Vytauto Kasiulio dailės muziejuje surengtoje Y.Kurt ir Egmonto Gero parodoje „Aš esu daugiskaita“ kaip tik ir tyrinėjama menininko ir DI sąveika. Muziejus ją pristatė kaip žmogaus ir technologijų kūrybinės partnerystės tyrimą.
Y.Kurt su DI eksperimentuoja jau ne vienus metus. Jos kūryboje akvarelė ir skaitmeniniai procesai papildo vienas kitą.
Pirmiausia ji sukuria fizinį meno objektą, tada leidžia DI generuoti naujas jo interpretacijas, o šias vėl karpo, montuoja ir transformuoja. Procesą kartoja, kol gauna norimą rezultatą. Kartais – gana greitai, bet dažniau prireikia kelių dienų ar net savaičių.
– Jurga ir Yuge Kurt – du vardai, viena menininkė. Ar Yuge yra tiesiog tarptautinėje meno erdvėje patogesnis vardas, ar taip sukūrėte kitą savo versiją? – paklausiau technologijomis persmelktos parodos bendraautorės menininkės Y.Kurt.
– Už Lietuvos ribų mūsų vardai ir pavardės gana sunkiai ištariamos. Tačiau gal svarbiau tai, kad tokiu būdu aš atskyriau dvi savo asmenybės dalis.
Iš pradžių vis klausdavau savęs, ar toks susidvejinimas – geras dalykas. Tačiau greitai pripratau ir man patinka, kad vieni žmonės pažįsta mane kaip menininkę, o kiti – ne.
Gabijos Labutytės nuotr.
Kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje, dėstytojai kartodavo, kad žmogus yra vientisas. Tad jei menininkas kuria meną, kuris eksponuojamas muziejuose, negali tuo pat metu kurti komercinių, parduoti skirtų kūrinių.
Tik prieš keletą metų netikėtai supratau, kad dabar viskas yra šiek tiek kitaip. Dabar žmogus gali persijungti, išmėginti naujus vaidmenis. Turiu bičiulių menininkų, kurie gali ir dalyvauti rimtose parodose, ir pardavinėti savo darbus miesto mugėse.
– Leidžiate DI perkurti savo kūrinius. Mene autorystė laikoma neliečiama teritorija. Ar nebijote, kad kuo daugiau naudojate DI, tuo mažiau galite laikyti save to kūrinio autore?
– Pirminis kūrinys ir galutinis sprendimas vis tiek yra mano. Taigi autorystė niekur nedingsta, bet technologijos man pasiūlo naujų raiškos formų, kitą požiūrį. Juk ir menininkai, ir verslininkai varžosi dėl to paties – dėl žiūrovo, kliento dėmesio.
Jei puikiai žinome, kad dėmesį pirmiausia patraukia judesys, paskui – spalva, forma ir tik ketvirtoje vietoje – tekstas, tai ir pradedame nuo judesio. Menininkui dabar tai daryti lengviau, nes yra televizoriai, projektoriai.
V.Kasiulio muziejuje dar naudojame įprastus ekranus, o Bazelio meno mugėje jau mačiau tokius specifinius įrenginius, kurie iš tolo atrodo kaip paveikslai. Ir jei juose rodomos Vincento van Gogho „Saulėgrąžos“, tai jos lyg vos vos juda, plazdena. Ir nors tai nėra įprasta animacija, bet gėlės atrodo labai „gyvos“ ir kuria visai kitokį, įdomesnį santykį su žiūrovu.
– Jei galėtumėte susitikti su savo pačios DI sukurtu antruoju „aš“ ir jis galėtų užduoti jums vieną klausimą, ko labiausiai nenorėtumėte, kad jis jūsų paklaustų?
– Net nežinau. Bet jei būčiau ta kita, dirbtinė Y.Kurt, būtinai paklausčiau savęs, kodėl taip ilgai buvau pernelyg atsargi ir delsiau pasinaudoti visomis DI galimybėmis? Kodėl padariau tiek mažai? Kodėl taip svarbu buvo tai, ką kiti apie tave pamanys?
LNDM/Gintarės Grigėnaitės nuotr.
Juk suvokiu, kad dauguma žmonių bijo to, ką gali padaryti technologijos. O iš tiesų būtent meno, kūrybos pasaulis ir yra ta vieta, kurioje jos daro mažiausiai žalos. Nei virusų, nei įsilaužimų. Kad ir ką DI meno procese veikia, kūryba vis tiek vienaip ar kitaip kuria grožį.
