„Tai vienas dramatiškiausių mano darbų. Ne vien dėl dydžio ar įspūdingos vietos, bet ir dėl savo trapumo“, – sakė pastaraisiais metais tarp Niujorko ir Vilniaus kursuojantis menininkas Žilvinas Kempinas.

Ž.Kempinas mėgsta kurti darbus, kurie prestižinių parodų salių lankytojus dažnai priverčia nustebti gerokai smarkiau nei populiarių iliuzijų muziejų lankytojus.

Naujausią instaliaciją „Vėjalaikis“ šią savaitę menininkas pristatė ne Šiuolaikinio meno centre ar galerijoje, o Vilniaus arkikatedros varpinėje.

– Iki šiol jūsų kūriniuose magnetines juosteles išjudindavo ventiliatoriai. Ar nebuvo baisu iš tokios trapios medžiagos sukurtą instaliaciją atiduoti tikro vėjo valiai? – paklausiau 54 metų Ž.Kempino, kuris „Vėjalaikiui“ instaliuoti pasitelkė net porą profesionalių aukštalipių.

– Tiesą sakant, nemaniau, kad vėjas varpinėje – toks smarkus. Kai kabinome juosteles, vėjas viską plaikstė. Pasitaikė diena, kai prie vėjo prisidėjo dulksna, – viskas varpinės viduje tuoj sušlampa, juostelės limpa, o montavimo žiedai sukasi.

[[ge:lrytas:lrytas:31914495]]

Praėjusį šeštadienį buvo tokie stiprūs vėjo gūsiai, kad bijojau, jog prieš atidarymą viskas sutrūkinės. Tačiau išlaikė. Teko pakeisti vos porą juostelių. Mat vaizdajuostė šiek tiek tempiasi – nors ji plona, bet gana atspari.

– Ar nesinorėjo tų juostelių paleisti laisvai plazdenti po visą bokštą?

– Buvo panašus sumanymas. Niujorke savo studijoje aš buvau padaręs dviejų metrų aukščio „Vėjalaikio“ modelį. Pirmas variantas buvo toks, kaip dabar, o kitas – kai juostelės juda laisvai, nepritvirtintos apačioje. Ir man tas jų plaikstymasis visai patiko.

Bet bokšte vėjas toks stiprus, kad išpučia, iškelia visas juostas ir vertikalus darbas tampa horizontalus. Bet ir tai – ne pagrindinė problema. Didžiausia problema – lietus, kuris sulipdo plonas vaizdajuostes.

– Iš pirmo žvilgsnio – tiesiog juodas vamzdis, tačiau garsas ir šviesos žaismas jį atgaivina, tarsi varpinės centre augtų medis. Jei prisimintume pasaką apie Žilviną ir kraujo putą, tai būtų drebulė.

– Taip, tas garsas – labai svarbi darbo dalis. Kai vėjas nedidelis – girdisi švelnus šiurenimas, o jei jo gūsiai stiprūs – garsas visai kitoks. Juk čia vėjas, tie judantys oro srautai – ne tokie, kokius jaučiame žingsniuodami gatve. Jie perkošia varpinę kiaurai, nes joje daugybė langų, o dėl skersvėjo atsiranda kamino efektas. Ši instaliacija – tarsi didžiulis styginis instrumentas, kuriuo groja vėjas.

[[ge:lrytas:lrytas:31914497]]

Juostelės sukabintos labai arti viena kitos. Jos turi liestis, gaudyti vėją, judėti, žvilgėti. Išeina toks mirguliavimas, primenantis vandenį. Man gražu, kai tokį natūralų mirgėjimą ar lapų šnarėjimą primena plastikinė, nenatūrali medžiaga.

– Vėjas pasufleravo ir darbo pavadinimą?

– Man tai labiau vardas nei pavadinimas. Nes aš tą instaliaciją įsivaizduoju tarsi kokį gyvą padarą, įsikūrusį bokšte. Jis gyvena savo gyvenimą, kuris baigiasi mirtimi. Aš nesitikiu, kad jis – toks, koks yra dabar, – išgyvens iki pat spalio mėnesio.

