„Vaikystėje lipdžiau tai, ką mačiau, vėliau lipdžiau tai, ką žinojau, o dabar lipdau tai, kuo tikiu“, – sako skulptorius Romualdas Inčirauskas.

Mažosios skulptūros, medalio ir metalo plastikos meistro R.Inčirausko retrospektyvinė paroda „Vaizdasėjys“ veikia Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ parodų salėje, ji skirta pusės amžiaus trukmės jo kūrybos sukakčiai.

Tačiau metų našta menininko neslegia – paroda atspindi ne tik kūrybos temų ir formų įvairovę, bet ir įsileidžia žiūrovą į šio gerą humoro jausmą turinčio kūrėjo dirbtuvę. Čia galima pamatyti ir kūrybos procesą tarp metalo žiežirbų, ir silikonines ar gipsines atliejas, naudotas įvairiems kūriniams.

Ko vertos vien menininko kūrybos knygos – tokie saviti dailininko dienoraščiai, kuriuose autorius ne tik fiksuoja, bet ir tobulina savo sumanymus. Tarsi jų tęsinys – žymekliu ant sienų nupiešti vaizdeliai su komentarais.

Pavyzdžiui, kūrybinio kelio pradžia aprašyta šalia didžiulių, dar studijų metais Estijoje pieštų aktų: „Buvau Anykščių pirmos aštuonmetės mokyklos šeštos ar septintos klasės mokinys. Per pamoką ant sąsiuvinio lapo nupiešiau nuogą moterį. Pamačiusi mokytoja mane su tuo piešiniu nusitempė į mokytojų kambarį. Ten trys pagyvenusios mokytojos pasistačiusios mane vidury visaip gėdino.

[[ge:lrytas:lrytas:43503663]]

Egzekucija truko ilgai, galiausiai, kaip visuomet būna, turėjau atsiprašyti ir pasižadėti, kad niekada gyvenime daugiau to nebedarysiu. Ir kur tau! Pažadą sulaužiau. Kadangi po daugelio metų įstojau į Talino dailės institutą, kur nuogą moterį teko piešti ne kartą.“

Nuo jaunystės prisiminimų prie šių dienų aktualijų grąžina medaliai, skirti pasauliniam socialiniam judėjimui prieš seksualinį priekabiavimą #MeToo“ ir karui Ukrainoje.

Pasak parodos kuratorės Jurgitos Ludavičienės, ši ekspozicija – jubiliejinė, tačiau ne chronologinė. Joje nerasite kūrinių, išdėstytų atskiromis sritimis ar menininko kūrybos etapais. Tai – ne paminklas autoriui, tai žvilgsnis į gyvo, aktyviai veikiančio kūrėjo gyvenimą.

[[ge:lrytas:lrytas:43503664]]

Skirtingos menininko veiklos sritys susijungia į vieną visumą: vizualiojo meno objektus papildo jaunystės laikų piešiniai ir tapyba, piešinius pratęsia trieiliai ir rašytinės istorijos.

– Kaip atsirado piešiniai ir užrašai ant parodų salės sienų? Jie tarsi išlipę iš jūsų eskizų knygų. Daug piešiate? Gal kaip Stasys Eidrigevičius paišote ir kelionėse? – paklausiau pernai 75 metų jubiliejų šventusio R.Inčirausko.

– Šiaip labai daug visko paišinėju. Kelionėse – nelabai, bet kai sėdu dirbti, pasidedu kartoną ant stalo ir ranka juda. Ateina studentai, kažką užsirašau. Daugumą paskui išmetu, bet kai ką pasilieku. Turiu ir tam skirtų knygų. Jos kaip dienoraščiai. Nemažos, bet greitai užsipildo. O ant sienų paišyti nebuvau sumanęs, bet kuratorė liepė aprašyti visas nuodėmes. (Juokiasi.) Gal žiūrovams bus įdomu?

Kad ir ta istorija, kai atsibudęs po vakarėlio pamačiau, kad visas rankas iki alkūnių esu išsitepliojęs aliejiniais dažais. Tada dar gyvenome bendrabutyje, dirbtuvei buvau atsitvėręs dalį fojė. Vėliau prisiminiau, kad grįždamas namo buvau ten užsukęs. Nubėgęs radau ant grindų išmėtytus dažus, skiediklius, teptukus. Ant grindų gulėjo ir dažais ištepliota veidrodėlio šukė, o į sieną buvo atremtas autoportretas. Jis žiūri į mane, o aš žiūriu į jį ir niekaip negaliu prisiminti jo sukūrimo proceso.

