Pasak paties V.Žalio, knygoje jis siekė ne tik atskleisti istorinį procesą, aprašyti derybų
eigą ar įvertinti pasirašomas sutartis, bet ir giliau pažvelgti į jame dalyvavusias žmones.
Lrytas.lt pokalbis su V.Žaliu - apie 12 metų rašytos studijos herojus, diplomatijos zigzagus tarpukario Lietuvoje ir parduotas vasaras.
***
- Knygos leidėjas Artūras Mickevičius minėjo, kad šią studiją galimą skaityti ir kaip
romaną, kuriame susipina gausi istoriografinė medžiaga ir intriguojantis rašymo stilius.
Kas yra romano pagrindiniai veikėjai?
- Veikėjų labai daug, žvilgterėkite į asmenvardžių rodyklę. Tačiau kaip pagrindinius
veikėjus įvardyčiau Augustiną Voldemarą, o studijos pabaigoje daugiau dėmesio skiriu
Dovui Zauniui. Knygoje stengiausi atskleisti diplomatų asmenybes ir tai
sudaro tam tikrą privatumo įspūdį.
- Sulaukėte aštrios kritikos ir net kaltinimų simpatijomis kai kuriems tarpukario veikėjams. Ar vis dėlto manote, kad rašant pavyko išvengti emocijų?
- Pavyko. Žinoma, autorius visada gali suintriguoti ir kažkam atrodo, kad jis kažką
slepia. Bet manau, kad man pavyko išlikti neutraliam viso šio proceso stebėtojui.
- Knygoje pabrėžiate, kad ministras pirmininkas ir užsienio reikalų minsitras
A.Voldemaras turėjo griežtą savo nuomonę užsienio politikos klausimais. Tačiau šio
diplomato pozicijos Vilniaus atgavimo klausimu nebuvo vienareikšmės.
- A.Voldemaras, spręsdamas Vilniaus klausimą, ėjo zigzagais. Jis per galvą vertėsi, kad
priartintų Lietuvą prie Vilniaus. Problema buvo ta, kad anoj pusėj buvo ne mažiau
protingų žmonių, kurie suprato tuos zigzagus.
Lenkijos pavojus Lietuvai atsirado būtent dėl A.Voldemaro politikos 1927 metais.
Pažiūrėkime Lietuvos saugumo pranešimus, kariuomenės štabo vertinimus - 1926 metais
jokios tiesioginės grėsmės Lietuvai nebuvo.
Bet kai A.Valdemaras pradėjo sudėtingą partiją su lenkais, po 9 mėnesių lenkai nusprendė, kad ši partija Lenkijai pavojinga, todėl reikia pasinaudoti keliomis A.Voldemaro klaidomis ir pastatyti Lietuvą prieš pasirinkimą - taip arba ne.
Būtent tada kilo grėsmė Lietuvai ir Vilniaus byla persikėlė į Tautų Sąjungą. Jei
A.Voldemarui nebūtų pavykę išlaviruoti, o tai jam pavyko, tada Lenkija būtų gavusi
laisvas rankas santykiuose su Lietuva. Kuo tai būtų pasibaigę, sunku atsakyti.
- Nemažai dėmesio skiriate po A.Voldemaro prie Lietuvos užsienio politikos vairo
stojusio D.Zauniaus baltiškosios politikos idėjai. Ar tos idėjos įgyvendinimas buvo
realus projektas?
- D.Zaunius buvo labai menkas Baltijos vienybės šalininkas ir nemanė, kad Lietuva ką nors galėtų išlošti. Dėl vienos labai paprastos priežasties - jis nebuvo įsitikinęs, kad Lietuva gali atitraukti Latviją nuo Lenkijos.
Tik aplinkybių veikiamas jis buvo priverstas 1934 metų pavasarį pasukti į suartėjimus
su Lenkija, tuo pačiu ir su Latvija bei Estija. Tačiau Baltijos santarvės sutartis, pasirašyta 1934 metų rugsėjo 14-ąją, nieko neišsprendė.
Nors palankumo vienų kitiems būta nemažai, rezultatas buvo labai menkas. Ši sutartis,
pasirašyta Ženevoje, turėjo slaptą priedą, kuris numatė, kad Lietuva turi tik vieną
specifinę problemą - Vilniaus klausimą, dėl kurio Lietuva, Latvija ir Estija
nebendradarbiaus. Klaipėdos klausimas taip traktuojamas nebuvo.
Tačiau nepraėjus nei pusei metų, latviai ir estai Klaipėdos klausimą jau trakatavo
taip pat, kaip ir Vilniaus. T.y., jog tai - tik Lietuvos užsienio politkos problema ir
jokios pagalbos Lietuvai nesuteiks.
- Knygos pradžioje rašote, kad visų Lietuvos problemų židinys buvo ne krašto lyderių
gebėjimų stoka ar sąlyginis Lietuvos kariuomenės silpnumas, bet šalies geopolitinė
padėtis. Menkiau istoriją žinanančiam skaitytojui gali kilti abejonės - tiek
A.Voldemaro, tiek kitų to meto veikėjų pastangos buvo bergždžios - juk Lietuvos likimas
buvo nulemtas.
- Kad ir kokia būtų padėtis, visada turime pasirinkimą, o į jį reaguojame vienaip arba
kitaip. Jeigu nieko nedarysime, klausimas liks tik toks: kaip greit “užsilenksime”? Diplomatija ir yra galimybių menas, kuriame išaiškėja, kaip sugebame pasinaudoti tomis
galimybėmis, kurias turime.
Žinoma, turint tokią situaciją, kokią turėjo Lietuva prieš Antrąjį pasaulinį karą, tai
kaip ir prof. Vytautas Landsbergis teisingai pastebėjo, kad ir ką būtume darę,
negalėjome sustabdyti Antrojo pasaulinio karo. Tačiau mūsų diplomatijos tikslas buvo
bent jau neprarasti amžiams Vilniaus ir susidaryti prielaidas Klaipėdai susigrąžinti. Visa tai mūsų diplomatai sėkmingai pasiekė.
- Dirbate diplomatinėje tarnyboje, reikalaujančioje nemažai pastangų ir laiko, tačiau
sugebėjote parašyti puikiai kolegų istorikų įvertintą knygą. Kaip pavyko suderinti diplomatinę tarnybą ir rimto mokslinio darbo rašymą?
- Dvylika metų, dvylika atostogų - vien tik knygos rašymas. Galima per savo atostogas
nuvažiuoti prie jūros, o galima nuvažuoti į užsienio archyvą ir ten padirbėti. Pasirinkau pastarąjį variantą. Žinoma, mano šeima turi kitą nuomonę apie šį pasirinkimą (juokiasi).