos koncertai ir knygos.
Sodai tapdavo ir nostalgijos erdvėmis, kuriose žmonės bandė atkurti prarastą kaimo gyvenimą. Pavyzdžiui, Marcelijaus ir Gražinos Marijos Martinaičių sode stovėjo iš Žemaitijos parsivežtas poeto tėvų namas su daiktais. Ir priešingai – sodai galėjo kankinti. Štai, literatūros kritikui Vytautui Kubiliui sodas buvo tapęs nesibaigiančia vergija, trukdžiusia... žvejoti.
Išradingumo, individualumo ir prieštarų erdvė
Vienas parodos kuratorių, architektūros tyrinėtojas M. Šiupšinskas į kolektyvinius sodus dėmesį atkreipė studijuodamas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Pastebėjęs apleistą temą ir įkvėptas vaikystės prisiminimų apie senelių sode Vilniuje leistą laiką, tyrėjas apie kolektyvinius sodus parašė daktaro disertaciją. Ji ir tapo parodos „6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“ pagrindu.
M. Šiupšinskas prisipažįsta, kad tyrinėdamas susidomėjo sodininkų išradingumu. „Mane sužavėjo pavieniai autorinės architektūros sodo nameliai. Jie sparčiai nyksta, tačiau jų vis dar galima pamatyti soduose arba mūsų parodoje. Pavyzdžiui, architekto Algimanto Umbraso suprojektuotas apskrito plano namelis su ekspresyviu stogu ir sienomis suręstomis iš vienas greta kito suguldytų medinių rąstų. Arba architekto, kraštotyrininko Felikso Bielinskio sumanymas sodo namelį prie Kauno marių pasidaryti iš etnografinės klėtelės. Nustebino ir keisti mėgėjiškos architektūros pavyzdžiai: grybo formos namelis, arba namelis pastatytas iš melioracijos vamzdžių. Statyboms naudodavo daugiabučių blokus, židinius mūrydavo iš figūrinių plytų, likusių po Operos ir baleto teatro statybų, namelius įsirengdavo su kambariais-seifais ir kitokia egzotika“, – apie senųjų sodininkų kūrybiškumą pasakoja tyrėjas.
Šiandien kolektyviniai sodai, su nedidelėmis išimtimis, virtę individualių namų kvartalais ir prisiminimais. „Mano pačios močiutė turi „tikrą“ – nuolatiniam gyvenimui nepritaikytą – sodą sodų bendrijoje. Vaikystėje, kuri ėjo jau nepriklausomoje Lietuvoje, daug dalykų šiame sode mane stebino: nuolat pavagiamos senelio lentos, tik dukart per dieną įjungiamas vanduo, kone šventai saugomas putino medis ir niekaip neprisirpstančios vynuogės. Manau, kad daugeliui sodą turėjusių žmonių ši patirtis turi būti gerai pažįstama“, – juokauja parodos kuratorė G. Aksamitauskaitė.
„Žvelgdama į kolektyvinės sodininkystės reiškinį kaip kuratorė ir jau iš didesnio laiko atstumo, puikiai matau, kad jis buvo pilnas prieštarų, absurdo ir jame kirtosi skirtingos trajektorijos. Mus su Matu jis domina kaip socialinių, kultūrinių, architektūrinių konfliktų erdvė, kurioje galia ir kontrolė sugyveno su savirealizacijos lūkesčiais“, – parodos koncepciją aiškina G. Aksamitauskaitė.
Kolektyvinių sodų reiškinį ir jo prieštaras parodoje atskleidžia Eugenijaus Barzdžiaus, Jono Buračo, Andriaus Ermino, Eglės Gineitytės, Gintarės Grigėnaitės, Lino Jusionio, Stanislovo Karanausko, Jono Klimašausko, Vsevolodo Kovalevskio, Felikso Lukausko, Igno Maldaus, Algirdo Mulvinsko, Upės Pilitauskaitės, Luko Pilkausko, tarptautinės urbanistų studijos „PUPA Life over space“, Mindaugo Skudučio, Rūtos Spelskytės-Liberienės, Vlado Suncovo, Algimantao Švėgždos, Andrejaus Vasilenko kūriniai.
Parodos „6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“ atidarymas vyks LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje liepos 27 d., ketvirtadienį, 18 val. Paroda veiks iki rugsėjo 24 d.
Organizatorė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Nacionalinė dailės galerija
Kuratoriai: Goda Aksamitauskaitė, Matas Šiupšinskas
Architektė Gabrielė Černiavskaja
Dizainerė Laura Grigaliūnaitė
Prodiusuojantis architektas Mindaugas Reklaitis
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba Partneris Lietuvos kino centras Rėmėjas Exterus, Fundermax
Eksponatus skolino: Kretingos muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos centrinis valstybės archyvas , Lietuvos kino centras, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos valstybės naujasis archyvas, MO muziejus, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, SEB paslaugų centras, Utenos kraštotyros muziejus, Ukmergės kraštotyros muziejus, Vilniaus regioninis valstybės archyvas, Valerija Aksamitauskienė, Rasa Chmieliauskaitė, Dalius Gerulaitis, Vytas Petrauskas, Irena ir Stasys Vyžintai, Ieva Šalomskienė, Sigita Šiupšinskaitė
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus – vienas didžiausių nacionalinių meno muziejų Lietuvoje, kaupiantis, saugantis, tiriantis, konservuojantis, restauruojantis ir populiarinantis nacionalinės svarbos dailės, meno ir kultūros istorijos vertybes. LNDM kolekcija eksponuojama devyniuose padaliniuose Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje ir Juodkrantėje.
