Didieji nugalėtojai ir didieji pralaimėtojai

Kita vertus, ne tik nugalėtojai kuria istoriją. Dažnai kur kas svarbesnė ir įdomesnė pralaimėjusiųjų istorija. O ir pati laimėtojo ar pralaimėtojo sąvoka yra labai sąlyginė.

Napoleonas Bonapartas, užvaldęs beveik visą Europą, laimėjęs daugelį mūšių, nešęs laisvės ir pažangos idėjas, baigė gyvenimą tremtyje šv. Elenos saloje. Jis daug kartų buvo nugalėtojas, bet galiausiai pralaimėjo. Nepaisant to, Prancūzija juo žavisi ir praėjus 200 metų.

Dar XX amžiaus pradžioje niekam net į galvą neateidavo pavadinti “lšzeriu” skurdžiau gyvenantį, mažiau uždirbantį ar karjeros nepadariusį žmogų. Toks buvo gyvenimas, tokia buvo Dievo valia.

Vėliau, ypač mūsų laikais, imta klijuoti laimėtojų ir pralaimėtojų - vinerių ir lūzerių (anglų k.- winner - laimėtojas, loser – pralaimėtojas ) etiketės atskiriems žmonėms ar jų grupėms. Nugalėtoju net imta laikyti greitai praturtėjusį ar trumpam tuščiai pagarsėjusį.

Ne visi diktatoriai pralaimi

Norėtume, kad diktatoriai ir kitokie blogiečiai visada pralaimėtų. Tačiau iš savo gyvenimiškos patirties bei istorijos žinome, kad taip būna ne visada.

A.Hitleris ir B.Musolinis, savo politinės karjeros pradžioje sugebėjo įtikinti minias ir jas patraukti paskui save. Tačiau bet kokiomis priemonėmis siekdami valdžios jie tapo nusikaltėliais ir liūdnai baigė savo gyvenimą. Pralaimėjo ne tik jie patys - į pralaimėjimo duobę jie įstūmė ir milijonus savo tautiečių.

J. Stalinui kur kas labiau pasisekė, nei jo bendraamžiams diktatoriams Vakarų Europoje. Jis ne tik ketvirtį amžiaus valdė didžiausią pasaulio valstybę, kurią pavertė imperija, pavergdamas kaimynines šalis, bet ir tapo vienu iš Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų. Iki pat savo mirties buvo komunistų šlovinamas visoje Sovietų Sąjungoje ir užsienyje. Jo nusikaltimai – tikrai nemažesni nei A.Hitlerio, bet iki šiol jie taip ir liko visuotinai nepasmerkti.

Tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje Vakarų Europa atsikratė dviejų paskutinių diktatorių: Ispanijoje F.Franko (mirė sulaukęs gilios senatvės 1975-aisiais, bet prieš tai paskyręs savo įpėdiniu dabartinį Ispanijos karalių), ir Portugalijoje - A. de Oliveros Salazaro. Abu buvo palaidoti kaip nacionaliniai didvyriai.

Šiandien puikiausiai gyvena ne vienas diktatorius Afrikoje, Lotynų Amerikoje ar Azijoje, buvusios SSRS erdvėje. Ne visi jie ir dabar smerkiami. Tūkstančius į lagerius pasiuntęs neseniai miręs Čilės diktatorius A.Pinočetas taip ir nebuvo nuteistas, o jo laidotuvės daugiau priminė nusipelniusio kraštui veikėjo ceremoniją.

Žinomas vokiečių žurnalistas Wolfas Schneideris, kurio knygos antras leidimas „Didieji pralaimėtojai“(vok . k. „Grosse Verlierer“,2006, Hamburg p.320.) neseniai pasirodė knygynuose, taip nusakė daugelio žmonių požiūrį į nugalėtojus ir pralaimėtojus: „ Nugalėtojais mes žavimės, nugalėtojų mes nekenčiame; mūsų palankumą nugalėtojai laimi tik retsykiais, mūsų užuojautos – niekada. Gerieji pralaimėtojai yra galbūt patys maloniausi žmonės. Jie juokiasi. Nugalėtojai šaiposi“.

