Užfiksuotos kasdienybės akimirkos
Paroda „Žinia iš Veprių“ – gražus Lietuvos neįgaliųjų draugijos ir seniūnijos bendradarbiavimo pavyzdys. Fotografijose užfiksuoti paprasti kaimo žmonės, dirbantys įprastus darbus, žygiuojantys Sekminių procesijoje, bendraujantys, žvejojantys, besiilsintys. „Tai jų žmonės, jų kasdienybė, todėl ir sugalvojome, kad nuotraukos turėtų būti eksponuojamos Vepriuose“, – sakė parodos organizatorė, Lietuvos neįgaliųjų draugijos projektų vykdytoja Saulė Vėjelienė. Šiai minčiai pritarė ir Veprių seniūnė Dalė Urbonienė, aktyviai palaikanti kiekvieną seniūnijoje vykstančią kultūrinę iniciatyvą. „Džiugu, kad pasirinkote tokį gražų mūsų kraštą“, – sakė seniūnė atidarant parodą. D. Urbonienė įsitikinusi, kad parodos lankytojų netrūks – juk į seniūniją kasdien užsuka nemažai žmonių.
Į parodos atidarymą atėjo ir kai kurie nuotraukose užfiksuoti žmonės – jiems buvo malonu prisiminti jau su šiuo pasauliu atsisveikinusią, bet fotografijoje išlikusią ožkelę, atpažinti Sekminių šventėje dalyvavusius giminaičius, pasijuokti iš netikėtą emociją parodžiusio kaimyno. O ir visiems 14 parodos darbų autorių buvo malonu matyti savo darbus atspausdintus, tvarkingai sukabintus (iš didelio būrio atrinktos 24 nuotraukos). Tokia galimybė atsirado idėją parėmus Lietuvos kultūros tarybai.
Kaskart atranda ką nors nauja
Parodos kuratorė, dažna neįgalių fotografų plenerų vadovė Marija Šileikaitė-Čičirkienė džiaugiasi, kad per keletą metų kūrybinių stovyklų dalyviai labai patobulėjo, suranda įdomesnių kadrų, sugeba kritiškai pažiūrėti į savo darbą, o svarbiausia – visa širdimi pasineria į skirtą užduotį. Vienais metais jie fotografavo žmones, kitą kartą gavo užduotį parengti reportažą, šiemet kūrė atviruką Vepriams, taip pat išbandė fotografuoti piešiant šviesa ir dūmais. Šis žaidimą primenantis eksperimentas suteikė labai daug gerų emocijų, privertė pasitelkti technines fotografavimo gudrybes.
S. Vėjelienė pastebi, kad norint nufotografuoti gerą kadrą reikia pasistengti – nemažai pavaikščioti, ieškant tinkamo apšvietimo anksčiau ryte atsikelti ar ilgiau pavakaroti. Tiesa, judantiems neįgaliojo vežimėliu tai padaryti gana sunku, bet norint ir turint gerą akį visada galima atrasti ką fotografuoti ir nuo takelio ar netgi automobilio. Tai rodo ir panevėžiečio Algio Gibos pavyzdys – parodai atrinkti net 3 jo darbai.
Pomėgis nesibaigia po plenero
Pasvalietis Vydmantas Bručas sako fotografų plenere dalyvaujantis jau 5 kartą. Jo manymu, tokie susibūrimai padeda žmonėms išlįsti iš savo kiauto, pasidalyti su kitais savo darbais, patirtimi, išgirsti patarimus, kritiką. Tai žmogui labai svarbu, padeda tobulėti ir eiti pirmyn. „Manau, kad tokios kūrybinės stovyklos labai prasmingos – tai ir poilsis, ir darbas. Ir nebūtinai tai turi būti fotografija, kiekvienas menas ugdo žmogaus gerumą. Tuo metu užmirštame savo skausmus, negalias. Ypač tai svarbu tiems, kurių galimybes riboja sunki fizinė negalia“, – sako V. Bručas. Jis prasitaria ir pats nuolat gyvenantis su skausmais, bet nesiskundžia, mieliau imasi kūrybos – drožinėja, fotografuoja.
Pasak fotografo, į plenerus susirenka pačių įvairiausių patirčių, įgūdžių ir galimybių žmonės, bet tai ir yra įdomu. Visiškai netikėtai tas, iš kurio mažiausiai tikiesi, gali nufotografuoti taip, kad visi išsižioja. Norėdamas paskatinti negalią turinčius fotografus išeiti į viešumą, jis kartu su A. Giba socialiniame tinkle „Facebook“ įkūrė neįgalių fotografų klubą „Mes esame“, jis šiuo metu vienija apie 60 narių. Taip pat jų darbai spausdinami savaitraštyje „Bičiulystė“.
V. Bručas džiaugiasi, kad kūrybinį procesą vainikavo paroda – taip darbai tarsi tapo prasmingesni. Fotografas tikisi, kad fotografijas bus galima pamatyti ne tik Vepriuose, bet ir kituose miestuose.
„Matyti savimi patikėjusius, kažko naujo išmokusius žmones, kurių darbai džiugina dar ir daugelį kitų, – didžiausias draugijos veiklos įprasminimas“, – sako Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko.
