Pravėrus K.Dapkūno dirbtuvės duris apstulbina įvairiausių fotoaparatų kolekcija. Jie sustatyti lentynose, sukabinti ant sienų. Dar kalnai išardytų ir sveikų aparatų paslėpti dėžėse.
Apžiūrinėti šią kolekciją galima labai ilgai, o meistras apie ją intriguojamai gali pasakoti valandų valandas. Vienus aparatus jis įsigyja pats, kitus dovanojo klientai ar draugai. Yra ir tokių aparatų, kurių pataisyti nebeįmanoma, bet išmesti gaila. Tai – fotografijos istorijos dalis.
Meistru tapo atsitiktinai
Kaunietis pasakojo, kad fotoaparatų meistru tapo atsitiktinai. Maisto pramonės technikume jis įgijo techniko-mechaniko specialybę. Tuo metu jo tėvų namuose kambarį nuomojosi senas fotoaparatų meistras. Jis norėjo išvykti padirbėti į tuometinę Gruziją (dabar – Sakartvelas).
„Senas meistras pasiūlė, kad aš galėčiau priimti žmonių taisyti atneštus fotoaparatus, o gal vieną kitą ir suremontuoti. Pamokė šios meistrystės pagrindų“, – prisiminė K.Dapkūnas.
Šiam darbui jaunuolis pasirodė esantis gabus, jam užteko kantrybės valandų valandas ardyti ir vėl surinkinėti aparatus. Taip jis pradėjo suprasti, kaip jie sukonstruoti, kodėl sugedo ir kaip taisyti.
Supratęs, kad remontuoti fotoaparatus jam sekasi ir patinka, K.Dapkūnas vienas pirmųjų Kaune dar sovietmečiu pradėjo dirbti tam gavęs patentą.
Aparatai atspindi istoriją
Sovietmečiu fotoaparatai buvo prabangos prekė, bet lietuviai sugebėdavo jų gauti. Populiariausi buvo „Zenit“, „Smena“, FED aparatai. Prabangesnis – „Kiev“. Šie kainuodavo 100–130 rublių. Tokie pinigai buvo neblogas vieno mėnesio atlyginimas. Svajonių svajonė buvo „Praktica“ aparatai, kainavę net 250 rublių.
Vėliau rinkoje pasirodė „Olympus“, „Canon“ aparatai ir nepaprastai išpopuliarėjo „muilinės“. Jas įsigydavo visi, kas panorėję.
„Tuo metu nemažai fotografų, gyvenusių iš to, kad fotografuodavo vestuves ar kitas šventes, neteko darbo. Visi manė, kad savo „muilinėmis“ gali fotografuoti patys. Tai tęsėsi apie 5 metus. Vėliau daugelis suprato, kad iš „muilinės“ geros kokybės nuotraukų neišspausi“, – sakė K.Dapkūnas.
Tiesa, meistrui darbo ir tada nestigo, nes ir šie aparatai gedo. Tik pataisyti juos būdavo sudėtingiau, užtrukdavo ilgiau nei remontuojant mechaninius.
Kai fotoaparatai buvo pradėti montuoti į mobiliuosius telefonus, nemažai žmonių vėl pradėjo naudotis tik jais.
Tačiau prieš keletą metų sugrįžo mada fotografuoti senais juostiniais aparatais, patiems ryškinti juostas ir ant popieriaus spausti nuotraukas.
Tai brangus malonumas, bet juo nori užsiimti nemažai jaunų žmonių.
„Juostinių fotoaparatų renesansą galiu palyginti su laikrodžiais. Juos visi taip pat turime savo mobiliuosiuose telefonuose. Bet tie, kurie vertina kokybę ir gražius daiktus, nori gerų rankinių laikrodžių. Tai savotiškas atributas. Taip yra ir su fotoaparatais“, – sakė meistras.
Dabar į dirbtuvę kauniečiai atneša įvairiausių aparatų. Dažniausiai jie nukenčia nuo smėlio, nulūžta kokios nors detalės, kartais žmonės ant jų atsisėda ir taip sulaužo.
Profesija – nykstanti
K.Dapkūnas sakė, kad meistrus, sugebančius pataisyti bet kokį gedimą, galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais.
„Kiekvienas meistras turi savo paslapčių, kurias galėtų atskleisti tik savo mokiniams, bet norinčiųjų mokytis nėra, mokyklų, kur mokomi fotoaparatų meistrai, taip pat nėra. Tai – nykstanti profesija“, – sakė K.Dapkūnas.
