Į Vilnių išvykome su krovinine mašina, kurią vairavo vairuotojas S.Akramas. Važiuodami juokavome, gal krovininė mašina pravers Vilniuje blokuojant kelią priešo šarvuotai technikai. Privažiavus Vilnių, pastebėjome skersai kelio stovintį šarvuotį ir kareivius, tikrinančius dokumentus. Parodžius mūsų asmens ir komandiruotės dokumentus, jie leido mums važiuoti toliau.
Mieste buvo ramu, jokios sumaišties. Prie Spaudos rūmų ir Televizijos bokšto stovėjo priešo šarvuočiai ir tankai. Ten ateidavo žmonės, vieni atnešdavo gėlių, kiti uždegdavo žvakutes. Prie Radijo ir televizijos rūmų stovėjo sudaužytų autobusų virtinė, kurią buvo apsupę šarvuočiai, priešais pagrindinį įėjimą stovėjo žmonių piketas su Lietuvos trispalvėmis vėliavomis, degė žvakutės, buvo padėta gėlių.
Kareivis pradėjo man grasinti, kad nutraukčiau fotografavimą. Tas draudimas turbūt buvo susijęs su tuo, kad tarp kareivių vaikščiojo keletas civilių asmenų su raiščiais ant rankovių, turbūt kolaborantai bijojo būti atpažinti.
Prie Seimo būriavosi tūkstančiai žmonių. Gatvėse ir praėjimuose, kurie vedė į Seimą, buvo padarytos užtvaros ir barikados. Vieną iš barikadų kranas toliau stiprino atvežtomis medžiagomis. Nuo Neries pusės, kur buvo atvira laukymė, du ekskavatoriai kasė gilų gynybinį griovį.
Seimo sienos buvo apkrautos suvirintos statybinės armatūros skydais, saugančiais nuo greito antpuolio. Šie armatūros skydai buvo apkaišioti plakatais, transparantais, gėlėmis, sudraskytais SSRS pasais ir Sovietų armijos kariniais asmens dokumentais.
Visuose plakatų tekstuose buvo reikalaujama Lietuvos nepriklausomybės. Daug žmonių laikė rankose Lietuvos vėliavą. Šalia Seimo veikė kariška virtuvė. Čia žmonės galėjo nemokamai išgerti karštos arbatos, suvalgyti sumuštinių. Kad budintys ilgesnį laiką prie Seimo žmonės nesušaltų, buvo sukurta daug laužų, privežta malkų.
Vakare ir naktį nepriklausomybės gynėjai būriavosi prie laužų, trepsėjo kojomis, dainavo lietuviškas dainas. Nepaisant kruvinų Sausio 13-osios įvykių žmonės buvo nusiteikę ryžtingai, nesimatė jų veiduose nei baimės, nei įtampos, buvo tik tikėjimas pergale.
Per susirėmimą su armija žuvę mūsų tautiečiai pašarvoti Vilniaus sporto rūmuose. Pravažiuodami dienos metu matėme gedinčiųjų eilę, nusidriekusią iki tilto į Antakalnį. Kol patekome, teko laukti daugiau kaip valandą.
Aplankę žuvusiuosius grįžome atgal prie Seimo, ten, šildydamiesi prie laužų, budėjome likusią nakties dalį, kol sulaukėme ryto.
Iš savo asmeninio archyvo pateikiu keletą vaizdų apie tų dienų įvykius.