Tautosaka: bambizai, nekrikštai, pagonys ir „žydžiukai“

***

Norėčiau pasiūlyti kitokį požiūrį į folklorą: užuot ieškoję istorinių faktų atspindžių, bandę rekostruoti mitines reikšmes, dėmesį sutelkime į tai, kaip įsirėžė į folklorą vėlesnių epochų kultūrinės nuostatos.

Šį metodą pademonstruosime, analizuodami etnokonfesinius santykius tradicinėje visuomenėje, pasigilinsime į tai, kaip tradicinėje kultūroje buvo suvokiami žydai ir reformatai. Tai nebuvo išsami studija, analizė apsiribos tik vienu aspektu - kaip galvojama apie žmogaus gyvenimo tarpsnius ir kaip tai įreikšminama, remiantis etnokonfesiniais skirtumais.

Reformatai buvo vadinami bambizais. Lygiai taip pat vadinami ir vaikai. Lietuvos kalbos žodynas duoda tokius pavyzdžius: „Toks bambizas gali prie darbo eiti“, „Tavo bambizas jau gerai paaugęs“, „Toks bambizas, o šnekėt dar nemoka“, „Ak tu, bambizai, ar tau gražu verkt!“, „Jau šaunus bambyzas“, „Tingi kaip bambizas“.

Akivaizdu, kad tai vaikų išstūmimas iš suaugusiųjų pasaulio - nenorima jų pripažinti lygiais. Tačiau ar vien tokio paaiškinimo pakanka? Kodėl reformatai įvardijami tuo pačiu žodžiu kaip ir vaikai (arba atvirkščiai, kodėl vaikai įvardijami tuo pačiu žodžiu kaip reformatai)?

Čia norėčiau sugretinti dar du faktus: nekrikštytas kūdikis vadinamas žyduku; parvežę kūdikį po krikšto sakydavo: išvežėm žyduką - parvežėm kataliką! Kitas liudijimas: „Kol dar vaikas nekrikštytas, jo nevadina jokiu šv. vardu, o kalbėdamos moterys vartoja pavadinimus „žydžiukas“, „pagonis“, „nekrikštytas“ ir kt“.

Taigi nekrikštytas vaikas dar nepriklauso krikščioniškai bendruomenei - jis yra pagonis, žydžiukas. Todėl vengiama jį priskirti savųjų bendruomenei įvardijant krikščionišku vardu.

Beje, įdomus dar vienas aspektas: buvo tikima, kad nekrikštytą vaiką labai lengvai gali paveikti raganos. Po vaiko „radynų“ svarbiausias veiksnys buvo krikštas. Gimusį vaiką skubina greičiau apkrikštyti: kol dar vaikas nekrikštytas, jį labai lengvai gali „pagadinti raganos, velnias apsėsti ir kitos negerovės pagriebti“.

Nekrikštytas vaikas nepriklauso krikščioniškam pasauliui. Jis priklauso „pagoniškai“ erdvei.

Jis pats panašus į pagonį, todėl įvairiausios nekrikščioniškos būtybės - raganos, laumės ir kt. - gali jį lengvai pagadinti. Jis priklauso būtent šiam raganų ir burtininkų pasauliui. Štai kodėl jį reikia kuo greičiau pakrikštyti, kad taptų krikščioniškos bendruomenės nariu, o kartu būtų labiau apsaugotas nuo įvairiausių burtų.

Beje, yra dar vienas įdomus tikėjimas, esą numirus nekrikštytam kūdikiui jį persekioja žydų sielos: „Nekrikštytam kūdikiui sunku numirus, nes jis, nors ir nekrikštytas, bet šviesesnis už žydų dūšias, taigi šios gaudo ir gaudo jį po tamsybes, neduodamos nė kiek atilsio“. Kodėl taip buvo manoma, aiškėja sugretinus su kitu dokumentuotu tikėjimu: nekrikštytų katalikų vaikų vėlės einančios drauge su gerųjų pagonių ir kitatikių vėlėmis į „atklanes“ (tamsybes).

„Atklanėse“ nesą fizinių skausmų, bet tamsybėj Dievo veido nematydamos vėlės labai nuobodžiauja, todėl ten sunkus joms esąs gyvenimas. Katalikų tėvų vaiko vėlei „atklanėse“ esąs dar sunkesnis gyvenimas, nes ji turinti kaktoj šviesią žvaigždelę (tai pėdsakas jos tėvo krikšto metu šv. Aliejumi pateptos vietos). Pagonių ir kitatikių vėlės, neturinčios kaktoj jokių žvaigždelių, trokšta šviesos, nori prisiartinti prie tų šviesių žvaigždelių, ir jas gaudo, todėl be krikšto mirusių vaikų vėlės atkalnėse niekur negalinčios pasislėpti, visur jas surandą, gaudą jas, neduodą joms per nepabaigiamus amžius ramybės.

