Paieškos daugialypėje erdvėje
Klaipėdoje vaikystęs praleidęs J.Urbonas ir dabar čia jaučiasi kaip namuose. KKKC erdvėse eksponuojamos parodos pavadinimui jis parinko daugiskaitą tarsi pabrėždamas savo daugiabriaunės veiklos pobūdį, temų bei metodų įvairovę. Visa tai autorius įvardija kaip beveik dešimtmetį kuriamos alternatyvios realybės sudėtines dalis.
Vienas J.Urbono projektas atspindi maniją – primena sutrikdytos psichikos žmones, kurie įpratę viską aplink skaičiuoti. Kitas jungia šokį, robotiką, atrakcionus, trečiajame – autoriaus pastangos skverbtis į sapnų pasaulį, juos pačiam režisuoti.
Parodoje eksponuojamos bokso pirštinės, skaičiuojančios smūgius, namudinis žemės virpesių sukėlėjas, vėmimo lazdelės, atrakcionas-žudikas, kiti publiką intriguojantys prietaisai – menininko minčių ir vaizduotės kūriniai.
J.Urbonas – ne tik menininkas, bet ir tyrėjas, dizaino mokslininkas, inžinierius, išskirtinė figūra šiuolaikinio lietuvių meno ir dizaino erdvėje. Iš pirmo žvilgsnio jo pastangos aprėpti viską ir savaip sintezuoti tikrovę glumina, tačiau pats kūrėjas tvirtina, jog taip atskleidžiamos alternatyvos, kuriose susilieja dizaino fikcijos, spekuliatyvi inžinerija, socialinė fantastika, performatyvi architektūra, šokių euristika, medicina, teatras ir kitokie dalykai.
„Pasaulyje egzistuoja begalė psichologinių, socialinių, mokslo ir inžinerijos technologijų, laiko ir erdvės sampratų, todėl kitokios gyvenimo realybės modeliavimas mene reikalauja įvairiapusiškų žinių ir kompetencijų“, – teigia J.Urbonas.
KKKC parodų rūmų lankytojus menininkas pakvietė į smagų turą – kaip lektorius pats jiems aiškino, kokiais metodais ir paskatomis vadovavosi kurdamas vienokį ar kitokį savo projektą.
Pastaruoju metu J.Urbonas domisi gravitacijos tyrimais – mėgina perteikti pojūčius ir patirtį atrakcionuose, manevringuose lėktuvuose, akrobatikoje. Jo sukurtų alternatyvios realybės prototipų galerijoje bene įspūdingiausias tokių tyrimų rezultatas – gravitacinei tematikai priskiriamas kūrinys „Eutanazijos kalneliai“ (2010). KKKC erdvėse eksponuojamas sumažintas šio darbo maketas.
„Žiūrovai išvydo dar nematytą „Eutanazijos kalnelių“ dvynį – kito J.Urbono darbo „Orgazmo karuselės“ (2015) modelį, naujausią kinetinių skulptūrų projektą „Oro laikas“ – architektūros, antigravitacinės mašinos ir atrakcionų hibridinę versiją. Šis darbas atstovaus Lietuvą šių metų Milano meno trienalėje“, – kalbėjo KKKC vadovas Ignas Kazakevičius.
Daugelis J.Urbono parodos „Alternatyvios realybės prototipai“ eksponatų – dar nebaigti kūriniai, eskizai, maketai. Jie – lyg autoriaus kūrybinių tyrinėjimų žemėlapis, iliustruojantis temų ir sprendimų paieškas, kelius, net ir klystkelius.
Šalia ką tik pristatyto britų trumpametražio filmo „H Positive“, kuriame „Eutanazijos kalneliai“ atlieka pagrindinį vaidmenį, galima susipažinti su J.Urbono nerealizuotu scenarijumi.
Vilniaus dailės akademijos prorektoriaus, Londono Karališkojo meno koledžo doktoranto J.Urbono kūryba, kurioje susilieja įvairios disciplinos, mokslas, naujosios technologijos, pastebėta ir įvertinta tarptautinėje arenoje.
Lietuvio darbai prieš šešerius metus pelnė prestižinį tarpdisciplininių menų apdovanojimą „Prix Ars Electronica“.
Širdies ir laiko tvinksniai
Kitoje KKKC parodų salėje eksponuojamo šiaulietės fotomenininkės R.Šulskytės kūryba. Darbų cikle „Mano laikas“ autorė savitai gvildena egzistencines problemas reliatyviai suvokiamo laiko plotmėje.
„Mano laikas yra tas, kuriame esu čia ir dabar, galiu kvėpuoti, regėti, jausti, patirti, išgyventi, viską užmiršti, o po to vėl prisiminti. Jis gali visiškai nesutapti su pasaulio laiku. Jungdama vaizdus konstruoju kitokią savo prisiminimų erdvės ir išgyventų patirčių laiką“ – per parodos atidarymą duris į savo kūrybos laboratoriją atvėrė R.Šulskytė.
Ką žiūrovai gali atrasti R.Šulskytės fotografijose užfiksuoto ir sustabdyto laiko erdvėse? Galbūt senos sodybos kambarius, kuriuose kažkada miegojo, kiemą, kuriame ji žino kiekvieną augalėlį, miško takelį, kuriuo bėgiota vaikystėje, per langą matytą miestelio peizažą su bažnyčia tolumoje.
„Tokiose R.Šulskytės fotografijos erdvėse nutinka visokiausių keistų dalykų, nes jos laikas – talpus, liudijantis ne tik tai, kas buvo praeityje“, – pažymėjo parodos kuratorė, menotyrininkė Danguolė Ruškienė.
Fotomenininkė pateikia spektrą prielaidų, kas galėtų įvykti ateityje. Gimimas jai lygiai toks pat svarbus, kaip ir mirtis. Sociumo įtaka individualybei, kiti veiksniai, lemiantys vienokią ar kitokią žmogaus elgseną R.Šulskytės darbuose, pasak D.Ruškienės, tyrinėjami „lygiai taip pat atidžiai kaip ir biologiniai pokyčiai ar asmeninės patirties refleksijos“.
Kitoks R.Šulskytės laikas nesutampa su vaizduojamais įvykiais – kartais juos paveja ar net pralenkia. Virsmai perteikiami plėtojant ir manipuliuojant laiku: praeitis persipina su dabartimi ar ateitimi, ardoma nuosekli įvykių seka. Realybės vaizdiniuose atsiranda intarpų – spengiančios tylos akimirkų, išgryninančių sąmonę nuo abejonių.
R.Šulskytė – Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės katedros docentė, fotografijos parodų kuratorė, leidinių sudarytoja, straipsnių autorė, tarptautinių projektų bei seminarų dalyvė. Nuo 1995 metų rengia savo personalines parodas, aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra pelniusi tarptautinių apdovanojimų.
Fotomenininkės darbai eksponuoti Anglijoje, Danijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje. Ryškiausi jos kūrybos ciklai: „Mano laikas“ (2011–2013), „Austria 07“ (2007), „Seserys“ (2006–2007), „Miegamajame“ (1997–2004), „Mano drabužiai“ (1997–2004), „Susitikimai“ (2005), „Interpretacijos“ (1996–2003).