Plungėje, Žemaičių dailės muziejaus rūmų salėse ir žirgyno erdvėje, surengta paroda „Kruvinos vestuvės x Bodas de sangre“, kurioje lietuviams pirmąkart pristatoma garsi ispanų menininkė L.Cabellut.
Per daugiau nei keturis dešimtmečius trunkančią tarptautinę karjerą, gyvendama ir dirbdama tarp Ispanijos ir Nyderlandų, L.Cabellut sukūrė savitą, pasaulyje atpažįstamą meninį stilių, pasižymintį paveikia raiška ir emociniu intensyvumu. Jos darbai – tarp brangiausiai vertinamų šiuolaikinių Europos portretistų kūrinių. Iki rugpjūčio vidurio su jais gali susipažinti ir lietuviai.
– Žmonės, apžiūrėję jūsų parodą, dažnai sako, kad ji graži, bet ir liūdna. Ar jūs ją irgi taip matote? – paklausiau L.Cabellut.
– Taip, pati parodos tema – liūdna. Bet Federico Garcios Lorcos pjesėje yra ne tik liūdnų dalykų, bet ir meilės, aistros.
Žmonės miršta dėl meilės, dėl galimybės būti su mylimuoju. Nepaisant visų trukdžių, jie nepasiduoda ir dėl to praranda gyvybę. Tai nuostabu, ar ne? Mirti iš meilės.
– Karas šalia mūsų – dar vienas įrodymas, kad beprasmė mirtis – baisus dalykas, be jokio grožio.
– Būtent, tai pats liūdniausias dalykas. Kare – tik beprotybė, liūdesys, jokios prasmės, jokios moralės. Nekalti žmonės žūsta vien dėl to, kad pakliuvo į tokią situaciją. Ir tai netgi ne liūdna, o šiurpu, siaubinga. O štai mano parodoje liūdesys kupinas poezijos, gyvybės.
Čia pat atsiranda supratimas, kad jei gyvenime patiri ką nors tokio ypatingo kaip tikra meilė, gyvybė jau nėra tokia svarbi.
- Ar jums pavyko įgyvendinti Plungėje savo viziją? Esate sakius, kad visų šio „Kraujo vestuvių“ ciklo darbų dar niekuomet nerodėte kartu, taigi Plungėje – tikra premjera?
- Esu labai dėkinga visai muziejaus komandai už puikų bendradarbiavimą su manimi ir kuratoriumi. Juk ypač žirgyno erdvėje nebuvo labai paprasta viską išeksponuoti. Bet rezultatas toks, kad esu tikrai laiminga ir labai didžiuojuosi, kad sugebėjome visi taip kūrybingai dirbti kartu.
Jei kalbame apie viziją, tai aš sukūriau paveikslus, skulptūras ir instaliacijas, o kaip turėtų atrodyti bendras parodos vaizdas, nusprendžiau kartu su kuratoriumi ir parodos architektu Eloy Martínezu de la Pera. Jis turėjo labai aiškią viziją ir įdėjo tikrai daug pastangų ją įgyvendindamas.
M.Gil Guerrero nuotr.
Jam mielai talkino ir Žemaičių muziejaus direktorius, ir visa muziejaus komanda, todėl galiu drąsiai sakyti, kad parodą dabar matome tokią, apie kokią gana ilgai svajojau. Ir taip, tai – premjera: visas ciklas publikai parodytas pirmą kartą.
– Kodėl jūs dažniausiai tapote portretus? Kaip veidas, emocijos tapo pagrindine jūsų išraiškos priemone?
– Žmonės, jų veidai – vienintelis dalykas, kuris mane iš tiesų domina ir įkvepia kurti. Asmenybės. Mes – jūs, aš, žmonės šalia mūsų. Manęs niekas taip nedomina – nei peizažai, nei kiti dalykai.
Mėgstu vaizduoti realius žmones. Juk žmogus yra ta vieta, kur gimsta mintys ir filosofija.
Man rūpi žmonija, man svarbu tai, kas nutinka žmonėms.
– Portretai turbūt greičiausiai užmezga ryšį ir su žiūrovais?
– Taip, iš tiesų. Be to, man patinka patys įvairiausi žmonės įvairiausiose situacijose. Ir kai jiems sunku, ir kai jie laimingi, ir kai jie svajoja, ir kai aprauda sudužusias svajones. Ir vienišiai, ir tie, kurie gerai jaučiasi tik tuomet, kai šalia daug žmonių.
Nemėgstu tik tų narcizų, kurie tyčia kenkia žmonijai. Ir nuoširdžiai manau, kad tokie niekada neturėjo gimti.