Taigi nors ir nekrikštytas, tačiau dėl savo tėvų krikšto kūdikis yra „geresnis“ nei kitatikiai ar pagonys. Jo vėlė šviečia, todėl ją ir persekioja žydų sielos.

Matome, kad žmogaus gyvenimo tarpsniai kartu yra konotuoti etnokonfesinėmis kategorijomis. Nekrikštytas kūdikis yra žydukas, pakrikštijus jis pereina į bambizo kategoriją ir tampa panašus į reformatą. Kodėl įmanomos tokios transformacijos?

Iškelčiau tokią hipotezę. Gimęs kūdikis pirmiausia yra pakrikštijamas ir įvedamas į krikščionių bendruomenę. Po to jis eina pirmosios išpažinties ir pirmosios komunijos tapdamas katalikiškos bendruomenės nariu. O protestantai nepripažįsta individualios išpažinties ir dvasininkų kaip tarpininkų tarp Dievo ir tikinčiųjų.

Taigi kelčiau mintį, kad „bambizais“ buvo vadinami vaikai, dar neatlikę pirmosios išpažinties. Toks vaikas tampa panašus į reformatą, kuris neina išpažinties. Būtent todėl galima tuo pačiu žodžiu - „bambizas“ - vadinti ir reformatą, ir vaiką.

Taigi žmogaus gyvenimas suskirstytas į aiškias stadijas: žydukas - bambizas - visateisis ir lygiavertis bendruomenės (katalikiškos) narys. Matome tokią hormoniją: Žydukas. Bambizas. Žmogus. Nekrikštytas kūdikis. Krikštytas vaikas. Vaikas po pirmosios išpažinties.

Be abejo, nenorime teigti, kad iš homologija atspindi žmogaus gyvenimo etapus, kurie buvo įprasminami apeigomis tradicinėje visuomenėje. Lietuvių tradicinėje kultūroje labai gerai žinomos apeigos, kuriomis vaikai pakeliami į bernus ar mergas, apibrėžiant jų socialinį statusą, o kartu ir perėjimą į suaugusiųjų pasaulį. Beje, jaunimo brandos apeigų tyrinėtojas Bernardas Šaknys yra pastebėjęs, kad kai kur Pietų Lietuvoje perėjimą į jaunimo amžiaus tarpsnį žmonės siejo su pirmuoju dalyvavimu konkretaus kaimo jaunimo mišiose.

Žmogaus gyvenimo tarpsniai atspindi etnokonfesinius santykius. Nekrikštytas kūdikis panašus į „žydą“, nes žydai nepripažįsta krikšto. Neatlikęs pirmosios išpažinties vaikas panašus į reformatą, nes jie, kaip minėta, neina išpažinties.

Beje, patys reformatai tampa panašūs į vaikus. Lietuvių kalbos žodynas pateikia tris žodžio bambizas reikšmes. Pirmoji, tai bambizas - reformatas. Antroji - vaikas, išdykęs, nenaudėlis: „Turbūt, čia bus tų bimbizų javai išganyti“, „Argi tu su šiuo bambiza (užsispyrėliu, priešgina) susikalbėsi - tu jam balta, jis tau juoda“.

O trečioji, tai verksnys, zirzlys: „Šitas vaikas tai kaip kokis bambiza - verkia ir verkia“. Lietuvių kalba žino ir dar vieną žodį, kuris bendrašaknis su bambizu, tai „bambėti“ - „su nepasitenkinimu kalbėti, murmėti, bumbėti, burbėti“. Beje, LKŽ yra ir žodis bambazyti - „barti, raginti“. „Kiek kartų aną pirmininkas bambazijo - nedirb i viskas“.

Prisiminus karštas konfesines diskusijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ši reikšmė tampa suprantama. Bambizas su savo reikšmėmis atskleidžia religiniuose ginčuose naudotus argumentus. Ar jie buvo elito nuleisti liaudžiai, ar procesas buvo sudėtingesnis: kultūrinis elitas, kovojęs dėl sielų išganymo, žvelgė į valstiečius ir ieškojo jiems priimtinų įvaizdžių, kurie nesikirstų, bet būtent patvirtintų tai, kas geriausiai suprantama.