Beje, poetai dažniausiai didžiuosius pralaimėtojus myli daugiau nei nugalėtojus. Prie didžiųjų pralaimėtojų autorius priskyrė Nobelio premijos laureatą norvegų rašytoją Knutą Hamsuną, karo metais bendradarbiavusį su naciais ir dėl to pasmerktą savo tautos, genialų dailininką Vincentą van Gogą, per savo trumpą gyvenimą patyrusį vien skurdą ir nepriteklių, neįvertintą amžininkų; talentingą rašytoją Heinrichą Maną, neišsivadavusį iš savo brolio, Nobelio premijos laureato Tomo Mano šešėlio; genialų britų eseistą ir paradoksų meistrą Oscarą Wildą, priverstą praleisti dvejus metus sunkiųjų darbų kalėjime ir mirusį emigracijoje Prancūzijoje; rašytoją iš Odesos Isaką Babelį, jau 15 metų rašiusį literatūrinius kūrinius prancūzų kalba, bet bolševikų supūdytą lageriuose.

Iš didžiųjų politikos pralaimėtojų autorius išskiria XVI amžiuje gyvenusią Škotijos karalienę Mariją Stiuart, kuri net 14 metų buvo kalinta Šefildo pilyje galiausiai padėjo galvą ant ešafoto. Daugiau kaip šimtas dramų parašyta apie jos gyvenimą ir mirtį. Sukurtas ne vienas filmas.

Pralaimėtoju įvardytas ir paskutinis SSRS valdovas M.Gorbačiovas, garbintas Vakaruose už bandymus demokratizuoti sovietinę imperiją bei keikiamas Rusijoje už imperijos sugriovimą. JAV prezidentas R.Nixonas, kuris turėjo gėdingai pasitraukti iš pareigų. Levas Trockis, bolševikų perversmo pagrindinis veikėjas, kurį užgožė didesnis intrigų meistras V.Leninas. Vėliau L.Trockis buvo priverstas emigruoti. J.Stalino jis buvo persekiotas po visą pasaulį ir galiausiai nušautas NKVD agentų Meksikoje.

Didžiuoju pralaimėtoju autoriaus laikomas ir vienas gabiausių Antrojo pasaulinio karo vadų, vokiečių generolas Ervinas Romelis (1991-1944). Pelnęs ne vieną pergalę prieš sąjungininkus šiaurės Afrikoje ir Vakarų fronte, jis buvo tapęs eilinių karių numylėtiniu, gerbiamas priešininkų už drąsą ir protą. Po pasikėsinimo prieš A.Hitlerį 1944-ųjų vasarą, E.Romelis buvo Vermachto vadovybės apkaltintas neištikimybe fiureriui.

Tiesa, A.Hitleris nedrįso E.Romelio sušaudyti, bet sugalvojo šėtonišką planą. Į jo namus prie Ulmo, kur jis gydėsi nuo sužeidimo, buvo pasiųsti gestapininkų lydimi du generolai su ciano kapsule. E.Romeliui buvo pasiūlyta ją išgerti, jei jis norįs išsaugoti savo šeimą. Feldmaršalas pasirinko garbingą mirtį. Jis buvo palaidotas su visomis generolui feldmaršalui skirtomis iškilmėmis, kariams net nenutuokiant apie tikrąsias jų numylėtinio mirties priežastis. A.Hitleris net atsiuntė užuojautos telegramą E.Romelio žmonai.

Britų veteranai, pagerbdami žuvusius savo draugus Afrikoje prie Tebruko ir El Alameino, niekada nepamiršta pagerbti ir vokiečių feldmaršalo E. Romelio.