Darbo eigoje atsirado ir daugiau „Vėjalaikio“ prasmių. Tai ne tik gražus vėjo ir laiko junginys, bet ir spėlionė – kiek laiko šis darbas atlaikys vėjo gūsius. Juk gali būti, kad juostelės po truputį trūkinės. Tuomet sumanymas priartės prie antrojo varianto – jos ims plaikstytis. Muziejaus darbuotojai jų nekeis naujomis, tik nukirps apačią ir paliks vėjo valiai. Kuo daugiau bus tokių juostelių, tuo geriau matysis laikrodis viršuje.

[[ge:lrytas:lrytas:31927398]]

„Vėjalaikis“ – svetimkūnis varpinėje, bet, manau, gerąja prasme. Jis iš visai kito laiko. Juk pamatinis šio bokšto aukštas išlikęs dar iš XIII amžiaus. O vaizdajuostės – mano kartos ženklas, tarsi jaunystės laikų duomenų saugykla. Jos atsirado vienai akimirkai ir dingo. O ta akimirka buvo svarbi ir žmonių, ir šito miesto, ir mūsų tautos istorijoje.

– Kada ir kam kilo mintis tokią didžiulę instaliaciją įkurdinti senojoje varpinėje?

– Pernai aš pats pirmąkart užsukau į varpinę, nors jau dešimt metų ji atvira lankytojams. Bokštas man labai patiko, todėl apsidžiaugiau, kai po šio apsilankymo praėjus kelioms savaitėms Bažnytinio paveldo muziejus, kuris čia rengia ekskursijas, man pasiūlė varpinėje sukurti meno kūrinį.

Juk iš pirmo žvilgsnio medinės senojo bokšto vidaus konstrukcijos – tiesiog keistas chaosas. Nesinorėjo, kad mano kūrinys užstotų lankytojams įspūdingą vaizdą, todėl pasirinkau bokšto centrą ir išryškinau konstrukciją, sukurdamas tam tikrą kontrastą.

Panaudojau varpinės viduryje esantį šulinį su stikliniu dugnu. Todėl į darbą galima žiūrėti arba iš apačios, iš vidaus, – tarsi į didžiulį vamzdį, arba lipant aukštyn stebėti saulės spindulių žaismą ir klausytis vėjo kuriamų garsų.

– Galėtumėte keliais žodžiais nusakyti „Vėjalaikio“ idėją?

– Vėjas, laikas, aukštis, vertikalė, laikinumas, kameriškumas, monumentalumas.

– O skaičiais?

– Nuo apatinio stiklo iki varpinės laikrodžio replikos viršuje – dešimt metrų. Pakabinome 701 juostelę – tiek, kiek Vilniaus miestui metų. Taigi bendras jų ilgis viršytų 7 kilometrus.

Viršuje esančio laikrodžio ciferblate yra 10 segmentų – tiek metų varpinė jau atvira lankytojams. Instaliavimas truko keturias dienas.

[[ge:lrytas:lrytas:31927399]]

– Kaip atsirado tas laikrodis?

– Tai mano sukurta varpinės laikrodžio ciferblato replika. Ji šiek tiek mažesnė už ant bokšto sienų esančius laikrodžius, nes tikro dydžio nebūtų tilpusi. Nesinorėjo, kad varpinės sijos suspaustų juostas, sukurdamos kažką panašaus į smėlio laikrodį.

Tiesa, net ir tokio dydžio laikrodžio nebuvo įmanoma užnešti siaurais varpinės laiptais, todėl teko daryti jį iš kelių dalių. O vietoj rodyklių įkomponuota šviesos skulptūra iš mano „Elektrinių žvaigždžių“ serijos.

Tai nėra tikras laikrodis – nei mechanizmo, nei rodyklių. O laikrodis be rodyklių – tai tam tikra nuoroda į amžinybę, į tuos dalykus, kurie yra anapus.

[[ge:lrytas:lrytas:28052174]][[ge:lrytas:lrytas:26303024]][[ge:lrytas:lrytas:5512282]]

– Žiūrint į šviesos mirgėjimą juostelėse, klausantis jų šnarėjimo norisi prisėsti šalia ir medituoti. Gal japonų kilmės žmonos pasaulėjauta taip pat jus veikia, suteikia darbams Rytų kultūros prieskonių?

– Arba kaip tik tai, kad man artima Rytų kultūra, ir nulėmė, jog mes susitikome. Tiesa, ji iš tiesų yra gimusi JAV, taigi – amerikietė. (Juokiasi.)

