„Esu katastrofinis pesimistas – pritapau visko taip, kaip matau. Džiaugčiausi, jeigu tai būtų neteisybė“, – apie naujausią savo parodą kalbėjo vienas garsiausių Lietuvos dailininkų Šarūnas Sauka.

Zarasuose praėjusį savaitgalį buvo atšvęstas Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerijos vienų metų gimtadienis.

Ta proga Kraštiečių muziejaus, Zarasų krašto muziejaus padalinio, pirmame aukšte pristatyta dar viena Š.Saukos kūrinių salė su paroda „Europos saugumo architektūra“. Joje rodomas naujausias tapytojo paveikslas „Europos saugumo architektūra“ ir šią temą atliepiančių tapybos ir skulptūros darbų kolekcija.

„Tokia realybė, su tuo gyvensime. Tokiame siurrealistiniame siaube“, – savo įspūdžius portalui lrytas.lt per atidarymą pakomentavo vienas parodos lankytojų.

Kitam kilo mintis, kad rudenį pasibaigus parodai jos eksponatus būtų galima įtraukti į Lietuvos sezono Prancūzijoje programą. Ko vertas vien garsiojo Paryžiaus kabareto „Moulin Rouge“ pavadinimo užrašymas kirilica.

Per atidarymą Zarasų krašto muziejaus direktorius Arvydas Veikšra džiaugėsi, jog naujos galerijos lankomumas liudija, kad vis daugiau žmonių atranda Zarasus ir suvokia, kad jie ne taip jau toli nuo Lietuvos didmiesčių, kaip ilgą laiką atrodė.

Pernai atidarius garsių Lietuvos menininkų galeriją Zarasų muziejininkams teko įveikti nemažai naujų iššūkių. Vienas didžiausių, nors ir malonus, – kaip suvaldyti minias turistų, kurie užplūdo naująją galeriją. Per turizmo sezoną ją aplankė 9 tūkst. žmonių. Net sezonui pasibaigus neteko skųstis lankytojų stygiumi.

– N.Saukienė prisipažino, kad karas Ukrainoje beveik visiškai užgniaužė norą tapyti, tačiau jus ta įtampa ir nerimas paveikė kitaip? Juk Zarasuose surengėte parodą, kurioje – nauji šiurpą keliantys darbai, – paklausiau 65 metų Š.Saukos.

– Na, vis tiek dirbame abu. Gal Nomeda kiek mažiau. O ta nauja paroda nedidelė. Keli nauji paveikslai, pora senesnių. Tiesą sakant, vienas net labai senas. Ir šiek tiek bronzos.

[[ge:lrytas:lrytas:32160446]]

Ten – Rusija ir Europa: motina Rusija ir senstanti Europa. Tai, ką Rusija svajoja padaryti iš Europos, ir tai, ko patys europiečiai trokšta: bendrauti su neišsemiamomis Fiodoro Dostojevskio aprašytomis rusų sielomis ir visokiais ten „čaikovskiais“.

– Neramiais laikais – politines aktualijas atspindinti ekspozicija?

– Taip, tokia politinio turinio salė. Juk Europos šalys be Rusijos grėsmės tuoj susirietų tarpusavyje, visi įsikibtų vieni kitiems į gerkles, todėl joms tokia Rusija reikalinga.

Tik europiečiams norėtųsi, kad ji ne taip plačiai pražiotų savo nasrus. Na, maždaug iki rytinės Vokietijos sienos.

– Jūs euroskeptikas?

– Atvirkščiai. Gal labiau eurofederalistas. Visuomet buvau už Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, nes tai vienintelė galimybė išgyventi tokioms nedidelėms valstybėms.

– Parodai pavadinimą suteikusiame paveiksle „Europos saugumo architektūra“ galima pamatyti gulinčią nukirstą Kristaus galvą ir vietoj jos uždėtą beždžionės galvą, kurios išraiška šiek tiek primena Rusijos prezidento. Toks ir buvo sumanymas ar tas panašumas – tik žiūrovų vaizduotės vaisius?

– Visos beždžionės – tiesiog beždžionės. Niekada netapiau ir netapysiu Vladimiro Putino. Paveiksle – tiesiog rusų svajonė, kaip, jų manymu, turėtų atrodyti Europos saugumo architektūra. Nukirsti Dievui galvą ir vietoj jos uždėti beždžionės. Apnuoginti religiniuose paveiksluose vaizduojamas madonas ir žiūrėti, kaip jos šoka kabarete. Ir dar to kabareto pavadinimą savaip užrašyti. Ir rusišką komentarą. Juk jie visur taip daro.

Dar viena svarbi rusų svajonės dalis – daugybė nupjautų galvų. Europos intelektualų galvų. Juk daugelis jų visuomet svajojo, troško prisiliesti prie paslaptingos rusiškos sielos. Paveikslo centre su šampano buteliu stovi rusų rašytojas F.Dostojevskis. Tai dabar tie intelektualai – ir pikasai, ir einšteinai – gali gulėti be galvų ir iš arti džiaugtis nuostabiuoju F.Dostojevskiu.

– Beždžionių parodoje ypač daug. Kodėl daugumos jų dantys – baltos ir mėlynos spalvų?