Ko gero, daugiausia Lietuvos istorijoje išgarsėjo du lietuviai, gyvenę XIV-XV amžiuje. Tai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, Trakų kunigaikščio Kęstučio sūnus (1350-1430) ir vilnietis Jogaila, Didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnus (1348-1434).

Kaip pažymi prof. A.Bumblauskas, dabar mums „Vytautas tampa mitu, teikiančiu stiprybę ,žadinančiu orumą, ugdančiu patriotizmą,“ (Senosios Lietuvos istorija 1009-1795. V.,2005). Jam vadovaujant Lietuvos valstybė tapo didžiausia per visą savo istoriją - nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Buvo nugalėtas Kryžiuočių ordinas, kėlęs pavojų Lietuvos valstybei beveik 200 metų. Jo nuopelnai stiprinant Lietuvos valstybę ir ją modernizuojant, neginčytini.

Tačiau Vytautui nekart teko pralaimėti, prašyti prieglobsčio pas kryžiuočius, būti priklausomam nuo Lenkijos karaliaus, pusbrolio Jogailos (faktiškai iki pat 1392-ųjų).

Vytauto didžioji kunigaikštystė plėtėsi, bet tik į rytus, nesugebėdama absorbuoti slaviškos kultūros, palaipsniui slavėjant ir mūsų valstybei. Net didžiausios Vytauto galybės laikais nedidelė Klaipėdos tvirtovė ir uostas, kaip ir visas Klaipėdos kraštas liko vokiečių valdžioje (iki pat 1923 m.).

Nepavyko Vytautui įgyvendinti ambicijų tapti Lietuvos karaliumi. Lenkai sutrukdė. Vienintelė jo dukra Sofija buvo ištekinta už Maskvos didžiojo kunigaikščio, tapo stačiatike. Jos sūnus Vasilijus, Vytauto anūkas, gynė jau Maskvos, o ne Lietuvos interesus.

Daugiausia paminklų Lietuvoje pastatyta Vytautui - lietuviams jis yra neginčijamas nugalėtojas. Palankiau susiklostė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jogailos likimas. Vytauto vaikystės draugas bei nuolatinis jo varžovas, daugiau gerbiamas Lenkijoje negu Lietuvoje. Ten jam pastatytas paminklas, jo vardu pavadintas seniausias Lenkijos universitetas Krokuvoje. Ant šimto zlotų kupiūros spausdinamas Jogailos atvaizdas.

Jogailos nuopelnai yra taip pat dideli Lietuvai. Tapęs Lenkijos karaliumi ir būdamas tuo metu Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, jis tapo Lietuvos krikštytoju. Tai, kad mes tapome katalikais, o ne stačiatikiais, turime būti dėkingi pirmiausia Jogailai. Jis, sutelkęs visas lenkų karines pajėgas, kartu su Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomene laimėjo Žalgirio mūšį. Jogaila gynė ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos interesus tarptautinėje arenoje.

Jogaila susilaukė dviejų sūnų. Vienas iš jų tapo Vengrijos karaliumi ir žuvo mūšyje prie Varnos. Jaunesnis sūnus Kazimieras pratęsė Jogailaičių dinastiją, kuri valdė Lietuvą ir Lenkiją apie 200 metų, išplėtė savo įtaką į Vidurio Europą.

Lietuvis Jogaila, Lenkijos karalius, ko gero, net daugiau žinomas Europoje negu lietuvis Vytautas. Apie tai liudija, pavyzdžiui, anglų istoriko Normano Davieso knyga „Rytų ir Vakarų Europa (Norman Davies. Europe east and west,London, 2006). Joje po J. Mateikos paveikslo „Grunwald“ reprodukcija yra toks užrašas:“ King Wladyslaw Jagielon at the battle of Grunwald, 1410, by Matejko: the forces of Poland-Lithuania defeat the western crusaders“.