– Daugelį atstumia to grožio dirbtinumo suvokimas. Juk netolimoje ateityje žmonės gali sąmoningai vengti meno, pažymėto „AI-generated“ emblema, kaip šiandien vengia kai kurių produktų dėl jų sudėties?
– Rengiu nemažai ekskursijų po parodą, bandau paaiškinti žmonėms, ką, kaip ir kodėl darau. Iki šiol žmonės, sužinoję, jog dailininkas naudoja DI, įsivaizduoja, kad jis prisėdo prie kompiuterio, parašė užklausą, palaukė, kol bus sugeneruotas paveikslėlis, jį atsispausdino ir pakabino parodoje.
Žinoma, galima daryti ir taip. Nors taip sugeneruoti darbai dažniausiai nebūna verti rimtesnio dėmesio. Menininko kūrybos procesas, net jei jam padeda DI, vyksta tradiciškai – idėja, daug bandymų ir tik tuomet – rezultatas.
– DI mokosi iš milžiniško žmonių sukurtų vaizdų archyvo. Kaip jaučiatės, kai kurdama naudojatės sistema, kuri minta kitų menininkų darbais, dažnai be jų žinios ar sutikimo?
– Aš elgiuosi atsakingai. Pirmiausia DI agentą apmokau, parodau jam savo piešinius ir eskizus. Jam ką nors sukūrus nenaudoju to rezultato tokio, kokį gavau. Jis tampa tik medžiaga tolesniam kūrybos etapui.
LNDM/Gintarės Grigėnaitės nuotr.
Juk kiekvienas Dailės akademijos studentas renka medžiagą, lankosi muziejuose ir kuria savą vizualinių patirčių, idėjų kolekciją. Kuo tai skiriasi nuo internete surastų ar DI sugeneruotų vaizdų naudojimo?
Jei menininkai nuo seno semiasi įkvėpimo iš muziejuose ar albumuose esančių kūrinių ir net kopijuoja juos, tai kodėl turėtume drausti tai daryti DI?
– Technologijos labai greitai sensta, tai, kas šiandien atrodo stebuklas, rytoj bus tik mygtuko spustelėjimas telefone. Kaip menininkui išvengti to, kad jo kūrinys pasens kartu su technologija?
– Nemažai tuo domėjausi. Ir vienas galerininkas man pasakė, kad tokie darbai ne tik savo idėjomis, bet ir pačia kūrybos technologija atspindi savo laikmetį. Juk visada kūriniai kalba apie tai, kas aktualu, todėl ir nauja technologija – tai ne kažkokia ateities vizija. Ji priklauso tam tikram istoriniam laikui ir net pasenusi bus įrašyta į meno ir technologijų istoriją.
LNDM/Gintarės Grigėnaitės nuotr.
SKAIČIAI IR FAKTAI
Žmogaus ir mašinos duetas Lietuvoje
2017 m. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje surengta R.Narkaus personalinė paroda „Nešėjas“. Parodoje buvo fizinių objektų ir papildytosios realybės sluoksnių, kuriuos lankytojai galėjo pamatyti naudodamiesi planšetėmis ar išmaniaisiais telefonais. Dar ne DI, bet žingsnis to link.
2022 m. Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko režisieriaus V.Silio ir dramaturgo K.Krūminio spektaklio „Frankenšteino kompleksas“ premjera. Spektaklis buvo sukurtas su Latvijos teatru „Dirty Deal Teatro“. Dramaturgas kūrė bendradarbiaudamas su GPT-3, o dalį scenų parašė DI.
2023 m. Kauno paveikslų galerijoje surengta G.Velykio paroda „PortalAI“. Jos autorius pandemijos metu pradėjo kurti mokslinės fantastikos temomis paremtas dirbtinio intelekto interpretacijas.
2023 m. Nacionalinėje dailės galerijos parodoje „JCDecaux premija 2023“ J.Aškinis pristatė performansą, kuriame pasitelkė DI idealaus parodos lankytojo atvaizdui sukurti.
2024 m. A.Gintalaitė Vilniaus fotografijos galerijoje surengė parodą „Ne mano ne fotografija“, kurioje eksponavo DI sugeneruotus vaizdus, vadinamąją promptografiją, iš ciklo „Besivejant skaitmeninę tiesą“. Kūriniai tyrinėjo vaizdo ir tiesos, žmogaus ir mašinos santykius.
2025 m. videomenininkas R.Sakalauskas dirbtinį intelektą pasitelkė miuzikle „Mažasis princas“. DI naudotas animacijoms, projekcijoms, sceniniams personažams ir reklaminei vaizdo medžiagai kurti.