„Šio kūrinio idėja atsirado bendraujant su Niujorko grietinėle. Suintrigavo beribės tų žmonių galimybės, ambicijos, atsakomybė, turtas, grožis ir jėga“, – sakė Niujorke ne vieną dešimtmetį gyvenantis Ray Bartkus.

Restauruoto sostinės barokinio komplekso „Bokšto skveras“ Šv.Elžbietos koplyčioje trečiadienį šalies verslo ir meno atstovai bei kolekcininkai rinkosi į naujausios R.Bartkaus instaliacijos „Begalybė“ pristatymą. Renginio mecenatai, o kartu ir kūrinio šeimininkai – verslininkai Lina ir Tomas Kučinskai.

Po ekspozicijos Vilniuje instaliacija iškeliaus į JAV. Pirmasis jos pristatymas visuomenei už Atlanto vyks Filadelfijos „Fitler“ klubo meno galerijoje. Pakeliavęs po JAV galerijas meno kūrinys sugrįš į Lietuvą, į privačią kolekciją. Tuomet planuojama jį lietuvių publikai parodyti ilgesnį laiką.

[[ge:lrytas:lrytas:30391580]]

– Ar ne apmaudu, kad naujausias jūsų kūrinys gyvuos vos porą dienų? – paklausiau 62 metų R.Bartkaus, iki paryčių su pagalbininkais konstravusio instaliaciją.

– Instaliacija ir laikinumas – sinonimai. Kita vertus, man buvo svarbu ją pristatyti pakankamai didelėje, baltoje ir tuščioje erdvėje.

Šv.Elžbietos koplyčia tam puikiai tiko, bet tai – komercinės paskirties erdvė, kurioje nuolat vyksta renginiai, šventės, vestuvės. Todėl ir rodymo laikas – ribotas. Kita vertus, tai atitiko mano sumanymą paversti premjerą savotišku hepeningu: puošni publika, vaišės, menas.

– Tai jau ne pirmas jūsų kūrinys, kuriame vietoj pieštuko ar teptuko ir dažų naudojate statybines medžiagas ir ypač vinis. Prieš dešimtmetį Ženevoje buvo surengta Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai skirta paroda „Pusiausvyra“, kuriai sunaudojote 16 tūkst. vinių. Kuo jums tos vinys taip patinka?

– Su vinukais pradėjau dirbti prieš kokius 13 metų, bet tik šį kartą pagaliau pasiekiau norimą rezultatą.

[[ge:lrytas:lrytas:30391582]]

Mane intriguoja tai, kad iš paprasčiausių statybinių medžiagų galima sukurti daugiasluoksnį ir subtilų grožį. Vinys, metalo tinklai – grubios medžiagos, tačiau rezultatas artimas Bizantijos laikų mozaikoms.

Svarbus ir kontrastas tarp blizgančio fasadinio vaizdo – pozityvo, kuriamo apšviestų vinių galvučių, ir jo negatyvo priešingoje tinklo pusėje – piešinio iš aštrių vinių galų.

Trečias svarbus momentas – kontrastas tarp kūrinio medžiagiškumo ir jo trapumo. Vinys neįtvirtintos tinkle, netinkamai jį palenkus jos išbyra ir kūrinys išnyksta. Man svarbus šis mandalos efektas, liudijantis apie būties laikinumą. Aš turiu omenyje Tibeto vienuolių ilgai kuriamas sudėtingas mandalas iš spalvoto smėlio, kurios pabaigus sunaikinamos.

– Minėjote, kad instaliacijos idėja kilo bendraujant su Niujorko aukštuomene. Kaip jaučiatės tarp tokių žmonių? Gal tarp jų daugiau tikrų meno žinovų?

– Tokia jau menininko dalia, kad turi būti tarp tų, kurie gali įpirkti tavo meną. Jie turi tam lėšų ir laiko tuo mėgautis. Kartais jaučiuosi kaip koks pajacas, bet, kita vertus, jei žmonėms įdomu, užsimezga prasmingas dialogas. O tikrų meno žinovų ir tarp aukštuomenės nėra ypač daug.

