Pirmiausia dar spalio 23-iąją Mažajame ąžuolyne buvo įkurdinta Stasio Žirgulio „Besiilsinti kėdė“. Ji tarsi primena, kad modernizmas buvo ne tik estetikos kryptis, bet ir socialinis projektas, išreiškiantis tikėjimą pažanga ir žmogaus savarankiškumu.
Antrasis žaliąją erdvę papuošęs Tarptautinio skulptūros simpoziumo kūrinys – Gedimimo Pašvensko „Suolelis“, jungiantis modernizmo balkonų estetiką su parko erdve, kviesdamas žmogų ne tik ilsėtis, bet ir patirti architektūrą per kasdienybę.
Dešimt naujų akcentų miestui, įkvėptų Kauno modernizmo formų, simbolių, idėjų ir istorijos, menininkai sukūrė beveik per mėnesį.
Iki spalio 31-osios visos skulptūros rado savo vietą Mažajame ąžuolyne ir jau sulaukė kauniečių susidomėjimo.
Pasak Tarptautinio skulptūros simpoziumo kuratorės ir Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkės Rebekos Bruder, skulptūrų pastatymo vieta pasirinkta neatsitiktinai – Mažasis ąžuolynas nėra traktuojamas tik kaip žalioji zona. Tai sąmoningai suformuotas urbanistinis elementas, integruotas į modernios sostinės viziją tarpukariu.
Naujosios skulptūros kviečia iš naujo pažvelgti į modernizmo paveldą – kiekvienas kūrinys savaip interpretuoja tarpukario architektūros dvasią.
Ši meno ir architektūros sintezės vieta ne tik papuošė parką, bet ir kalbės apie Kauną kaip miestą, kuris geba savo paveldą paversti gyvu kūrybos šaltiniu, įkvepiančiu bendruomenę ir atveriančiu naujas modernizmo interpretacijas ateities kartoms.