K.Petrulio senelio brolis buvo kunigas Alfonsas Petrulis, vienas iš Vasario 16-osios akto signatarų. Kitas brolis Vytautas Petrulis tarpukario metu ilgą laiką vadovavo Finansų ministerijai.
Lrytas.lt pokalbis su K.Petruliu - apie garsius jo šeimos žmones ir Vasario 16-osios įprasminimą šiandien.
***
- Kaip A.Petrulis tapo signataru? Juk nemažai žmonių užsiėmė visuomenine veikla.
- A.Petrulis buvo aktyvus kunigas. Jis visą gyvenimą dirbo parapijose, buvo tarp žmonių. Tęsdamas šeimos tradicijas tapo Lietuvos patriotu, kalbos mylėtoju ir puoselėtoju.
Kunigai tais laikais buvo vieni iš labiausiai išsilavinusių žmonių Lietuvoje. Jis įsijungė į patriotinį lietuvybės judėjimą: pats leido laikraščius, skaitydavo švietėjiškas paskaitas. Palaikė kontaktus su to laiko šviesuoliais. Žodžiu, buvo patekęs į tą terpę. Tiesą sakant, išsilavinusių žmonių, šviesuomenės ne tiek jau daug ir buvo.
A.Petruliui buvo artimos Nepriklausomybės idėjos, kurios pleveno ore. Jos neatsirado staiga, nes Nepriklausomybė niekada nebuvo pamiršta. Nuo Vilniaus Seimo 1905 m. iki Vasario16-osios buvo dar ilgas kelias ir tai buvo ne vienerių metų darbas.
- Bet po Nepriklausomybės paskelbimo A.Petrulis politikoje nebedalyvavo. Kodėl?
- Jis buvo Tautos pažangos partijos narys ir su šia partija dalyvavo rinkimuose. Bet rinkimus pralaimėjo, todėl ir jo politinė karjera baigėsi. A.Petrulis grįžo prie savo parapijos reikalų.
Kaip sakiau, dar iki Nepriklausomybės paskelbimo jis dirbo tiesiogiai su gyventojais, nes buvo ne tik klebonas, bet ir švietė visuomenę. Pavyzdžiui, Pivašiūnuose įsteigė ūkininkų draugiją, rūpinosi lietuviškomis mokyklomis. Už lietuvybės puoselėjimą jį nuolat tikrino, lenkai skundė. Vyko tikra kova.
- Ar jūsų gyvenimui turėjo įtakos tai, kad giminėje buvo Nepriklausomybės Akto signataras?
- O taip. Sovietmečiu, kai buvome jauni, šeimoje nuo mūsų tai buvo slepiama. Tėvai jau buvo išvežti į Sibirą vien už šitą giminystę. Kad netrukdytų mūsų mokslams, kad leistų toliau studijuoti, ilgą laiką buvo tylima.
Studijų metais svarsčiau galimybę tapti jūreivių gydytoju, nes viliojo geras užmokestis. Tuomet tėvai turėjo papasakoti visą istoriją, nes jie būkštavo, kad man prašant vizų į kitas šalis, vėl bus pakeltos senos bylos. Jie labai bijojo, kad valdžia nesiimtų prieš juos represijų, o man nesugadintų karjeros. Teko atsisakyti tos idėjos, bet tokiu būdu sužinojau, kad giminėje buvo garsių veikėjų.
- Ar tuomet domėjotės, kas tai per žmogus?
- Daug sužinojau iš tėvų pasakojimų. Mūsų giminėje niekada nebuvo užmiršta nepriklausoma Lietuva. Tėvai slapta klausydavosi Vakarų radijo stočių, nuolat suaugusieji kalbėdavo apie laisvą Lietuvą. Nepriklausomos Lietuvos idėja buvo čia pat. Atvirai niekas nieko nešnekėjo, bet mes jau supratome, apie ką tyliai buvo kalbama.
- Vasario 16-oji minima kaip valstybinė šventė. O kaip jums atrodo, ar patys jos signatarai nėra užmiršti?
- Tai labai skaudus ir opus klausimas.
Štai buvo atstatomi Signatarų namai Pilies gatvėje. Valstybė skyrė milžiniškas lėšas. Tai turėjo būti Vasario 16-osios signatarų muziejus, Lietuvos politinės istorijos muziejus.
