Kauno taryba sprendimą priėmė birželio 10-ąją, kai S.Žirgulis šventė 81-ąjį gimtadienį, o viešai žinomas menininkas buvo pagerbtas šventiniame renginyje prie Kauno pilies minint Valstybės dieną.
Nors S.Žirgulis gimė Radviliškyje, daugiau kaip penkis dešimtmečius gyvena Kaune ir daugeliui kauniečių tapo saviškiu.
Pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos S.Žirgulis tikino visą laiką skiriantis kūrybai, kuri teikia didžiausią džiaugsmą.
Kūrėjo talentą jau anksčiau spėjo įvertinti gimtojo Radviliškio rajono bei Birštono valdžia – kauniečiui įteiktos šių miestų garbės piliečio regalijos.
– Trijų šalies miestų bei rajonų garbės piliečio vardu gali didžiuotis tik iškiliausios asmenybės. Kaip pavyko tai padaryti? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo skulptoriaus S.Žirgulio.
– Radviliškis – mano gimtasis miestas. Kai jis šventė 450 metų jubiliejų, meras atvyko pasitarti, kaip būtų galima įamžinti šią datą. Sukūriau savotišką miesto metraštį – serpantiną su 7 stotimis, kuriose įvardinti svarbiausi krašto įvykiai.
Tokia vizualinė istorija labai praverčia žmonėms. Didžiąją darbų dalį atlikau už savo lėšas.
Vėliau Šiaulėnų miestelio aikštėje pastatėme paminklą garsiam etnografui ir kraštotyrininkui Baliui Buračui.
Niekada nepretendavau į jokius apdovanojimus, tačiau rajono valdžia tokiu būdu turbūt įvertino mano darbus.
Birštone viskas irgi įvyko labai paprastai. Ieškojau vietos, kur galėčiau parodyti savo darbus. Visai atsitiktinai nuvykau į Birštoną ir pagalvojau, kad tai būtų gera erdvė. Pasikalbėjau su miesto mere Nijole Dirginčiene ir greitai susitarėme.
Įrengiau 10 darbų parodą, kurią kasmet papildydavau 2–3 kūriniais. Parke išsirikiavo 23 kūriniai, kuriuos sukūriau savo iniciatyva ir lėšomis. Susidarė didelė galerija po atviru dangumi. Dabar ji atsidūrė Kalniečių parke ir liks šioje vietoje visiems laikams. Matyt, tai buvo toks būdas man atsidėkoti.
Džiaugiuosi, kad ir Kaune palikau savo pėdsaką.
– Kuris darbas jums pačiam atrodo vertas geriausių įvertinimų ir reikšmingiausias?
– Būtų sudėtinga išskirti. Alytuje 2007 metais įrengiau memorialą „Nurimęs varpas“, skirtą pagerbti ir atminti visus sovietmečiu nukentėjusius žmones – tremtinius, politinius ir lagerių kalinius. Kūrinys išsiskiria savo aprėptimi.
Lukiškių aikštei Vilniuje sukūriau skriejantį Vytį, kurį norėjau pavaizduoti kaip dvasią arba miražą. Tą kartą konkurse užėmiau trečiąją vietą.
Vis dėlto didžiausias džiaugsmas – laisvoji kūryba.
– Kaune kurį laiką svarstoma, kad paminklai statomi be jokios sistemos, bet kur ir bet kaip, nepasitarus su ekspertais ir bendruomene. Ką apie tai manote?
– Laikas viską atrinks ir sustatys į savo vietas. Kartais reikia galbūt griežčiau pasižiūrėti į kai kuriuos dalykus.
Praeina keleri metai, žmonės apsipranta ir tuomet jau svarsto, kad viskas normalu.
Jokiame Lietuvos mieste nėra tokios gražios programos kaip „Kauno akcentai“ – šis kultūros link nukreiptas žingsnis suteikia galimybę kurti jaukesnį, įdomesnį miestą.
Menininkams sudaromos galimybės pasireikšti, atskleisti savo talentą. Aš už iniciatyvą, kuri nenuneigiama, o abejonių visada buvo ir bus. Kritiškai vertinant mano darbus iš 100 taip pat liktų turbūt tik 10 procentų.
Kai kas nunyks, ir nieko čia baisaus, tačiau buvau ir būsiu už miesto atgimimą. Tik su stipria iniciatyva galima ką nors padaryti. Matydamas, kiek dabar padaryta mieste, galiu drąsiai sakyti, kad Kaunas išgyvena naująjį renesansą.
Miesto valdžia sprendimus priima greitai ir tas ryžtas duoda rezultatą.
Anksčiau sprendimų priėmimas užtrukdavo kelerius metus.
Kai pažvelgi į Vilnių, galima sakyti, kad vilniečiams nepasisekė. Kiek nuostolių patirta vien dėl stadiono statybos.
– Jūs pats tiesiogiai prisidėjote prie miesto reikalų tvarkymo ir daugiau kaip dešimtmetį buvote renkamas į miesto tarybą. Kodėl atsisakėte aktyvios politinės veiklos?
– Labai kritiškai buvau nusiteikęs dėl partijų veiklos, nes vykdavo dvasiai neįdomūs dalykai – reikėjo balsuoti tik taip, kaip susitarta.
Kelerius metus buvau Antikorupcijos komisijos pirmininkas, daug žinojau, kas vyksta mieste, o rezultatų negalėjau pasiekti. Skeptiškai žiūrėjau į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) darbą. Jie pasiimdavo pateiktus dokumentus ir dažniausiai viskas tuo baigdavosi.
Pamaniau, kad neverta tęsti, nes geriau galiu save realizuoti mėgstamoje veikloje. Dabar visą laiką ir skiriu skulptūrai.
– Jūsų biografijoje galima surasti intriguojančių detalių – boksavotės, studijavote tuometinėje Leningrado karinio jūrų laivyno akademijoje, tuometinio Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultete. Kaip ir kada susidomėjote skulptūra?
– Šeimoje gyvenome labai vargingai. Tuomet atrodė, kad geriausios galimybės bus laivyno akademijoje, bet joje ilgai neužsibuvau, mat apgyniau skriaudžiamą bendraamžį. Tuo metu dar nebuvome davę priesaikos, todėl rimtesnių sankcijų išvengiau.
Po šio nesusipratimo teko palikti akademiją ir iš karto gavau šaukimą tarnauti į povandeninį laivyną.
Bandydamas pabėgti nuo kariuomenės pradėjau studijuoti tuometiniame Kauno politechnikos institute. Vėliau teko patirti sunkią operaciją ir kariuomenės išvengiau. Likimas pats susidėliojo, pats nieko lyg ir nedariau.
Piešimas visuomet buvo mano mėgstamas užsiėmimas.
Mokytoja nuolat ragindavo studijuoti dailę. Galiausiai ir atsidūriau savo rogėse, kai 1965 metais pradėjau studijuoti tuometiniame Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, o vėliau – Lietuvos dailės institute.
Studijuodamas gali geriau suprasti savo sugebėjimus ir galimybes, taip pat suvokti, kad kūryba – tai didysis džiaugsmas.