– Iš tiesų tie darbai vadinasi „Baimė“. Aš juos tapiau laukdamas dantų bormašinos (gręžtuvo. – Red.) – stomatologijos paslaugų, kurių bijau. Baisu ir brangu. Pravertė ta proga daryta panoraminė dantų nuotrauka. Pamaniau, kad karo ar kitokia baimė – ji vis tiek yra baimė.

– Daugelis nustebo pamatę parodoje vieną populiariausių jūsų paveikslų – kambario viduryje stovinčią grėsmingą moterį su kirviu, nuo kurios sprunka daugybė mažų žmogiūkščių. Jo pavadinimas – „Motina Rusija“. Anksčiau jis buvo rodomas su užrašu „Be pavadinimo“. Pakeitėte parodos proga?

– Ne. Dirbtuvėje jis visada taip vadinosi. Tik negalėjau tokio pavadinimo užrašyti parodoje. Mat anksčiau visi – ir Vytautas Landsbergis, ir kiti patriotai – aiškindavo, kad žmones traiškė ne rusų, o sovietiniai tankai.

[[ge:lrytas:lrytas:32160516]]

Visada kaltas būdavo kažkas kitas – caras Petras I ar carienė Jekaterina, Muravjovas Korikas, Stalinas, Brežnevas, dabar – Putinas. O rusų liaudis – vienintelė, kuri visais laikais laikoma nekalta. Ir ne tik nekalta, bet dar ir labiausiai nukentėjusia.

Todėl rusai taip ir elgiasi – važiuoja visur su savo tankais. Jei jau jie nekalti, tai galima ir toliau taip daryti. Žinoma, galime manyti, kad jie nepakaltinami. Bet tada reikia atimti kirvį, suleisti vaistų ir uždaryti.

Tuo metu net šiomis dienomis mūsų parlamentarai net per radijo stotį „Amerikos balsas“ pareiškia, kad rusų tauta niekuo dėta, kalta tik V.Putino klika. Gal tuomet reikėtų tą gerąją naujieną, jog rusai niekuo dėti, kaltas tik V.Putinas, pranešti ukrainiečiams ne per radiją, bet užsilipus ant statinės Kijeve, Odesoje ar Mariupolyje. Tada, jei pavyks sėkmingai grįžti, bus galima ją skleisti ir kitur.

– Ne tik „Motina Rusija“, bet ir daugybė kitų jūsų paveikslų turi politinį užtaisą. Ar, jūsų manymu, menininkai neturėtų atsiriboti nuo politikos?

– Kas nori, tas apie tai kalba. Tie, kuriuos veikia politika. Kas nenori – nekalba. Čia nėra jokios prievolės. Mane ji veikia. Kai rodo kokius istorinius kadrus, nejaučiu jokios nostalgijos sovietmečiui, man nuo jo tiesiog bloga. Atsisakau dar kartą gyventi rusų pasaulyje.

[[ge:lrytas:lrytas:27210081]][[ge:lrytas:lrytas:25699600]][[ge:lrytas:lrytas:7496382]][[ge:lrytas:lrytas:3530517]]

Žinoma, suprantu ir tai, kad savo paveikslais pasaulio nepakeisiu. Esu katastrofinis pesimistas: pritapau visko taip, kaip matau. Džiaugčiausi, jeigu tai būtų neteisybė.

– Kai kurie paveikslai – tarsi pranašystės, kurios, deja, pildosi. Ar tai nebaugina?

– Va, tai iš tiesų šlykštu. Todėl dabar tapau paveikslą, kurio darbinis pavadinimas „Cezario lavonui dar nesustingus Markas Antonijus peršasi Kleopatrai“. Kad vėl ko nors netyčia neišpranašaučiau. Juk man visai nerūpi, kas ten nutiko tai Kleopatrai.

* * *

Beprotiškas vakarėlis su politikos prieskoniu

Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerija Zarasuose atvėrė duris praėjusių metų gegužės 27 d.

Lankytojai gali grožėtis darbais net trijose ekspozicijų salėse, kurios išdėstytos ratu, todėl svečiai gali rinktis kryptį, nuo kurios salės pradėti. Pirmoje salėje pateikiami Nomedos Saukienės darbai, antroje Šarūno Saukos, o trečioje abiejų menininkų darbai.

Pirmojo gimtadienio proga Zarasų muziejuje atidaryta papildoma, ketvirtoji, Š.Saukos darbų salė, kurioje surengta paroda „Europos saugumo architektūra“ veiks iki rugsėjo 30 dienos.

„Šarūno Saukos paveikslai visada buvo daugiaprasmiai, juose visada greta meno istorijos interpretacijų ir asmeninių prisiminimų, šiurpių vizijų ir anekdotiškų situacijų buvo reakcijų į politinius įvykius, kritikos ar pašaipos tų dienų realijoms.

Šį sykį menininkas kviečia pasitelkti geopolitinę prizmę parodai skaityti arba galbūt atvirkščiai – pasinaudoti paveikslais, galvojant apie sudėtingas istorines situacijas, kuriose esame ir buvome priversti gyventi.

Kaip ir tikrovėje, paveiksluose išorinę įtampą gali pertraukti ar sustiprinti gyvenimiški kuriozai, santykiai su artimaisiais, perskaityta knyga ar beprotiškas vakarėlis“. /Parodos kuratorė, menotyrininkė Monika Saukaitė/.

Šarūnas Sauka nutapė rusų svajonę ir galvų netekusius Europos intelektualus