„Litexpo“ parodų centre visą savaitgalį vykstančioje meno mugėje „ArtVilnius“ tarp aštuonių dešimčių galerijų yra ir tų, kurios veikia nedideliuose miesteliuose.
Viena tokių – Ukmergėje veikianti „Vilkamirgės“ galerija. Jos idėja kilo iš Niujorko su žmona grafike, menotyrininke ir galerininke O.Judakova ir dviem vaikais į Lietuvą sugrįžusiam fotografui A.Kulikauskui.
Samantonių kaime gyvenanti menininkų šeima rūpinasi tiek galerijos, tiek ūkio reikalais. Tarkim, augina škudžių veislės avis – tai viena seniausių Lietuvos, Rytų Prūsijos ir pamario regiono avių veislių, kuriai ilgą laiką grėsė išnykimas.
– Kaip kilo sumanymas steigti galeriją Ukmergėje? – paklausiau O.Judakovos.
– Galerija gyvuoja nuo 2017 metų pradžios. Kartą su Arūnu užsukome į Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centrą (TVIC) ir pamatėme nevykusiai pakabintą parodą. Kiek prisimenu, tai buvo koridoriuje pritaisyti užuolaidų karnizai ir ant jų, ant džiuto virvelių, pakabinti paveikslai. Iki šiol dar kartais tenka tokių dalykų pamatyti.
Paroda mums patiko. Tai buvo šviesaus atminimo dailininkės Irenos Misevičienės paroda. Jos grafikos darbai abstraktūs, subtilūs, reikalaujantys erdvės ir eksponavimo estetikos. Tada Arūnas, net be mano žinios, pasisiūlė pasirūpinti parodų Turizmo centre eksponavimu.
Pamanė, gal reikėtų įkurti kamerinę (tik tiek leido patalpos) galeriją? Mat jis pro tuščias sienas niekada negali ramiai praeiti. Turizmo centro ir savivaldybės Kultūros skyriaus darbuotojai iš karto pritarė sumanymui. Net bendradarbiavimo sutartį pasirašėme.
Septynerius metus „Vilkamirgės“ galerija veikė TVIC koridoriuje ir konferencijų salėje. Kantriai dirbome savo darbą ir „užsidirbome“ naujas galerijos patalpas – savivaldybės dėka nuo 2024-ųjų vasaros esame įsikūrę miesto centre, buvusiame senajame Ukmergės knygyne, kuris čia veikė beveik šimtą metų.
– Ar nebuvo sudėtinga menininkei tapti kolegų darbus pristatančia parodų kuratore, galerininke?
– Iš pradžių tai buvo didelis netikėtumas. Atsimenu, Arūnas pasiūlė pirmoje parodoje eksponuoti grafiko Petro Repšio darbus. Jie yra geri pažįstami. Beje, P.Repšys šiomis dienomis atšventė 85 metų jubiliejų, surengė parodą buvusiame Vilniaus universiteto knygyne „Littera“.
Pirmai mūsų galerijos parodai Arūnas pas Petrą išsirinko ir atsivežė nedidelių piešinukų tušu. Jie labai įdomūs, gyvi. Kiek kitokio braižo nei visiems žinomi jo ofortai ar freskos. Taigi paroda buvo tikrai įdomi, o paskui jau – paroda po parodos. Šiuo metu galerijoje galima pamatyti parodą „Nematytas Nekrošius“, kurioje daugiau nei šešios dešimtys fotografijų, kurias atrinko režisieriaus Eimunto Nekrošiaus žmona scenografė Nadežda Gultiajeva.
– Kitas logiškas žingsnis – stendas meno mugėje „ArtVilnius“?
– Pamanėme: jei jau turime galeriją, reikia pabandyti dalyvauti ir meno mugėje. Kaip ir galerijos įkūrimo atveju – tarsi juokais buvo pasakyta, bet tapo tikrove.
Iš pradžių atrodė, kad mūsų galerija per maža tokiam renginiui, bet praėjo metai, surengėme ne vieną parodą ir nusprendėme, kad verta pabandyti.
Tai buvo 2018 metai ir pirmoji mūsų mugėje pristatyta menininkė – fotografė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Violeta Bubelytė. Nuo tada kiekvienais metais dalyvaujame „ArtVilnius“ stengdamiesi pristatyti su Ukmerge susijusius menininkus (Tomą Tereką, Nijolę Ingelevičiūtę-Vilutienę, Julių Zarecką, Antaną Liutviną).
– Koks buvo jausmas, kai mugėje pavyko parduoti V.Bubelytės kūrinį?
– Nuostabus. Atsimenu, sėdėjau mūsų stende. Vakaras, jau ir žmonių srautas sumažėjęs. Mane užkalbino moteris. Tai buvo italų kuratorė, kuri kiek vėliau surengė tarptautinę moterų autoportretų ar autoaktų parodą. Ji nusipirko iš mūsų vieną Violetos darbą.
– Ar žmonės ilgai renkasi, ar ateina jau apsisprendę, kad nori įsigyti tam tikrą kūrinį?
– Įvairiai. Kartais tiesiog užkabina darbas ir prireikia šiek tiek laiko, kad apsispręstų. Kiti eina tiesiai prie kūrinio ir sako, kad nori būtent šio. Mums gali būti kiek netikėta, bet jie gal per kokią ekskursiją ar vaikščiodami mugėje iš anksto nusižiūri.