Akivaizdu, kad daugumos (šiuo atveju katalikų) požiūriu reformatai buvo priešgynos, kurie nesutiko su daugumos tiesomis.

Taigi reformato figūra iškyla kaip vaiko: neklaužados, padūkę, kartais užsispyrę, nuolat verkiantys kaip ir visi vaikai. Reformato vaizdinys iškyla kaip dar nesubrendusio, suaugusiems dar nepriklausančio, priešgyniaujančio, išdaigas krečiančio, nuostolius darančio, valgančio tada, kai valgyti negalima, dar nežinančio visų taisyklių - taigi kaip vaiko.

Žmogaus amžius - jo „rites de passage“ - užpildomas įvaizdžiais, kurie atspindi „daiktų tvarką“. Chronologija siejama su etnokonfesiniais santykiais. Kiekvienas žmogus per savo gyvenimą pabūna ir „žydas“, ir „bambizas“. Tai yra klasifikacinis mąstymas. Klasifikuojamos ne tik aplinkinės grupės, nustatant savo santykį su jomis, bet ir pati klasifikacija atsispindi žmogaus augimo tarpsniuose, tuo patvirtinama, kad esamoji tvarka yra „teisinga“ ir „tikra“. Kartu žmogaus gyvenimas tampa aiškus ir suprantamas (to meto, bet ne šiuolaikiniams žmonėms).

Reformatai tradicinėje sąmonėje lyginami su neklaužadomis vaikais, neinančiais išpažinties, nepriėmusiais komunijos, o kaip galvojama apie žydus, kurie yra nekrikštyti?

Pradėčiau nuo Igno Končiaus liudijimo apie prieškarinį Žemaičių krašto kaimą: „Dūšią žmogaus įgauna tarsi krikštijamas, o jo dvasia visuomet su juo. Gal „dūšė“ sau į dangų ar pragarą nusikrausto, o dvasia lieka tarp žmonių, greta savųjų, padėdama ar retkarčiais kenkdama, kliudydama. Pikta dvasia. Tokių maža. Niekuomet nesakys pikta dūšia. Tik apie mažus vaikus, pasirodančius ir prašančius pakrikštyti, kartais sako „vaiko dvasia“, gal dėl to, kad dar nekrikštytas (...) Dvasia menkesnės vertės. Dūšia - aukštesnė. Nugirsti minint ir gyvulių dvasią, ypač arklių, jaučių, bet niekuomet nenugirsi apie gyvulių dūšią prasitarus“.

Taigi tradicinėje kultūroje dūšia ir dvasia išsiskiria. Mitologas įvardytų tai kaip religinio sinkretizmo atvejį. Dvasia ir jos veikla siejama su ikikrikščioniškuoju religiniu pasauliu, o dūšia - jau su krikščionybe.

Toks sugyvenimas yra visiškai natūralus: krikščioniškas mokymas atėjo iš slavų kraštų, todėl ir siela, kaip ji suprantama krikščioniškos pasaulėžiūros, įvardijama iš slavų kalbė atėjusiu žodžiu dūšia. Baltiškoji dvasia lieka pagoniškiems tikėjimams įvardyti. Štai kodėl ir gyvūnai gali turėti dvasią, bet jie niekada neturės dūšios.

„Dūšia“ įgyjama per krikštą. Nekrikštytas žmogus „dūšios“ neturi. Lietuvoje yra paplitęs pasakymas, kad žydai neturi dūšios. Toks tvirtinimas darosi suprantamas, jei priimame šią logiką: „dūšia“ įgyjama per krikštą, o kadangi žydai neturi krikšto, tai jie negali turėti „dūšios“. Iš to kyla tvirtinimai, jog negalima sakyti, kad „žydas numirė“, jis geibsta, dvesia.

Dvesia kas neturi dūšios, o miršta, kas dūšią turi. „Gyvuliai nemiršta, ba jie nešventi ir nekrikštyti. Ir ant žydo nedera sakyti, kad miršta“. Taigi žydai nepriimdami krikšto lieka šalia gyvūnų pasaulio. Jie atitolinami nuo krikštytųjų. Šiuo atžvilgiu įdomus Igno Končiaus liudijimas:

„Žydas niekuomet žmogumi nevadinamas, nė apsirikus į einantį nepasakoma - eina žmogus. Kai aiškiai neįžiūrima, tai greičiau žmogų pavadins - bene žydas, bet niekuomet antraip. Ir vaikus griežtai įspėja, koks jis tau žmogus, jis žydas, ar nematai, vadins žydą žmogumi, kad aš daugiau negirdėčiau. Dėl to vaikai atsargūs; pirma į motiną, tėvą pažiūrės ir tik jau paskui spręs, kad neapsiriktų žydo naudai, žmogumi jį pavadindamas.

