Pasak M. Furmanos, kiekviena paroda jai prasideda ne nuo susitikimo su žiūrovu, o nuo akistatos su savo pačios kūriniais. Menininkė pasakoja, kad darbams palikus studiją ir atsidūrus naujoje erdvėje, jie pradeda gyventi savarankišką gyvenimą, o ji pati tampa ne tik jų kūrėja, bet ir stebėtoja.
Didelio formato paveikslus visa apimtimi tapytoja dažnai pamato tik parodoje. Tai lemia jos darbo technika. Menininkė yra sukūrusi specialų drobės vyniojimo metodą ir įrenginį, leidžiantį tapyti itin didelius kūrinius ribotoje studijos erdvėje. Nutapyta paveikslo dalis suvyniojama, o nauja drobės atkarpa atvyniojama tolesniam darbui, todėl kūrybos procese visas kūrinys vienu metu nėra matomas.
„Šis metodas man tapo ne tik techniniu sprendimu, bet ir kūrybine filosofija. Tapydama pasikliauju vaizduote, intuicija ir atsitiktinumu. Mane visuomet žavi balansas tarp to, ką matau, ir to, ką tik įsivaizduoju. Galutinis rezultatas tampa savotišku aklu pasimatymu – pirmuoju tikru susitikimu su kūriniu, kai jis jau baigtas ir išskleistas visa savo apimtimi“, – sako M.Furmana.
Vienintelis toks muziejus Lietuvoje: 7 tūkstančiai eksponatų, kurių mažiausi – centimetro auskarai
Menininkė pabrėžia, kad kūrinio poveikį stipriai veikia ir aplinka. Erdvės mastelis, atmosfera bei kontekstas gali pakeisti žiūrovo santykį su paveikslu. Būtent tai ji ryškiai pajuto šių metų „NordArt“ parodoje.
„Tai, kas vietiniame kontekste atrodo ypač didelio formato kūrinys, pasaulinėje meno scenoje gali pasirodyti vidutinio dydžio. Ši patirtis privertė iš naujo įvertinti savo kūrybos mastelius ir atvėrė naujų idėjų ateities darbams“, – sako tapytoja.
„NordArt“ laikoma viena didžiausių šiuolaikinio meno parodų Europoje. Šiemet ypatingo dėmesio joje sulaukė Baltijos valstybių paviljonas, kurį kuruoja tapytoja Meda Norbutaitė. Jame Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkai pristato darbus, nagrinėjančius tapatybės, kolektyvinės atminties ir šiuolaikinės visuomenės temas.
M. Furmanos kūryboje svarbiausia vieta tenka moters patirčiai. Per ją menininkė permąsto visuomenėje įsitvirtinusias klišes apie grožį, motinystę, religiją, pareigas ir socialinius vaidmenis. Tapytoją domina ne idealizuoti įvaizdžiai, o tai, kas slypi po jais – abejonės, lūkesčiai, spaudimas ir vidiniai prieštaravimai.
Paveiksluose atsispindi ne tik asmeninės patirtys, bet ir platesni visuomenės procesai. Menininkė savo kūrybą neretai lygina su laikmečio kronika, kuri ateityje gali tapti liudijimu apie XXI amžiaus žmogaus, o ypač moters, gyvenimą.
Dalyvavimas tarptautinėje parodoje taip pat suteikia galimybę palyginti skirtingų šalių atstovų kūrybines kryptis. Anot M. Furmanos, akivaizdu, jog Baltijos šalių menininkų darbuose galima įžvelgti bendrą istorinę patirtį, vidinę įtampą ir jautrumą aplink vykstantiems procesams.
Ypač ryški šių metų parodos tema – karas. Jis atsispindi ne tik tiesioginiuose pasakojimuose, bet ir bendroje kūrinių nuotaikoje – nerime, susikaupime, trapumo pojūtyje, balansavime ties grėsmės riba.
Susiję straipsniai
„Gyvendami šalia karo zonos negalime likti abejingi. Jaučiu bendrystę su Baltijos šalių menininkais fiksuojant savo laikmetį ir kalbant apie tai, kas svarbu kovojant su blogiu, smurtu ir abejingumu“, – teigia ji.
Didelio formato tapyba, pasak M. Furmanos, yra neatsiejama jos kūrybinės kalbos dalis. Tapytoja mastelio poveikį lygina su skirtumu tarp filmo žiūrėjimo kino salėje ir mažame planšetės ekrane: „Didelėje drobėje žiūrovas ne tik stebi vaizdą – jis patenka į jo vidų“.
Būtent todėl M.Furmanai tapyba yra nuolatinis dialogas su kūriniu. Gestų laisvė, fizinis santykis su drobe ir visiškas pasinėrimas į paralelinę realybę, atsiveriančią per visą studijos sieną, leidžia tapybą patirti ne tik kaip profesiją, bet ir kaip gyvenimo būdą. O kiekviena nauja paroda tampa dar vienu netikėtu susitikimu – su kūriniais, žiūrovais ir pačia savimi.
„NordArt“ parodą galima aplankyti iki 2026 m. spalio 5 d.