– Jūsų tapybos technika – įdomi ir išskirtinė. Dažų sluoksniai tarsi suskeldėję. Kaip jūs ją atradote? Ar ilgas buvo bandymų kelias?
– Daugiau nei keturiasdešimt metų aš tobulinu šią techniką. Ir vis dar mokausi naujų dalykų, randu naujų formų ir naujų būdų, kaip galima ją panaudoti.
Juk svarbi ne tik patirtis, bet ir sugebėjimas įsižiūrėti, įsiklausyti į tai, ką pati technika ir kiekviena medžiaga, su kuria dirbu, gali man pasiūlyti.
Yra tokių dalykų, kurių aš pati net nebūčiau atradusi, juos pasufleravo pati technika.
– Toks įspūdis, kad paveikslai tarsi sujungia praeitį su dabartimi – puošiasi įtrūkiais, primenančiais kelių šimtmečių senumo tapybą.
– Tai ne atsitiktinumas. Man iš tiesų labai patinka senųjų meistrų paveikslai.
Esu įsitikinusi, kad šiuolaikiniai menininkai yra labai daug paveldėję iš senųjų meistrų. Užaugę su jų įspūdingais kūriniais.
Nesistengiu kopijuoti senųjų meistrų. Tai man neįdomu. Daug įdomiau perprasti jų sumanymus. Ir savomis priemonėmis, savomis galimybėmis interpretuoti tai, ką jie galbūt būtų norėję išreikšti šiais laikais.
Manau, kad šiuolaikiniai menininkai savaip tęsia senųjų meistrų tradiciją. Juk gyvenimas nėra begalinis, todėl ir meniniai sumanymai lieka neužbaigti. Mano galva, senųjų dailės meistrų kūryba taip ir liko neužbaigta, nes gyvenimas pernelyg trumpas. Todėl mes šiandien ir bandome pratęsti ir galbūt užbaigti kai ką iš to, ką jie tyrinėjo.
– Tad jūs save laikote ne tik menininke, bet ir tyrinėtoja, gal net mokslininke?
– Žinoma. Aš visada sakau, kad esu mokslininkė – pasaulio stebėtoja, įvairių medžiagų savybių ir žmonių jausmų bei kūno pojūčių tyrinėtoja.
Suprantu, kad jei liaučiausi visa tai tyrinėti, nebegalėčiau ir ko nors nauja sukurti.
Man tas tyrinėjimo ir mokymosi procesas kiekvienąsyk būna daug kartų įdomesnis negu galutinis rezultatas.
Naujos galimybės ir naujos perspektyvos mane domina gerokai labiau nei sukurti darbai.
M.Gil Guerrero nuotr.
– Viena meno sričių, kurioje pats procesas ir yra rezultatas – tai teatras. Akivaizdu, kad jį mėgstate, nes ir jūsų paroda sukurta su nuoroda į žinomą pjesę?
– Teatras? Būtinai. Mėgstu ir teatrą, ir poeziją, literatūrą, muziką, šokį. Aš domiuosi visomis meninės raiškos formomis, nes esu įsitikinusi, kad pasaulyje viskas yra susiję. Todėl ne tik tapau, bet kuriu ir skulptūras, ir animaciją arba scenografiją bei kostiumus operoms. Aš darau labai daug skirtingų dalykų, kurių neįmanoma sukurti vien tik teptuku. Juk ir mano parodoje žirgyne skamba klasikinė muzika, juntama teatrališka atmosfera – ne tik spalvų, bet ir formų bei paveikslų ritmas.
Tai man padėjo sukurti kuratorius Eloy Martínez de la Pera, kuris ne tik puikiai žino mano darbus. Jis puikiai sugeba nutiesti tiltą tarp mano vizijų ir žiūrovų. Juk, kai ateini į teatrą, tai suvokti spektaklį padeda ne tik pjesė ar ją vaidinantys aktoriai, bet taip pat ir atmosfera, muzika, scenografija. Visa tai dera ir padeda suprasti, ką matai ant scenos. Būtent taip šioje parodoje elgiasi ir kuratorius.
– Kritikai, kalbėdami apie jūsų kūrinius dažnai prisimena ir ne visai paprastą jūsų vaikystę Barselonos gatvėse. Ar jums tas kelias iki prestižinių galerijų – svarbus?
– Visas mano gyvenimas yra menas. Aš nesu iš tų menininkų, kurie dirba nuo devynių iki devynių. Tai, kaip aš stebiu daiktus, tai, kaip aš judu, kaip kalbuosi su žmonėmis, kaip mąstau jau savaime yra kūrybos procesas. Aš ir gyvenu savo studijoje, nes atstumas nuo mano namo iki studijos – vos 10 metrų.