Kiekvienas pirkimas – ne atsitiktinis įgeidis. Akivaizdu, kad žmogus atidžiai renkasi, tikrai to darbo nori – žino jo kainą, galbūt pažįsta ir autorių. Pernai mugėje pristatėme porą profesionalių ir porą savamokslių menininkų. Nupirko niekam nežinomo žmogaus darbelį.
Tas ryšys, užsimezgantis tarp pirkėjo ir kūrinio, – ypatingas. Yra buvę, kai jauna moteris nusipirko darbą, parsivežė namo ir suprato, kad tai vietai, kurią buvo numačiusi, jis ne visai tinka. Atvažiavusi pas mus kitą dieną prisipažino, kad ne tą kūrinį pasirinko, ir paklausė, gal galėtų išmainyti į kitą. Mielai išmainėme. Tai parodo, kad žmonės meno kūrinius renkasi rūpestingai, atidžiai.
– O kaip jūs patys atsirenkate, ką rodyti galerijoje, mugėje? Juk bičiulių ir pažįstamų būrys – nemažas.
– Todėl bičiulių parodos – ypač dažnos. Pristatome ir žinomus, ir mažai žinomus – pradedančius ar nepelnytai negaunančius dėmesio – autorius.
Po kelerių galerijos gyvavimo metų menininkai jau ir patys mus susiranda. Pažiūrime darbus, jei įdomūs, – rodome. Būna, kad parodose, feisbuke pamatome ką nors įdomaus, tuomet patys susisiekiame ir atrandame naujus autorius.
Pavyzdžiui, Sandrą Kvilytę. Labai džiaugiuosi, kad ją šiemet jau antrą kartą Vilniaus meno mugėje pristato tokia solidi galerija kaip „Meno niša“. O mes Sandrą pastebėjome feisbuke, susiradome ir pas mus „Vilkamirgės“ galerijoje ji surengė pirmąją personalinę parodą.
– Minėjote, kad rodote ir savamokslių menininkų kūrybą. Studijuodama Vytauto Didžiojo universitete doktorantūroje mokslinį darbą rašote apie vadinamąjį autsaiderių meną. Kuo jums įdomūs kūrėjai, dažnai vadinami tiesiog keistuoliais?
– Autsaiderių menas – savamokslių menininkų kūryba, į juos žmonės dažnai rimtai nežiūri. Mat jie daro ką nors neįprasta, tai, kas neatitinka rašytų ir nerašytų standartų. Autsaiderių menas – vakarietiškas terminas. Lietuviško atitikmens kol kas neturime.
Lietuvoje tautodailės tradicija yra labai stipri, todėl žmonės mano, kad visi savamoksliai menininkai geriausiu atveju yra tautodailininkai. Bet tautodailė – tai tradicijos tęsimas, o autsaiderių menas nesusijęs su tradicija. Tie žmonės kuria ne publikai, o sau. Kartais jie pradeda kurti atsitiktinai, būdami solidaus amžiaus.
Dažniausiai autsaideriai menininkai nesistengia sukurti ką nors gražaus ir naudoja tai, kas pasitaiko po ranka: tarsi žaisdami kuria iš akmenėlių, šakų, kamštelių. Kartais tos iš žmogaus savasties kylančios kūrybos kokybė tokia aukšta, kad žaidimas virsta dėmesio vertu meno kūriniu.
– Šviesaus atminimo Viliaus Orvido sukurtą akmenų pasakojimą turbūt būtų galima priskirti autsaiderių menui?
– Mano manymu, taip. Turint omenyje jo meninio palikimo kokybę. Kaip tik rašau apie jį straipsnį žurnalui. Jau dešimtmečiai praėjo nuo jo mirties, o mes apie jį vis dar kalbame, bandome suprasti, kas vis dėlto tai buvo?
Kartais, pradėję nuo paprastų darbelių, savamoksliai menininkai nesustoja ir sukuria įspūdingų kūrinių. Užtenka prisiminti milžiniškas betonines Prano Sederevičiaus skulptūras Kudirkos Naumiestyje.
– Šiemet Vilniaus meno mugėje pristatote žinomus ir profesionalius menininkus, tačiau jų darbai taip pat gali pasirodyti keisti, nes tyrinėja šviesos ir tylos reiškinius. Kuo jus sužavėjo tie kūriniai?
– Fotografo Gintauto Trimako ir tapytojų Agnės Jonkutės bei Sigitos Ūlos Gečaitės kūrybos principai panašūs. Užuot kūrę figūratyvinius vaizdus, jie, stebėdami aplinką, tyrinėja šviesą ir spalvą. Vėliau tai įgauna fizinę išraišką popieriuje ar drobėje.
O panevėžietį Darių Misiūną įtraukėme į šią minimalistų kompaniją, kai Arūnas pamatė jo parodą „Triukšmas, dulkės ir tyla“, kuri jam labai patiko.
Dailininkui leidus „Vilkamirgės“ galerijos ekspoziciją mugėje pavadinau „Triukšmas, dulkės ir tyla. Tyla“. Mat kai išvažiuoji namo po tų trijų mugės dienų, pasijunti tarsi išniręs iš dūzgiančio avilio. Todėl norėjosi, kad mūsų galerijos stendas būtų tarsi ramybės, stebėjimo ir tylos zona tame avilyje.