Taigi žydai ir žmonės yra lyg skirtingos kategorijos, kurių negalima painioti.

Beje, esti atitinkamai skirtingas elgesys su „žmogum“ ir su „žydu“: „Bepigu pirkti pas žydą - tik lyt, kiek nori, ir bark žydą, o jis dar cukraus su anodija siūlo. O pas žmogų nelyginant klebonijoje, beveik klumpius už durų reik pasilikti, - rezenos pilnas, pasipūtęs. Nei tau nieko pasiūlys, nei pakalbins. Žydą gali ir išbarti, ir išvaksyti, jis tarsi negirdįs, ir vis tau geru apsimeta.

Taigi, žydai yra svetimi, su jais galimas kitas elgesio kodeksas, jie nėra „žmonės“, nes neturi „dūšios“. Kaip neturi „dūšios“ ir ką tik gimęs kūdikis.

Pakrikštytas kūdikis jau įgauna „dūšią“, tačiau jis dar nėra visateisis katalikiškos bendruomenės narys. Jis panašus į reformatą, kuris neina išpažinties, todėl yra „bambizas“.

Šiandien sąvoka žmogus apima visus homo sapiens, ir tai mums atrodo natūralu ir suprantama. Tačiau yrai yra mūsų kultūros įdiegta samprata ir ją atitinkantis klasifikavimas. Kitose kultūrose ir kitais istoriniais laikais toks supratimas nebūtinai galėjo būti vyraujantis.

Istoriniai duomenys rodo, kad tradicinėje kultūroje žmogaus sąvoka nebuvo įgavusi universalistinio atspalvio, kurį turi šiandien. Kitaip tariant, žmogaus sąvoka dar nebuvo skirta žymėti visiems ne išimties homo sapiens individams. Štai citata:

„Ponas yra ponas. Bajoras yra bajoras. Kam mums - žmonėms - su jais dėtis. Mes jiems nesame lygūs: nei prie jų smaigstykimės, nei jų prie savęs slugdykime. Patys savęs jie niekuomet nepravardžiuodavo „žmonėmis“, tik sakydavo: mes ponai, mes bajorai. Mus gi vadindavo „naši liudzi“, atseit mūsų žmonės.

Tai rodo, kad žmogaus sąvoka skirta žymėti tam tikram socialiniam sluoksniui, šiuo atveju valstiečių. Beje, tokie žodžiai kaip bernas ar merga irgi neturėjo amžiaus konotacijų, o žymėjo asmens socialinę priklausomybę. Beje, vaikystė taip pat reiškė ir buvimą samdiniu: „Dvidešimt penkis rublius - maža vaikystė, didi vaikystė - kas moka rages dirbti, klynyti ką - ta tas jau gavo trisdešimt rublių“ (DLKŽ).

Socialinė priklausomybė, tarnavimas kitam reiškė ir vaikystę, t.y. dar nesavarankišką gyvenimą.

Galima kelti hipotezę: žvelgiant diachroniškai, baudžiavos laikotarpiu žmogus reiškė baudžiauninką; panaikinus baudžiavą, išliko ta pati logika, bet pasikeitė įvardijimai. Nuo šiol tarnavimas kitam reiškė bernavimą arba vaikystę, t.y. priklausomybę nuo kito. Vaikas esi tol, kol kažkam tarnauji. O žmogum tampi tuomet, kai tampi ūkininku.

Kad žmogaus kategorija dar nėra įgavusi universalistinės vartosenos pobūdžio, rodo ir kita citata: „Ir kunigas - ne žmogus, jis aukštesnis už žmogų. Ir vaikas - ne žmogus. Ir mergaitės - ne vaikai. Kiek turi vaikų - nė vieno, tik tris dukteris“.

Kunigas irgi yra ne žmogus, nes jis aukštesnis už žmogų. Vaikai yra dar ne žmonės, tačiau jie turi galimybę jais tapti, nors čia yra išskiriama moteriška lytis.

