Nuo jo gimimo praėjo šimtas metų ir dabar apie jį kalbama visai kitaip nei jo gyvenimo metais.
S.Koroliovo jubiliejus švenčiamas Rusijoje ir gimtojoje Ukrainoje. Netrūksta iškilmingų ceremonijų, atminimo medalių ir monetų, o kitą savaitę į kosmosą paleidžiamas palydovas „Progress“ yra specialiai papuoštas jo garbei. Maskvos Raudonojoje aikštėje, prie Kremliaus sienos, kur guli svarbiausi Sovietų Sąjungos veikėjai, prie jo kapo padėtas vainikas. Net pačiame Kremliuje paminėtas S.Koroliovo atminimas.
Tai ne jums, drauge!
1961 m. balandį toje pačioje aikštėje buvo pagerbtas Jurijus Gagarinas, į istoriją įėjęs kaip pirmasis į kosmosą pakilęs žmogus. Tačiau S.Koroliovas prie jo prisidėti ar bent pasveikinti negalėjo.
Kosmoso programos vadovo automobilis tūnojo šventinės procesijos gale, o pats S.Koroliovas su žmona negalėjo prasiskinti kelio per minią iki J.Gagarino. Tokiais prisiminimais su „Rossiskaja Gazeta“ pasidalino S.Koroliovo dukra Natalija.
Kitame renginyje, skirtame sovietų kosminiams tyrimams, jis bandė atsisėsti pirmoje eilėje, tačiau prie jo pribėgęs prižiūrėtojas pastebėjo: „Tai vietos, skirtos tik tiems, kurie tiesiogiai susiję su šiuo įvykiu, drauge“.
S.Koroliovas visą savo karjerą praleido kaip niekam nežinomas asmuo nei savo šalyje, nei užsienyje.
Sovietų valdžia jo vardą atskleidė tik jo mirties dieną 1966 metais. Sovietų Sąjungos gyventojai apie jį sužinojo iš nekrologo laikraščiuose.
O tik kelis dešimtmečius prieš tai jis turėjo pranykti visiškoje užmarštyje kaip J.Stalino represijų auka.
Kalinys Nr.1442
1938 m. S.Koroliovas buvo areštuotas per valymus savo darbovietėje - mokslinių tyrimų institute. Talentingas jaunas mokslininkas nuteistas kalėti 10 metų už tariamą antisovietinio sabotažo organizavimą.
Tardymo metu tardytojai sulaužė jam žandikaulį, kaip kalinys Nr.1442 jis buvo pasiųstas į aukso kasyklas vienoje iš GULAG stovyklų Sibire. Ten jį palaužė alinantis 12 valandų darbas, prasta mityba, šaltis ir prižiūrėtojų pasityčiojimai, gyvenimas ne tik tarp nekaltai nuteistų, bet ir sunkiausių nusikaltėlių. Čia jis nuo skorbuto prarado visus dantis ir kentėjo dėl širdies bei daugybės kitų negalavimų.
S.Koroliovas nemirė lageryje tik lėktuvų inžinieriaus Andrejaus Tupolevo dėka. Pastarasis paprašė valdžios, kad S.Koroliovą po kelerių metų praleistų GULAG'e perkeltų į Kazachstane esantį specialų kalėjimą mokslininkams, rašytojo A.Solženicyno išgarsintą kaip „šaraškės“. Jo karjeros atsigavimas prasidėjo dirbant naujus kovinius lėktuvus kuriančioje komandoje.
Po nacių pralaimėjimo S.Koroliovas jau vadovavo grupei inžinierių, kurie skrido į Vokietiją surinkti informacijos apie Wernherio von Brauno projektuotas raketas V-2. S.Koroliovo komanda pradėjo dirbti kopijuodama vokiečių raketas, tačiau greitai pradėjo kurti pagal savus brėžinius.
Jį išlaisvino 1946 metais. Genijaus duktė N.Koroliova prisimena, kad pirmąją sugrįžimo namo naktį tėvas praleido suaugusiems šeimos nariams pasakodamas apie patirtus sunkumus. Tąnakt jo paskutiniai žodžiai buvo: „Daugiau niekada manęs apie tai neklauskite, noriu visa tai pamiršti kaip siaubingą sapną“.
Jo duktė prisimena, kad vėliau tėvas bjaurėjosi auksu ir nuolat kartodavo jo nekenčiąs. O kartą, turėdamas galvoje savo darbo slaptumą, jis kolegoms tarė: „Mes kaip šachtininkai, nes esame po žeme - niekas mūsų nemato ir negirdi“.
Mirė neįvertintas
Sėkminga palydovo kelionė į kosmosą 1957 m. pritrenkė visą Sovietų Sąjungą. „Sovietų valdžią pribloškė tai, kiek tam dėmesio skyrė pasaulio žiniasklaida, todėl iš S.Koroliovo komandos reikalavo dar įspūdingesnių pasiekimų“, - teigia kosmoso tyrinėjimų istorikas Peteris Bondas.
Po to sekė kiti pasiekimai - pirmieji gyvūnai kosmose, pirmasis žmogus, pirmoji moteris, pirmoji trijų asmenų misija ir pirmasis pasivaikščiojimas atvirame kosmose.
„Rossiskaja Gazeta“ rašo, kad tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas dukart atmetė siūlymus nominuoti Nobelio premijai žmogų, kuris vadovavo „Sputnik“ ir pirmojo žmogaus paleidimo į kosmosą programoms.
Anot P.Bondo, S.Koroliovas vis dėlto buvo tik dalis milžiniškos kosmoso pramonės, kurioje veikė ir keli įtakingi jo priešininkai ir kurioje neišvengta jo vadovavimo klaidų, beje, valdžios taip pat nuslėptų.
Pavyzdžiui, S.Koroliovo komandos sukurtas „Sojuz“, paleistas keli mėnesiai po mokslininko mirties, pražuvo kartu su juo skridusiais kosmonautais.
„Tačiau jis išties buvo įkvėpimo šaltinis sovietų kosmoso programos metais“, - sako P.Bondas. S.Koroliovo mirtis buvo stiprus smūgis Sovietų Sąjungos planams pasiekti Mėnulį. Keli tokie bandymai baigėsi nesėkmėmis, o JAV pasiųsto erdvėlaivio astronautas Neilas Armstrongas pirmasis vaikščiojo Mėnulio paviršiuje 1969 m.
Dabar S.Koroliovo vardu pavadintas miestas, krateriai Mėnulyje ir Marse, bet šis vardas vis dar kelia nemalonius jausmus KGB vyrukų valdomame Kremliuje.
Režisierius Jurijus Kara sukūrė filmą „Koroliovas“, kuriame daugiausia dėmesio skiriama mokslininko praleistiems metams GULAG'e. Šis filmas turėjo būti parodytas per jubiliejaus minėjimą Kremliuje, dienraščiui „Izvestija“ pasakojo režisierius. Tačiau planai pasikeitė: filmas buvo išimtas iš programos ir pakeistas koncertu.