– Ar nesigailėjote, kad jubiliejinės parodos kūrinius leidote atrinkti kuratorei? Juk menininkams visuomet norisi parodyti naujausius darbus, o čia jų ne tiek daug?

– Žinoma, pats būčiau atvežęs naujausius, gražius darbus. Tačiau kuratorės sumanymas parodyti įvairovę man patinka. Malonu ir tai, kad kūrinius ne tik atrenka, bet ir eksponuoja profesionalai.

Anksčiau patiems autoriams tekdavo viską daryti.

– Visa jūsų šeima menininkai: žmona Zita Mackevičiūtė-Inčirauskienė – dailininkė dizainerė, garsėjanti tekstilės kūriniais, sūnūs Ignotas ir Kazimieras – taip pat dizaineriai, o dukra Severija Inčirauskatė-Kriaunevičienė – šiuolaikinio meno kūrėja, Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedros vedėja, ilgametė VDA galerijos „Artifex“ vadovė. Sunku ar smagu, kai visų interesai panašūs? Ar dažnai kritikuojate vieni kitų kūrinius?

– Iš tiesų – smagu. Visi kūrybiški žmonės. Vaikai turi savo gyvenimą, o aš Zitos kritikos niekuomet neišvengiu. Bet jei mes jau 54 metai kartu, tai tie dalykai tikrai netrukdo.

[[ge:lrytas:lrytas:43503668]]

– Paroda „Vaizdasėjys“ – žvilgsnis į 50 metų kūrybinį kelią. Kaip jis prasidėjo? Kodėl savo kūriniams pasirinkote metalą, o ne Lietuvoje įprastą medį ar akmenį?

– Nuo šešiolikos metų tingėdamas mokytis dirbau montuotoju – virindavau, tekindavau. Taip išmokau dirbti su metalu ir man patiko. Tuometinis Telšių technikumas buvo vienintelė dailės mokykla, kurioje buvo metalo specialybė. O kai panorau toliau studijuoti, teko važiuoti į Taliną. Daugumos Lietuvos menininkų, kurie dirba su metalu, panašus kelias.

– Turbūt žinomiausias jūsų kūrinys – Telšių Šv.Antano Paduviečio katedros durys su reljefu, skirtu Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui. Parodoje – ir joms naudotos silikoninės atliejos, ir jų motyvais sukurti kiti darbai. Meno istorijoje yra daug pasakojimų apie garsius menininkus, sukūrusius įspūdingas reljefines šventovių durų kompozicijas. Reljefai – medalininkui gana įprastas dalykas. Gal pasvajodavote apie tokio dydžio kūrinį?

– Tai gana įdomi istorija. Nuvažiavau į Florenciją, vaikštinėjau ir staiga atsirėmiau į Šv.Jono baptisterijos duris. Ten yra net dvejos tokios įspūdingos durys. Garsus XV a. italų skulptorius ir auksakalys Lorenzo Ghiberti kiekvienas jų kūrė virš 20 metų.

Ilgai stovėjau prie jų ir mąsčiau, kažin ar aš galėčiau ką nors panašaus padaryti. Parvažiavau namo, po poros savaičių – skambutis: reikėtų durų Telšių katedrai. Man neprireikė dvidešimties, per trejus metus padariau.

[[ge:lrytas:lrytas:43503666]]

– Garsėjate kaip vienas iškiliausių Lietuvos medalininkų, bet parodoje medalių – ne tiek daug. Ar dar juos kuriate?

– Žinoma. Kartkartėmis darau tuos tradicinius, klasikinius. Bet šiaip norisi ko nors konceptualesnio, įdomesnio, kai sunku pasakyti, ar čia dar medalis, ar jau koks metalo plastikos darbas. Šovinius panaudojau Ukrainos karui skirtam darbui, o akmenis – Kristijono Donelaičio „Metams“. Man patinka kurti tokius dalykus, kuriuose galiu išreikšti savo fantaziją, savo požiūrį ne tik į temą, bet ir į naudojamą medžiagą.

Parodysiu jums ir patį sąžiningiausią savo medalį. Kadangi esu FIDEM narys, nuolat dalyvauju tarptautinėse medalių parodose. Ateina laikas ir reikia ką nors nusiųsti į parodą. Ji tą sykį vyko Bulgarijoje. O aš nieko neturėjau, nieko nebuvau sugalvojęs. Tad sąžiningai ir parašiau ant medalio „I am sorry“ (liet. „Atsiprašau“). Visiems patiko, bulgarai net į žurnalą nuotrauką įdėjo.

[[ge:lrytas:lrytas:43503665]]

– Jūs iš tų menininkų kaupikų, kurių dirbtuvėse daug kur nors rastų įdomių daiktų, kurie vėliau virsta meno kūriniais?