[[ge:lrytas:lrytas:30391573]]

Daugelis meno kūrinius perka tiesiog kaip investiciją – jei sužino, kad tas menininkas madingas, ar koks pažįstamas įsigijo jo darbą.

Bet akivaizdu, kad pirkdami meną, tapdami mecenatais žmonės atsiduria arčiau meno pasaulio. Todėl ir šiuo atveju man norisi parodyti ne tik pačią instaliaciją, bet ir tai, kad Lietuvoje irgi yra privačių kolekcininkų, kurie gali norėti įsigyti tokį kūrinį. Gal tai paskatins ir kitus rizikuoti.

– Daugelį suintrigavo keistas portretas, kuris kabo prie instaliacijos. Jis yra kūrinio dalis ar atskiras darbas?

– Tas portretas nėra instaliacijos dalis, nors jo tema – panaši. Aš esu daręs atspaudų ciklą, kuris vadinasi „SuperPrints“. Ten į vieną atspaudą sudėjau daug atspaudų. Pavyzdžiui, viso pasaulio valstybių vėliavas ar herbus. Tai padarius tos detalės, kurios būdingos tik vienai šaliai, pranyksta, bet visi bendrumai išryškėja.

Šis portretas – taip pat toks atspaudas. Jis vadinasi „Super Rich“ ir yra kompozitinis 500 turtingiausių pasaulio žmonių (pagal „Forbes“ žurnalą) portretas.

Visų tų 500 žmonių portretus sudėjau vieną ant kito.

[[ge:lrytas:lrytas:30391577]]

– O kultinio Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ kadrus instaliacijoje panaudojate irgi tik kaip nuorodą į aukštuomenę ar jis jums pačiam patinka?

– Taip, ir dėl aukštuomenės, mat nesinorėjo naudoti konkrečių turtuolių portretų, ir dėl to, kad ši juosta man tiesiog įstrigusi į atmintį. Seniai norėjau su juo kažką padaryti. Žavi šio filmo elegancija, jis labai grafiškas – juoda ir balta. Instaliacijoje – jo kadrai, tik mano sukomponuoti.

Tinklas – tarsi koks primityvus ekranas, vinių galvutės – kaip pikseliai, sukuriantys vaizdą.

– Kaip šalia filmo kadrų atsirado veidrodžių sukuriama begalybė, tarsi kokiame iliuzijų muziejuje?

– Aš nerimstu. Visada įdomu išbandyti ką nors nauja.

Yra menininkų, kurie nuolat atkartoja save, o man, kai perprantu kokį dalyką iki galo, pasidaro nebeįdomu. Norisi naujų patirčių, kurios praturtina.

[[ge:lrytas:lrytas:30391499]]

– Vinių kaišiojimas į metalinio tinklo akutes primena siuvinėjimą kryželiu – nelabai sudėtingas, bet laikui imlus darbas. Kiek užtrukote, kol sukūrėte tuos aštuonis paveikslus iš 100 kg. nedidelių vinukų?

– Jei pats tiek kaišiočiau, tai turbūt išprotėčiau. Paprašiau jaunų menininkų pagalbos. Jie tai padarė pagal mano schemas.

Prie „Begalybės“ kūrimo prisidėjo Meilė Arminaitė, Brigita Baltrimaitė, Neringa Baltrimaitė, Tadas Kunas, Gabrielė Lesetaitė, Judita Lukšytė, Sofija Sadauskaitė, Danielė Šalasevičiūtė. Inžinerinius sprendimus atliko ir gamyba rūpinosi Algimantas Vaitonis.

[[ge:lrytas:lrytas:30275468]][[ge:lrytas:lrytas:30291588]][[ge:lrytas:lrytas:30275441]][[ge:lrytas:lrytas:30358806]]

– O kur gauti tiek vinių? Juk ūkinių prekių parduotuvėje nenusipirksi.

