***
Varžytuvės dėl Konstitucijos
Jau 1922 m. Konstitucijos rengimas, diskusijos ir balsavimas dėl jos
Steigiamajame Seime parodė, kad tolesnis liberalios parlamentinės
demokratijos kelias Lietuvoje bus duobėtas.
Įtakingiausios šalies politinės partijos - krikščionys demokratai, liaudininkai, tautininkai
ir socialdemokratai - puoselėjo skirtingus ir toli gražu ne
vienareikšmius parlamentinės valstybės modelius.
Į Steigiamąjį Seimą nepatekę, tačiau išlikę pakankamai įtakingi (ypač tarp „tvarkai“
besimobilizuojančio elito - kariškių, mokytojų, stambiųjų ūkininkų ir
valdininkų), tautininkai iš esmės pasisakė už amerikietiško pavyzdžio
parlamentarizmą, kuriame parlamentas rūpintųsi tik įstatymų leidyba, o
visos tautos išrinktas prezidentas būtų pagrindinis vykdomosios valdžios
institutas ir turėtų daugiausia teisių skiriant ir atleidžiant
aukščiausius šalies pareigūnus.
Be to, dešinieji, kai kurių JAV ir kai kurių Vakarų Europos valstybių pavyzdžiu, propagavo dviejų rūmų parlamentą, kurį Lietuvoje sudarytų Valstybės Taryba ir Seimas. Anot
A.Smetonos, pirmojoje posėdžiautų profesionalūs valstybės „reikalų
žinovai, teisininkai, specialistai“, o Seimas būtų labiau „Tautos valios
reiškėjas“. Tokia konstitucinė valdžios sandara, kai parlamentarai
rūpinasi tik įstatymų leidyba, o vadžia sutelkta vyriausybės rankose,
tautininkams atrodė tinkamiausia. Apeliuodamas į žinomo XIX a. britų
ekonomisto Johno Stewarto Milio autoritetą, prof. A.Voldemaras su aiškia
užuomina į Lietuvą rašė: „(...) tauta netinka rinktinei valdžiai, jei ji
be galo pasyvi ir lengvai pasiduoda despotams“.
Radikaliai nusiteikęs kairysis sparnas - socialdemokratai ir
socialistai-liaudininkai - tokiam valdžios modeliui kategoriškai
priešinosi. Jie tvirtino, kad taip linkstama į monarchizmą ir
autoritarizmą, todėl siūlė iš principo atsisakyti prezidento instituto,
o valdžios galias sutelkti Seime. Abi partijos pavyzdingai propagavo
ultraradikalią žemės reformą. Socialdemokratai pasisakė ir už keturias
valstybines kalbas (lietuvių, gudų, lenkų ir žydų), buvo nusistatę prieš
reguliarią kariuomenę, mirties bausmę, valstybinius rangus ir
apdovanojimus (ordinus), siūlė liaudies miliciją ir liaudies renkamus
teisėjus, parlamento kadencijas trumpinti iki dvejų ar net pusantrų
metų.
Toks kairiųjų partijų sociopolitinis radikalizmas, regis,
daugiausia buvo nusižiūrėtas Rusijoje arba buvo tiesioginis Rusijos
revoliucinių įvykių atspindys Lietuvoje. Žinoma, tai jokiu būdu
nepateisinama kairiųjų populizmo, kuris, jeigu būtų įgyvendintas, galėjo
lemti ne tik tradicinių lietuviškų vertybių žlugimą ir politinio
voliuntarizmo įsigalėjimą visuomenėje, bet ir Lietuvai nepalankiai
susiklosčius aplinkybėms geopolitinėje erdvėje, galėjo destabilizuoti
valstybę ir virsti nepriklausomybės duobkasiu.
Tiesa, kelias kairiųjų populizmui iš esmės buvo užkirstas, nes dešinioji opozicija šią grėsmę
valstybei savo partinėje spaudoje ir pasisakydama Seime taip dažnai
linksniavo, kad ši neturėjo šansų tapti realybe.
Istorijos ironija, kad perdėtas politinis dešiniųjų budrumas, valstybingumo sergėjimas ir
ištikimybė nepriklausomybės idealams apsaugojo kairiuosius nuo
eventualių klaidų, tačiau neišgelbėjo Lietuvos nuo liūdno finalo.
Prisimenant 1940 m. vasaros įvykius ir liūdnai ironizuojant galima
tarti, kad Lietuva valstybingumą prarado beveik pagal kanoninius
dešiniųjų politinės ideologijos, praktikos ir politinės kultūros
„standartus“: drausmingai, veiksmingai ir beveik be jokio politinio
erzelio“ (sic!).
Po 1926 m. gruodžio perversmo dešiniesiems savo rankose
sutelkus visą valstybės valdymą ir kontrolę, išryškėjo karti tiesa:
Lietuvos kairysis politinis sparnas ir mobilizaciniu, ir ideologiniu
aspektais pasirodė esąs per silpnas, kad atsilygintų tuo pačiu ir
apsaugotų dešiniuosius nuo neišvengiamų imanentinių vienvaldystės
klaidų.
