Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, romantizmas atvėrė erdvę jausmams, svajoms, individualumui ir gręžimuisi į praeitį. Vis dėlto mūsų šalyje, kitaip nei likusioje Europoje, ši kryptis užsibuvo. Priešindamiesi carinei priespaudai dalis dailininkų ir literatų laikėsi romantizmo idealų iki pat XX a. pradžios.
Parodos kuratorės Aistė Bimbirytė, Gabija Kasparavičiutė-Kaminskienė, Dalia Tarandaitė ir Joana Vitkutė romantizmą siekia atskleisti kaip nevienalytį kultūrinį ir politinį reiškinį, peržengusį žanrų ir disciplinų ribas.
Aštuoniose „Romantizmų“ dalyse žiūrovai stebės ir atras, kaip menas tapo prieglobsčiu, pasipriešinimo priemone ir tautos balsu.
VPG direktorė A.Bimbirytė sakė, kad šiai parodai teikia ypatingą reikšmę.
„Ji yra apie tai, kas mes esame ir kodėl tokie esame. Plačiosios visuomenės akyse XIX a. vis dar neretai iškyla tarsi „antrarūšė“ epocha, mūsų šalies istoriją paženklinusi skausmingais praradimais ir kultūriniu sąstingiu“, – sakė ji.
Pasak direktorės, palyginti su likusia Europa, daugelis procesų dėl sudėtingo politinio klimato čia neišvengiamai vystėsi kitaip ar lėčiau. Vis dėlto anų laikų žmogaus tai nepavertė nei aklu, nei negebančiu kurti, nei abejingu tam, kas vyko svetur.
Net priešingai – ribotos galimybės lėmė išradingumą, papildomas pastangas išvengti kultūrinės izoliacijos, išsaugoti savo tapatybę ir kūrybinį polėkį.
Pasitelkdamos daugybę nematytų ar anksčiau retai eksponuotų artefaktų – paveikslų, grafikos atspaudų, skulptūrų, leidinių, objektų ir kt. – kuratorės pateikė išsamų šio įvairialypio „ilgojo amžiaus“ vaizdą.
Paroda pradedama romantizmo pradžia Lietuvoje ir Adomo Mickevičiaus figūra. Čia atskleidžiama simbolinė A.Mickevičiaus asmenybės įtaka to meto aplinkai ir vėlesnei kūrybinei, politinei vaizduotei. Anot kuratorių, be jo nei Lietuvos, nei Lenkijos, juolab Vilniaus, romantizmo genezė tiesiog neįsivaizduojama.
Tolimesnėse „Romantizmų“ dalyse pristatomas lietuviškos savimonės formavimasis – menininkų kūrinius persmelkę istorijos, folkloro, papročių, kalbos tyrinėjimai, protėvių legendas primenantis ar sielos nerimą atliepiantis lietuviškas kraštovaizdis, epochai itin būdingo portreto žanro pokyčiai.
Dailininkai kreipė žvilgsnius ir į Artimųjų bei Tolimųjų Rytų gyventojus. Ši tendencija buvo tiesiogiai susijusi su kolonijine Europos ekspansija. Visą romantizmo laikotarpį pagrindinė tema išliko kova už tautos laisvę: įkvėpimo ir moralinės stiprybės mūsų regiono romantikai sėmėsi iš viduramžių ir Abiejų Tautų Respublikos istorinių pergalių.
Iš daugybės skolintojų surinktais kūriniais siekiama atskleisti Lietuvoje vykusių procesų skirtis ir sąsajas su tarptautinėmis estetinėmis bei socialinėmis aktualijomis.
Lankytojai turės galimybę įsitikinti, kad mūsų šalies atveju romantizmo epocha anaiptol ne visada buvo „romantiška“, tačiau reikšmingai prisidėjo prie visuomeninių pokyčių ir lietuviškos savasties.
„Norime parodyti, kad romantizmas nėra uždarytas muziejuje – jis toliau veikia mūsų kultūroje, mene ir mąstyme“, – sakė viena parodos kuratorių dailėtyrininkė J.Vitkutė.