Nepaisant netikslumų, kuriuos daro net garsūs Vakarų Europos universitetų profesoriai, vertindami Lietuvos istoriją, mums, matyt, turėtų būti ne taip svarbu, kuris iš jų - Vytautas ar Jogaila - yra garsesnis Europoje. Svarbu, kad tas garsesnis yra lietuvis. Ir tuo mes galime didžiuotis.

Lietuvos istorijoje būtų galima rasti nemažai tikrai didžių pralaimėtojų. Tai yra tokių asmenybių, kurie daug yra nusipelnę savo kraštui, daug kentėję, neįvertinti, kol buvo gyvi, mirė ar žuvo, nepamatę savo veiklos rezultatų.

Pavyzdžiu galėtų būti tautinio atgimimo dviejų žymiausių asmenybių Vinco Kudirkos (1858-1899) ir Jono Basanavičiaus(1851-1927) gyvenimo palyginimai.

Sunku pamatuoti jų nuopelnus. Abu savo darbais yra nusipelnę didelės lietuvių tautos pagarbos. Tačiau Jonui Basanavičiui kur kas daugiau pasisekė gyvenime. Apie 20 metų jis pragyveno užsienyje, išvengęs carinės valdžios represijų.

Į Lietuvą sugrįžo 1904 metais, kai jau buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. J.Basanavičius laikomas „Aušros“ redaktoriumi. Jis pirmininkavo pasirašant Vasario 16-osios Aktą, sulaukė iškovotos realios Lietuvos nepriklausomybės. J. Basanavičius gyveno daugiau kaip 30 metų ilgiau už V.Kudirką. Dar gyvas būdamas, buvo vadintas Lietuvos patriarchu. Jis mokėjo pasirūpinti savo atminimo įamžinimu ir savo asmenybės pagarsinimu. Nepriklausomybės metais gyveno Vilniuje. Čia mirė ir palaidotas.

Visai kitaip susiklostė V.Kudirkos gyvenimas. Daug dirbdamas tiesiogiai kaip gydytojas ir kaip visuomenininkas Lietuvos provincijoje, pačiame jėgų žydėjime susirgo džiova. Tuo metu dar nepagydoma liga. Kudirka leido, redagavo ir platino „Varpą,“, prikėlusį lietuvybei ne vieną sulenkėjusį Lietuvos inteligentą, švietė ir ugdė mūsų valstiečius lietuviška dvasia, leisdamas jiems skirtą „Ūkininko“ laikraštį Jis buvo persekiojamas caro policijos, ne kartą jo namuose darytos kratos. Amžininkų buvo labai vertinamas už savo pasiaukojimą darbą tiek paprastų žmonių labui, tiek švietimo ir kovos už Lietuvos laisvę baruose. Mirė būdamas vos 40 metų.

V.Kudirkai buvo pastatytas paminklas. Jo vardu buvo pavadintas ir miestelis – Kudirkos Naumiestis. Kudirkos populiarumas ir po jo mirties buvo toks didelis, kad paminklo su jame iškaltais “Tautiškos giesmės” žodžiais nedrįso nugriauti net bolševikai.

Didžių lietuvių pritrūko 1940 metais. Politikai pabėgo, kaip A.Smetona, arba kapituliavo, tikėdamiesi okupanto malonės. Generolai pasidavė be mūšio, neiššovę nė karto net iš savo pistoleto.

Šią gėdą nuplovė partizanai, tarp kurių nebuvo nei generolų, nei labai aukštų karininkų. Partizanai tapo didvyriais, bet jie pralaimėjo. Jie krito nelygioje kovoje, kurios laimėti nebuvo įmanoma. Ko gero, daugelis tai suprato, bet negalėjo kitaip. Buvo jauni, patriotiškai išauklėti, laisvi dvasia, drąsūs idealistai. Tokie, kokių ir dabar labai reikia turtėjančioje Lietuvoje.