– Ne, negaliu pasakyti, kad kaupiu. Jei ką nors pamatęs suprantu, kad tiks kūriniui, pasiimu. Net ir rūbų skalbiklių indus. Ar tuos radiatorius, kurie tapo nereikalingi, kai namuose vyko renovacija.

Gaila buvo išmesti ir sugalvojau, kaip panaudoti. Ar autentišką Telšių Ješivos (aukštosios žydų rabinų mokyklos. – Red.), ar kito pastato plytą.

– Vieni keisčiausių parodos eksponatų – su įvairiomis kompiuterių plokštėmis. Ir jos atsirado keičiant kompiuterį naujesniu? Ar tiesiog tiko dirbtinio intelekto temai?

– Na, tai tokie madingi dalykai. Pamačiau pas kompiuterininkus daug įvairiausių detalių ir man jos pasirodė gražios. Sumaniau pritaikyti M.K.Čiurlionio medaliui. Daug ką pritaikau.

Pavyzdžiui, sukūriau kaklo papuošalus panaudojęs žmogaus kaklo pjūvio vaizdus.

O per karantiną, kai buvo liepiama laikytis socialinės distancijos, padariau tokių tinklinių kaukių seriją.

[[ge:lrytas:lrytas:43503667]]

– Dauguma jūsų darbų temų susijusios su Lietuvos istorija, Senuoju Testamentu ar Holokaustu, tačiau reaguojate ir į šių dienų įvykius?

– Jei gyveni šiame pasaulyje, negali nedalyvauti. Nors ir tos istorinės temos dažnai ir šiandien aktualios. Kad ir Holokaustas.

Telšių rajone yra vieta, kur buvo šaudomi žydai. Ji užtverta, tik medžiai auga – tokie liūdni juodmedžiai. Kilo asociacijos ir atsirado panašūs siluetai, kuriuos galima pamatyti parodoje.

DATOS IR FAKTAI

Kuria Telšių miesto meninį veidą

Skulptorius, medalininkas R.Inčirauskas gimė 1950 m. Anykščiuose. 2019 m. jis apdovanotas Pasaulio anykštėnų bendrijos medaliu, o 2021 m. jam suteiktas Telšių miesto garbės piliečio vardas.

1968–1972 m. būsimasis menininkas dirbo suvirintoju, tekintoju. 1974 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, meninio metalo apdirbimo specialybę. 1974–1979 m. studijavo Estijos valstybiniame dailės institute Taline.

[[ge:lrytas:lrytas:43503661]]

R.Inčirauskas kuria metalo plastiką, skulptūrą, tapybos darbus, medalius. Nuo 1979 m. jo darbai eksponuojami Lietuvos ir tarptautinėse parodose.

Ypač daug darbų menininkas sukūrė Telšių miesto viešosioms erdvėms. Tai ir Telšių Šv.Antano Paduviečio katedros durų reljefinė-skulptūrinė kompozicija, skirta Žemaitijos krikšto 600-osioms metinėms, ir skulptūrinės kompozicijos Didžiojoje Žemaičių sienoje, ir skulptūriniai ženklai žydų bendruomenei atminti Telšių senamiestyje. Jis ir garsiosios Telšių meškos, ir laikrodžių Telšių miesto bokšte, ir kryžiaus Rainių kančios koplyčioje autorius.

Telšiuose susiformavusiai Lietuvos žydų dvasiniai ir akademinei tradicijai skirtą 20 skulptūrų projektą TELZ (Telšiai – jidiš kalba) galima pamatyti Vilniaus Gaono žydų muziejuje.

Metalo plastikoje menininkas dažniausiai naudoja aliuminio, bronzos ir spalvoto emalio derinį. R. Inčirausko medaliai virsta intriguojančiais pasakojimais, peržengdami tradicinio medalio rėmus. Derindamas reljefus su skulptūrinėmis formomis, įvairiais objektais, architektūros elementais, jis kuria autorinius medalius.

R. Inčirausko kūryba skleidžiasi metalo plastikos, skulptūros, medalininkystės bei tapybos erdvėse. Darbai iš metalo – savitas konstruktyvumo, emocionalumo, ikonografijos išmanymo ir amato meistrystės derinys. Jie įvertinti gausybe premijų, tarp kurių pirmosios vietos Tarptautiniame medalio konkurse “H.K.Andersenui – 200” Tel Avive bei medalio konkurse japonų diplomatui Kaune Čijunei Sugiharai. Jo darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Izraelyje ir JAV.

Sulaužė savo pažadą nepiešti aktų