Rengiant Konstituciją, 1922 m. liaudininkai ir socialdemokratai susidūrė
su tautininkais, o gausiausia, labiausiai organizuota, bet politinės
patirties ir valstybės valdymo atžvilgiu toli gražu ne profesionaliausia
to meto politinė jėga - krikščionys demokratai su savo satelitais Darbo
federacija ir Ūkininkų sąjunga atsidūrė dviprasmiškoje padėtyje.
Viena vertus, atsirado proga ir apėmė pagunda klerikalizuoti pagrindinį
valstybės įstatymą ir pakloti pamatus ilgalaikiam politiniam
dominavimui.
Antra vertus, būdami valdžioje jie buvo priversti laviruoti
tarp dviejų girnapusių - kraštutinės dešinės ir analogiškos kairės -
ir ieškoti optimalaus politinio sprendimo. Šitaip susiklosčius
aplinkybėms, 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamajame Seime už pagrindinį
valstybės įstatymą balsavo tik krikščionių demokratų koalicija ir
negausi žydų frakcija.
Kairiojo sparno partijos - liaudininkai ir
socialdemokratai - ne tik kad balsavo už Konstituciją, bet balsavimo
metu protesto dėlei demonstratyviai išėjo iš Seimo salės. Kai kurie
kairiųjų pažiūrų parlamentarai Seimą paliko giedodami Internacionalą, ir
ne tik atskleidė ideologinį savo credo, bet ir parodė politinį
pienburniškumą.
1922 m. Konstitucija garantavo pagrindines piliečių teises ir laisves,
šalyje įtvirtino parlamentinę demokratiją. Nepaisant kairiosios
opozicijos pasipriešinimo, Konstitucijoje buvo įtvirtintas ir prezidento
institutas. Tiesa, pagal Konstituciją prezidento rinkimai nebuvo nei
tiesioginiai, nei visuotiniai - prezidentą galėjo rinkti tik Seimas. Jo
galios buvo ribotos. Taigi prezidento institutas buvo labiau kompromiso
simbolis nei realios valdžios išraiška.
Taip pat Konstitucija įtvirtino
reguliarią kariuomenę, lietuvių kalbą paskelbė valstybine, 5 ir 73
Konstitucijos paragrafai tautinėms mažumoms rezervavo teisę turėti
tautinę autonomiją. Duoklė krikščioniškajai demokratijai buvo 80 ir 85
Konstitucijos paragrafai, kurie skelbė, kad „Religijos mokymas yra
privalomas valstybinėse mokyklose“, o „Gimimo, jungtuvių ir mirimo aktai
daromi tikinčiųjų pas dvasininkus“.
Taigi parlamente turėdami daugumą
lietuvių krikščionys demokratai taip ir neatsispyrė pagundai nors iš
dalies klerikalizuoti pagrindinį valstybės įstatymą. Žvelgiant
retrospektyviai, tai nebuvo didžiulė klaida ar nepataisomas trūkumas,
todėl iš principo galima konstatuoti, kad 1922 m. Lietuvos Konstitucija
- tai gana subalansuotas politinis kompromisas tarp ideologiškai
konservatyvios dešinės ir sociopolitiškai radikaliai angažuotos kairės.
Pagal europietiškos politinės kultūros mastelį, toks Konstitucijos
priėmimo būdas nebuvo nei ydingas, nei iracionalus. Tačiau to meto
Lietuvos politinė kultūra ir savimonė buvo dar menkai įvaldžiusi
europiečiams būdingą kompromisų meną, todėl prieš Konstituciją
pasišiaušė ir kairė, ir dešinė.
Kairieji 1922 m. Konstituciją griežtai
kritikavo dėl klerikalizmo apraiškų, kurių iš tikrųjų ten būta ir
kurios, žvelgiant retrospektyviai, rodė tik krikščionių demokratų
politinės išminties seklumą ir demokratijos mažakraujystę. Be to,
Pirmajame ir Antrajame seimuose liaudininkai ir socialdemokratai,
apeliuodami į netobulą 41 Konstitucijos paragrafą, suabejojo prezidento
rinkimų rezultatų teisėtumu ir bandė blokuoti ne tik jiems politiškai
nepriimtiną aukščiausią valstybės pareigūną - prezidentą Aleksandrą
Stulginskį, bet sykiu ir patį prezidento institutą.
Neabejotina, kad
tokia nesusitarimų našta tarp opozicijos ir pozicijos bei pastarosios
viduje - tarp krikdemų ir liaudininkų - jauną lietuvišką
parlamentarizmą, kuris 1920-1924 m. žengė pirmuosius žingsnius, darė
dar labiau pažeidžiamą.
Dar didesnę netoleranciją 1922 m. Konstitucijos atžvilgiu demonstravo
tautininkai, kurie, tiesiogiai nedalyvavę šio dokumento rengimo darbe,
regis, nesijautė ir moraliai įsipareigoję Konstitucijai. Politikos
paraštėje atsidūrusi buvusi valdžios partija 1922-1925 m. kritikavo ne
tik Konstituciją, bet ir dėl tos Konstitucijos tariamai išskydusį
parlamentarizmą, kurį tautininkai išraiškingai ėmė pravardžiuoti
„seimokratija“, taip pat autoriteto ir galių stokojantį prezidento
institutą.