Kai atvažiuoja vaikai, tai dažnai pasako: „Mamyte nekalbėkime šiandien apie meną“. Sutinku, bet tuomet staiga neįtikėtino grožio šviesa užlieja mano virtuvę ar svetainę ir puolu visus kviesti pasižiūrėti.
– Kaip nutiko, kad pasaulinei „Kruvinų vestuvių“ ciklo premjerai pasirinkote Plungę – nedidelį nedidelės šalies miestelį?
– Kai man pasiūlė surengti čia parodą, tai pirmasis klausimas ir buvo – kur tai yra? Atsakė, kad Lietuvoje. Pasižiūrėjau į žemėlapį ir pamačiau, kad ji visai arti Rusijos. Ir pasakiau, kad tai iš tiesų ta vieta, kur privalau nuvykti, nors daugelis manė, jog išprotėjau, nes tai labai toli ir niekas ten neateis pasižiūrėti mano darbų.
Tačiau aš supratau, kad žmonės čia jau ketverius metus gyvena labai sudėtingoje situacijoje. Aš įsivaizduoju, kad daugelis bijo, nes neaišku, kas gali nutikti rytoj, kai esi taip arti vykstančio siaubingo karo.
Todėl kaip tik čia ir yra ta vieta, kur reikėtų atvežti šiek tiek poezijos ir grožio. Nes kaip tai padeda žmonėms tokiais momentais. Reikia priminimo, kad nuostabūs dalykai taip pat visada yra šalia.
Tai parodos daliai, kuri eksponuojama muziejaus rūmuose, nemažai darbų teko skolintis iš kolekcininkų. Ir niekas neatsisakė. Jei reikia – vežkite.
– Todėl ir paroda – bauginanti, bet graži?
– Taip, būtent tokio poveikio aš ir tikėjausi. Net ir tokioje šiurpioje situacijoje, kurioje jūs šiandien gyvenate, galima pamatyti kasdienybės grožį – kol žmogus turi viltį, kol yra su savo šeima, kol nėra invazijos ir bombardavimų. Būtent tai ir turime atsiminti visą laiką.
Ir paroda kalba apie tai, kad visi turime teisę svajoti, teisę pasirinkti – su kuo, kur ir kaip gyventi. Turime teisę jausti tai, ką jaučiame, neužgniaužti savo jausmų. „Kraujo vestuvėse“ F.G.Lorca ypač puikiai – skaudžiai ir labai poetiškai – atskleidžia tą gyvulišką pradą žmoguje, kuris priverčia sunaikinti tiek daug svarbių dalykų.
– O kaip jums patiko Lietuva?
– Labai patiko. Ir šalis, kurią pamačiau pavasarį, kai visa gamta budo iš miego, skleidėsi pumpurai. Ir ypač – žmonės. Mes, ispanai, esame labai garsūs – bendraudami mojuojame rankomis, judiname kojas, darome viską, kad kuo tiksliau perduotume ne tik mintį, bet ir nuotaiką. Tuo tarpu lietuviai – išoriškai ramūs, ir jūsų aistra – tyli. Man tai paliko stiprų įspūdį.
DATOS IR FAKTAI
Įkvėpė garsi ispanų rašytojo pjesė
L.Cabellut (gim. 1961 m., Ispanija) laikoma viena įtakingiausių šiuolaikinių menininkių tarptautinėje meno scenoje. Šiuo metu Nyderlanduose gyvenanti kūrėja ne tik tapo, bet ir kuria skulptūras, instaliacijas, yra pelniusi daugybę apdovanojimų.
Buvusio Oginskių dvaro žirgyno erdvėje, galinčioje virsti ir sporto, ir parodų sale, eksponuojamas istorinis L.Cabellut darbų ciklas „Kruvinos vestuvės x Bodas de sangre“, įkvėptas ispanų rašytojo F.Garcios Lorcos dramos „Kruvinos vestuvės“. Joje nuotaka savo vestuvių dieną pabėga su buvusiu mylimuoju ir įvyksta tragedija.
Parodoje eksponuojami 27 darbai ir įspūdinga scenografinė instaliacija, leidžianti lankytojams pažvelgti į tą meilės istoriją iš šio laiko perspektyvos. Pagrindinę ekspoziciją papildo įspūdinga L.Cabellut retrospektyva „Gyvenimas mene: penkios temos – vienas dialogas“, eksponuojama pagrindiniuose muziejaus rūmuose. Joje rodomi 35 paveikslai. Juos kruopščiai atrinko parodos kuratorius E.Martinezas de la Pera.
Parodos projekto vadovė – D.Balvers. Nyderlanduose gyvenanti lietuvė meno agentė, kuratorė ir vertėja jau ne pirmus metus į Žemaičių dailės muziejų atveža pasaulinio garso menininkų darbų.