– Jūsų instaliacijoje galima rasti ir skulptūrinių, ir tapybinių elementų. Ar niekada negalvojote grįžti prie aliejinės tapybos?

– Man labai patinka aliejinių dažų kvapas, bet nepatinka potėpis – kaip raiškos priemonė. Mėgstu, kai kūryboje yra beveik 50 procentų atsitiktinumo. Žinoma, aš tą atsitiktinumą išprovokuoju, bet pats jo nesukuriu. Tai padaro kažkas kitas, o kas tas Kitas?

[[ge:lrytas:lrytas:31927397]]

Tai nereiškia, kad pasikliaunu vien atsitiktinumu, nes galutinį rezultatą vis tiek sutvarkau pats. Tačiau tas atsitiktinumo momentas, tas neakivaizdus bendradarbiavimas – labai svarbus ir smagus momentas. Akivaizdu, kad tai susiję ir su muzikos novatoriaus Johno Cage idėjomis.

– Per porą mėnesių Lietuvoje pristatysite du didžiulius kūrinius – „Vėjalaikį“ Vilniuje ir „Tūbą“ Plungėje? Ar smagu dirbti gimtinėje?

– Taip. „Tūba“ – horizontalus darbas, o „Vėjalaikis“ – vertikalus. Jis pačiame sostinės centre, pačioje širdyje, o „Tūba“ – mano gimtajame mieste, Plungėje. Nors pats nežemaičiuoju, bet visuomet smagu išgirsti žemaitišką šneką, susitikus su giminėmis. O ir žemaitiškas humoro jausmas man labai patinka.

Malonu praleisti daugiau laiko Lietuvoje. Nors daugelis žmonių vis dar sako, kad atvykstu tik trumpam, bet per porą pastarųjų metų surengiau nemažai parodų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

FAKTAI IR SKAIČIAI

Iš Venecijos rūmų – į Plungės žirgyną

Ž.Kempinas – pasaulinio garso lietuvių šiuolaikinio meno kūrėjas. Nuo 1997 m. gyvena ir dirba Niujorke. Kuria minimalizmo bei optinio meno estetika paremtus kūrinius. Išskirtinis kūrybos bruožas – magnetinių vaizdajuosčių naudojimas. 2009 m. atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje, 2012 m. buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

[[ge:lrytas:lrytas:31914031]]

Venecijoje rodytą didžiulę ir įspūdingą Ž.Kempino instaliaciją birželio pabaigoje pagaliau bus galima pamatyti Lietuvoje, o tiksliau – Plungėje, Oginskių rūmų žirgyne. 26 metrų ilgio „Tūba“ 2009 m. buvo pristatyta Venecijos bienalės Lietuvos paviljone, kurį kuravo Vilniaus meno galerijos „Vartai“ komanda. Ji eksponuota prabangioje įspūdingo XVI a. pastato „Scuola Grande della Misericordia“ salėje.

Ir „Vėjalaikis“, ir „Tūba“ sukurti iš magnetinių vaizdajuosčių. Įtemptos jos suformuoja tunelį, veikiantį fizinę ir regimąją žiūrovo patirtį, – sulėtina laiko tėkmę ir tuo pat metu kuria buvimo viduje ir išorėje iliuziją.

[[ge:lrytas:lrytas:31927771]]

Po sėkmingo pasirodymo Venecijoje ne vienus metus buvo planuojama parodyti šį darbą Lietuvos publikai, tačiau sunku buvo rasti tinkamą erdvę didžiuliam kūriniui. Todėl gavęs pasiūlymą iš jo gimtajame mieste vykstančios Pasaulio žemaičių dailės parodos rengėjų menininkas jį priėmė.

Pasaulio žemaičių dailės paroda – vienas seniausių sambūrių Lietuvoje, kas kelerius metus sukviečiantis į Plungę kuriančius žemaičius iš viso pasaulio.

IX pasaulio žemaičių dailės parodos atidarymas vyks birželio 22 d. Žemaičių dailės muziejuje, kuris įsikūręs restauruotuose kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose.

Vilniaus katedros varpinėje – neįtikėtinas nutikimas, jo kaltininkas – Žilvinas Kempinas