Lrytas.lt skaitytojams pateikiame J.Giedroyco mintis apie Lietuvą.
***
Iš 1990 metų kovo 8 dienos laiško Pilietiniam parlamentarų klubui:
Netrukus Lietuva paskelbs savo nepriklausomybę. Kreipiuosi į Seimo
narius ir senatorius, kviesdamas padaryti viską, kad Lenkija tą aktą
pripažintų viena pirmųjų. Broliškos Rytų kaimynės nepriklausomybės
pripažinimas yra mūsų pareiga lietuviams ir Lietuvos lenkams, ją
privalome atlikti mūsų pačių laisvės vardan.
Iš pokalbio su Jerzy Kloczowskiu, 1998-ųjų kovas:
Politikos be aukų nebūna, ir man atrodo, kad koncepcija, jog siekdami
sutvarkyti draugiškus ryšius su Ukraina ar Lietuva turime nemažai
paaukoti Rytų Europos vardan, buvo vis dėlto suprasta.
Kai mes pirmą kartą viešai prabilome apie šį reikalą „Kulturoje“, mano pažįstami
persigando - juk emigraciją daugiausia sudarė atvykėliai iš šiaurinių
ir pietinių pakraščių, atrodė, kad būsime tiesiog nušluoti. Tačiau
būgštauta be reikalo. Tąją keistą lenkų tautą su visomis jos ydomis ir
bruožais, kuriuos nedvejodamas pavadinčiau siauraprotiškumu, veda
kažkokia sveika intuicija. Nes ši koncepcija buvo vis dėlto priimtina.
Iš pokalbio su Krzysztofu Burnetko, 1998-ųjų sausis, „Tygodnik
Powszechny“:
Labiausiai mane traukia bei domina Lenkijos Rytų politika ir santykių su
mūsų Rytų kaimynais normalizavimas. Tai pamažu pildosi. O juk, kai
kėliau šiuos klausimus, visiems atrodė, kad tai utopija. Užteko tik
šaltai išstudijuoti Sovietų Sąjungos padėtį, kad taptų akivaizdu, jog tai
imperija, kuriai lemta subyrėti būtent dėl jos daugiatautiškumo.
Kita vertus, reikėjo apmąstyti maršalo Pilsudskio patirtį. Juk tuomet
konfederacijos koncepcija žlugo dėl paprastos priežasties: pamiršome,
kad mūsų kaimynai, ukrainiečiai ar lietuviai, ją supranta kaip lenkų
imperializmo apraišką. Nuolatinis apeliavimas į Jogailos tradicijas jų
nežavėjo. Mums tai buvo didingi, jiems - juodi istorijos puslapiai.
Buvo taip pat aišku, kad tokia politika reikalauja aukų ir nuolaidų.
Todėl tuo laiku pasiūlėme postulatą, kad lenkai turi visiems laikams
atsisakyti pretenzijų į Vilnių ir Lvovą. Tai buvo nelengvas sprendimas,
nes gerai žinome, kokį vaidmenį šie miestai suvaidino Lenkijos gyvenime.
Tačiau tokia buvo neišvengiama santykių su Lietuva ir Ukraina
normalizavimo sąlyga.
Reikėjo suprasti, kad sentimentai nėra svarbiausia. Kad nepriklausomos Lietuva ir Ukraina mums kur kas vertingesnės.