– Anksčiau pirkdavau JAV, bet šį kūrinį sumaniau per pandemiją, kai daugelis gamybos grandinių sutrūkinėjo, kai kurie fabrikai bankrutavo. Žvalgiausi į Ukrainą, manydamas, kad tia galėtų būti ir simboliška parama šiai šaliai, bet ukrainiečiai sakė, kad reikėtų pirkti bent jau traukinį tų vinių, tai jie padarytų. Teko gabentis iš Kinijos. Kaip ir krištolą instaliacijos sietynams.

[[ge:lrytas:lrytas:30391805]]

– O kokią instaliaciją kuriate jubiliejinei Dainų šventei?

– Tai bus sodai. Tačiau visai kitokie, nei aš kūriau iki šiol. Jie bus gerokai didesni ir žmonės galės įžengti į jų vidų. Iki šiol mano darytus metalinius sodus (vieną jų įsigijo MO muziejus) buvo galima apžiūrėti tik iš išorės, kaip ir tradicinius šiaudinius.

Bet juos darydamas aš visuomet sėdėdavau viduje. Ir man taip gražu buvo pakėlus galvą apžiūrinėti, kaip viršuje viskas kryžiuojasi, pinasi. Todėl laukiau progos, kad galėčiau sukurti tokius sodus, į kuriuos galėtų įžengti žmogus, galėtų patekti į patį jų vidurį.

Dainų šventėje jie bus penkių metrų aukščio, o pro juos bus galima praeiti kaip pro kokią arką.

[[ge:lrytas:lrytas:30391572]]

– Gal koks nors naujas kūrinys jau sukasi mintyse?

– Taip. Tai bus NSO – neatpažintas skraidantis objektas. Ši tema mane domina jau seniai. Marijampolėje esu sukūręs „Ateivių simfoniją“. Vėliau Elonas Muskas pradėjo kalbėti apie tai, kad išskraidins mus visus iš Žemės. Todėl ir aš darau žvaigždėlaivį, kuriame visa žmonijos istorija. Tarsi kokia laiko kapsulė.

NSO stovės lauke. Vėl naudosiu aliuminį ir vinis – tik jų galvutės bus didesnės. Bus tokia didelė šviečianti skulptūra. Dabar ieškau, kas norėtų tokį kūrinį įsigyti. Jei kas nors sumanytų mano NSO pasistatyti, tai tikrai būtų didelė trauka. Žmonės norėtų jį pamatyti, prie jo nusifotografuoti.

DATOS IR FAKTAI

Garsėja originaliomis idėjomis

R.Bartkus gimė 1961 m. Vilniuje. Baigė grafiką tuometiniame Vilniaus dailės institute. Prieš išvykdamas iš Lietuvos tarp daugybės kitų darbų kartu su G.Jonaičiu sukūrė 50 litų banknotą.

[[ge:lrytas:lrytas:30391570]]

Nuo 1991 m. Niujorke gyvenantis R.Bartkus – vienas populiariausių JAV iliustruotojų. Amerikos leidėjus patraukė lietuvio meistriškumas ir originalios idėjos. Jis iliustruoja daugybę leidinių, įskaitant „New York Times Book Review“, „Harper’s Magazine“, „Wall Street Journal“ ir „Time“ žurnalą. Dar – F.Fukuyamos, S.Rushdie, M.Atwood ir kitų rašytojų knygas.

Pasitelkdamas ironiją, popkultūros įvaizdžius kritikuoja vadinamąją reginio visuomenę. Kuria skaitmeninėmis technologijomis atliktus atspaudus, videoprojektus, piešinius.

2018 m. Vašingtono geležinkelio stotyje „Union“ menininkas pristatė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą instaliaciją „Sodai“. 2019 m. sukūrė instaliaciją „12 RAMių“ Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčiai Vilniuje.

Daugelį metų Marijampolėje rengia meno simpoziumą „Malonny“, o šiemet didžiulė jo instaliacija lydės ir jubiliejinės Dainų šventės renginius.

Niujorko aukštuomenės spindesys – Vilniaus senamiesčio koplyčioje