Šiuos Igno Končiaus liudijimus patvirtina ir Didžiojo lietuvių kalbos žodyno pateikta reikšmė „paprastas, eilinis asmuo“. Štai keletas pavyzdžių: „Žmonės neturėjo ežerų, čia ponų buvo visa tai“, „Nu o žmonės mužikais vadinami buvo“, „Žmones superku“, „Obeliuos da tebėr tie loviai, kur žmonis mušdavo“.

Tai vėl, tik jau kitame kontekste (o tai patvirtina mūsų hipotezę), parodo žydų išskyrimą iš bendruomenės, kurią apglobia žmogaus sąvoka (kaip ją suprato šios kultūros ir šio laikotarpio lietuviai, o ne taip, kaip mes ją dabar suprantame). Kitos grupės - kunigai, bajorai, nors tarp jų ir valstiečių sluoksnio egzistavo turbūt ne mažesnis socialinis ir mentaliteto barjeras, juk ponai savęs niekada nevadino „žmonėmis“, yra vertinamos teigiamai, o žydai - pabrėžtinai neigiamai.

Taigi žmogaus sąvoka tradicinėje visuomenėje nebuvo universali. Ji apėmė katalikus valstiečius, kito luomo atstovai - kunigai ir bajorai - taip pat nebuvo laikomi žmonėmis.

Didysis lietuvių kalbos žodynas pateikia ir kitokių žodžio žmogus reikšmių. Viena iš jų rodo dar ir lyties diferenciaciją: kaip vaikai nėra žmonės, o mergaitė nėra vaikas, taip žmogus yra skirtas žymėti „vyriškos lyties būtybę“. Štai keletas pavyzdžių: „Jeremiošius kalbėjo visiems žmonims ir visiems moterėms“, „Žmogus aukštas, žmona aukšta“, „Skarelė moteriškei ant galvos ažrišt, o žmogui nereikia“, „Ožka ne gyvulys, motriška ne žmogus“, „Boba - ne žmogus“, „Pupa ne grūdas, višta ne paukštis, žmona ne žmogus“.

Taigi žmogus yra vyras, bet ne moteris. Iš žmogaus sampratos moteris išstumta. Suprantama, kodėl ir moteriškos lyties vaikai nebuvo laikomi vaikais. Vaikais gali būti tik berniukai, kurie vėliau tampa bernais ir galiausiai žmonėmis. Šiame kontekste yra suprantama mįslė: „Turi dūšią ir kūną, bet ne žmogus“. Tai moteris.

Beje, čia der ir kita reikšmė - „vedęs vyras“. „Ar jis bernas, ar jau žmogus?“ Taigi vedybos galutinai patvirtina, kad vyras įgauna „žmogaus“ statusą. Iki to laiko jis buvo „bernas“.

Taigi ryškėja, kad „žmogaus“ sąvoka skirta žymėti vyriškos lyties, vedusiam ir socialiai priklausomam individui.

Šiuos tyrinėjimus paremia ir istoriniai duomenys. Saulius Pivoras yra pastebėjęs, kad dar XIX amžiuje baudžiauninkai nebuvo vadinami „žmonėmis“, o geriausiu atveju mažybine forma: „žmoneliai“.

Tokią sampratą istorikas sieja su baudžiavine ideologija: „XVI-XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsitvirtino baudžiava. Baudžiavą palaikė tam tikras valstybinės privartos mechanizmas, bet ir jo nebūtų pakakę, jeigu baudžiava nebūtų buvusi ideologiškai grįsta ir motyvuota. O tokia baudžiavinė ideologija ilgainiui tapo valstiečių mąstysenos sudėtine, nors ir nebūtinai sava, dalimi.

Jis cituoja įdomų dokumentą, J.A.Giedraičio atsišaukimą 1812 m., kur kreipiantis į baudžiauninkus sakoma: „o žmoneliai iš savo šalies Viešpačias savo ir Vyresnybei nuo Dievo pastatytai su ramybe nusižeminimu ir paklusnumu (turi) būti tuo metu“. Čia galime pateikti ir dar vieną liudijimą: „Dabar žmonių bendravimo esą visokių skyrių, kompanijų, tada žmonės buvę visi lygūs: ar tas gaspadorius, ar tas įnamėlis, - visi pono žmonės“. Taigi žmogus ar žmogelis - tai visų pirma nuo savo pono ar bajoro socialiai priklausomas asmuo.

Mūsų tyrinėjimas rodo, kad žmogaus sąvoka yra susijusi ne tik su ūkininkavimu, žeme, į ją buvo investuotas ir religinis turinys.