„Mano knyga jau buvo atiduota spausdinti, kai lapkritį poloniu-210
buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenka. Bet, skirtingai nei Vakarų
visuomenė, aš tuo nesistebėjau, - pažymėjo istorikas. - Daug metų išdirbęs
sovietų archyvuose, kurių dauguma šiandien išslaptinti, aš tai įvertinau
kaip eilinį valstybinio terorizmo atvejį; Kremlius jį sistemingai praktikavo
nuo Lenino laikų savo realiems ir įsivaizduojamiems priešininkams
likviduoti“.
Pasak A.Vaksbergo, „kaip ir daugelis nesenų atvejų, - verslininko
Ivano Kivelidžio, žinomo žurnalisto Jurijaus Ščekočichino ir net Ukrainos
prezidento Viktoro Juščenkos nunuodijimai, - A.Litvinenkos žmogžudystė rodo,
kad Vladimiro Lenino iniciatyva 1921 metais įkurta ir aukščiausiu lygiu
remiama „Nuodų laboratorija“ iki šiol funkcionuoja“.
„Le Figaro“ korespondento paklaustas, ar mano, kad Rusijos valdžia
nužudė A.Litvinenką, istorijas atsakė: „Negaliu juridiškai patvirtinti savo
spėlionių ir negaliu pasakyti, kas davė įsakymą, - Putinas ar kuris kitas.
Bet jei mąstysime logiškai, šis nusikaltimas paženklintas Rusijos
specialiųjų tarnybų“.
„Nepaisant to, ką visą laiką tvirtina Rusijos televizija, tik šios
struktūros gali prieiti prie tokios slaptos medžiagos, kaip polonis-210,
kainuojančios dešimtis milijonus dolerių ir gaunamos tik branduolinės
reakcijos metu“, - sakė jis.
Istorikas priminė, kad praėjusią vasarą Rusijoje buvo priimtas
įstatymas, suteikiantis Federalinei saugumo tarnybai įgaliojimus prezidento
sprendimu bet kuriame žemės rutulio taške naikinti Rusijos „priešus
teroristus“.
A.Vaksbergas pabrėžė, kad valdžios naudojami nuodai ilgainiui pamažu
kinta, kad būtų sunkiau juos atpažinti, bet esmė lieka ta pati.
Patvirtindamas tai, knygos autorius cituoja priešmirtinį laišką, rastą
buvusio „Nuodų laboratorijos“ vadovo Mairanovskio archyvuose.
Vildamasis išgelbėti savo gyvybę, Mairanovskis tikina sukūręs
„revoliucinius nuodus“, nuo kurių mirštama jų įkvėpus. Knygoje rašoma, kad
ši technologija buvo taikoma nuo septintojo dešimtmečio pradžios,
konkrečiai, rašytojui ir disidentui Aleksandrui Solženicynui, paskui ir
kitiems, bet nesėkmingai, pažymi „Le Figaro“.
Autorius paaiškina, kad ši technologija dar nebuvo išrasta
1965-aisiais, bet po kelių metų apsinuodiję įkvėptais nuodais mirė keli
žmonės, pavyzdžiui, bankininkas Kivelidis, o gal ir paslaptingomis
aplinkybėmis iš gyvenimo išėjęs buvęs Sankt Peterburgo meras ir V.Putino
mokytojas Anatolijus Sobčakas.
A.Vaksbergas sutiko su „Le Figaro“, kad toks metodo tobulinimas
nesutrukdė A.Litvinenkos žudikams „palikti pėdsakų visoje Europoje“.
„Čia ir yra visas skirtumas. Lubiankos nuodytojai buvo profesionalai,
o šiandien susiduriame su diletantais“, - konstatavo istorikas.