Buvo suburti signatarų palikuonys ir žmonės, siekiantys puoselėti Vasario 16-osios idėjas. Taip atsirado Vasario 16-osios klubas, kuris turėjo išsaugoti šios dienos atminimą. Klubas yra visuomeninė organizacija, o Signatarų namai buvo valdiška įstaiga, kuri rūpinosi Vasario 16-osios įprasminimu.
Gaila, bet atsitiko taip, kad atsirado noras tuos namus privatizuoti, lindo kažkokios įmonės, dar prisidėjo vidiniai politikų stumdymaisi. Ir Signatarų namai iš esmės buvo sunaikinti - neteko vadovo ir atskiro finansavimo. Jie buvo prijungti prie Nacionalinio muziejaus žemiausiu lygiu, kaip demonstracinė salė.
O norėtųsi, kad Signatarų namai būtų savarankiškesni. Dabar į Vilnių atvažiuojančios moksleivių grupės traukia į “Akropolį”, bet ne į Signatarų namus.
- Ar sunaikinta Signatarų namų idėja reiškia, kad yra užmirštami ir patys signatarai?
- Taip, valstybė galėtų skirti tam daugiau dėmesio. Pagaliau juk kitais metais bus jau 90 metų nuo Vasario 16-osios akto paskelbimo. Reiktų galvoti apie specialios komisijos sukūrimą, jubiliejaus minėjimą.
Be to, dabar Vyriausybė ir Seimo nariai nebevykdo tų darbų, kuriuos darė to meto signatarai.
Štai A.Petrulis dirbo vardan lietuvių kalbos puoselėjimo. O ką šiandien turime? Vilnijos krašte iki šios dienos lietuviškas mokyklas gožia lenkiškos mokyklos. Ir tai valstybės mastu nėra sprendžiama. Jeigu lietuvių kalba paskelbta valstybine, taip ir turi būti. Mūsų šalyje reikalavimas mokėti valstybinę kalbą išliko tik popieriuje, o kasdieniame gyvenime šio reikalavimo nesilaikoma.
Neseniai iš Punsko grįžę žmonės pasakojo, kad užėję į parduotuvę sutiko pardavėją lietuvę. Ji kalbėjo su jais lietuviškai. Bet užėjus vienai gyventojai lenkei, pardavėja tuoj ėmė kalbėti lenkiškai, t.y. valstybine kalba. Nes jeigu bus išgirsta, kad ji kalba lietuvių kalba, ją atleis iš darbo. Lenkijoje yra tvarka.
- Bet ar tokie reikalavimai nėra per griežti. Juk Vilnijoje daugiau gyvena lenkų, todėl natūraliai ir lenkiškų mokyklų daugiau.
- Valstybinė kalba turi būti valstybinė kalba. Kaip Punske niekur neduoda lietuviškai net tarpusavyje šnekėtis, taip ir čia turėtų būti. Nes kitaip ateity Lietuvos laukia dideli nemalonumai, ji praras savo stuburą.
- O kuo užsiima Vasario 16-osios klubas?
- Klubo banduolį sudaro signatarų giminės, tačiau, kaip minėjau, yra ir kitų žmonių, iš viso - apie 100.
Klubas siekia puoselėti Vasario 16-osios vertybes, taip pat populiarinti šio akto signatarų mintis ir tikslus. Anksčiau klubas siekė surasti signatarų paladojimo vietas, iki šiol dar keturių signatarų palaidojimo vietos nėra žinomos. Dabar stengiamės atkurti, kaip atrodė jų tėviškių sodybos, kad jas būtų galima sutvaryti.
Tad klubas dirba, bet norėtųsi didesnio palaikymo.
- Minėjote Vasario 16-osios vertybių puoselėjimą. Lietuvių kalba – viena iš jų. Ar manote, kad ir kitoms gresia kažkokie pavojai?
- Taip, pavyzdžiui, ekonomikoje. Tarpukaryje krašto nuskurdinimo ir visiško išplėšimo išvengti padėjo Vytauto Petrulio įvestas litas. Tai apsaugojo krašto ekonomiką. Tuomet daug veikėjų ekonomikos srityje dirbo krašto gerovei, o ne sau. O kas dabar darosi? Svarbiausia, kad aš gaučiau, kad partija gautų...
Vasario 16-osios signatarai dirbo Lietuvai. Ne visada tai galima pasakyti apie Kovo 11-osios signatarus. Jie tik susirūpinę, kaip gauti privilegijų. Bet ar jie taria kokį žodį apie vykstančius svarbius politinius įvykius, ar jie turi savo poziciją? Jie tyli.