Negana to, jau po pirmųjų demokratinių Steigiamojo Seimo
rinkimų atsidūrę už valdžios borto ir nerasdami legitimių būdų tam
slenksčiui įveikti per vėlesnius Pirmojo bei Antrojo seimų rinkimus,
tautininkų vadai maždaug nuo 1923 m. šventų Velykų ėmė slapta svajoti
apie atvirą žygį prieš Konstituciją ir parlamentinę demokratiją.
Konkrečiau tariant, apie karinį-politinį perversmą šalyje savo režimui
įtvirtinti. Tačiau naujosios tvarkos šaukliams trūko ir ryžto, ir
patirties, ir avantiūrizmo perversmui organizuoti, todėl slaptais jų
konsultantais tapo šio reikalo specialistai - Kaune rezidavę SSRS
diplomatai.
Kursas į „valdomą demokratiją“: tarp mito ir anekdoto
Tačiau liaudininkų ir socialdemokratų reikštas nepasitenkinimas
paskirais 1922 m. Konstitucijos paragrafais ir net tautininkų kerštas
Konstitucijai buvo tik dalis vidinių lietuviškojo parlamentarizmo
problemų.
Ne ką mažiau bėdos pridarė krikščionių demokratų paslydimai
valdžios kelyje. 1924 m. vasaros pradžioje vienvaldiškai įsitvirtinę
Seime ir Vyriausybėje, krikščionys demokratai patys ėmė nepaisyti
kertinių savo priimtos Konstitucijos nuostatų.
Artėjant Trečiojo Seimo rinkimams valdančiosios koalicijos priimtos
Susirinkimų ir Spaudos įstatymų pataisos skaudžiai smogė demokratijai,
nes apribojo pagrindines piliečių teises ir laisves. Opozicija į šį
valdžios žingsnį reagavo audringai, teigdama, kad tokiais „griežtosios
politikos“ metodais valdžios partija naikina demokratiją ir purena dirvą
savo diktatūrai.
Apibūdindamas valdžios vykdomą kitaminčių ir politinių
oponentų slopinimo politiką, rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas
privačiame laiške savo bičiuliui diplomatui Petrui Klimui iš Kauno į
Paryžių susijaudinęs rašė: „Seime košė. Krikščionys demokratai elgiasi
žiauriai“.
Tai, kad pasitaikius pirmajai progai, jau 1924 m. vasarą, Lietuvos
parlamentas, tiksliau tariant, valdžios frakcija de facto pasuko
lengvesniu ir tariamai efektyvesniu „komandinės“ arba „valdomos“
demokratijos keliu, nebuvo atsitiktinumas.
Konservatyvios katalikiškos ideologijos persmelktai valdžios partijai nuolat ieškoti kompromisų su
ideologiniais priešais ir įgyvendinti pamatinius demokratinio valdymo
imperatyvus buvo pernelyg sudėtinga ir neįprasta - nelyginant
jaunavedžius pirmąją naktį būtų užklupęs dantų skausmas. O
biurokratinėmis priemonėmis slopinti opoziciją buvo „visuotinai priimta
norma“ dar nuo caro imperijos laikų.
Be to, toks valdžios partijos
stilius neblogai derėjo ir prie tradicinio jos elektorato uždaro
gyvenimo būdo, patriarchalinio mentaliteto. Elektorato, kurio bene
didžiausi kasdienybės idealai buvo šeimą šokdinantis pasiturintis
ūkininkas ir kaimo kunigas, pamokslaujantis jei ne suklupusiai, tai bent
jau susigūžusiai parapijai.
Jeigu pritartume Berlyno universiteto
profesoriaus Peterio Steinbacho įžvalgai, kad vienas iš esminių
autoritarinės politinės kultūros bruožų yra nepakantumas alternatyviam
mąstymui, kurį autoritarinė sąmonė traktuoja kaip priešišką sistemai ir
destabilizuojantį pačią sistemą, galėtume daryti išvadą, jog toks
lietuviško parlamentarizmo posūkis apie 1924-1925 m. buvo rizikingas
politinis eksperimentas vedęs pseudodemokratijos link ir klojęs pamatus
autoritarizmui.
Beveik neabejotina, kad tokio pobūdžio politinis mąstymas ir praktika diegė šalyje pavaldinių savimonę ir neskatino gyventojų, kad jie aktyviai dalyvautų valstybės valdyme, pilietiškai
įsipareigotų valstybei. Pasak vieno žymiausių tarpukario Lietuvos
konstitucinės teisės autoritetų - prof. Mykolo Romerio, „Krikščionių
blokas, veikdamas demagoginiais metodais, viena įrašė į Konstituciją, o
kita darė“. Valdančiosios koalicijos politinį mąstymą ir dvigubus
standartus tuomet kritikavo ne tik jos politiniai oponentai, bet ir
šalininkai.
Štai žymiausias to meto lietuvių krikščioniškosios
demokratijos ideologas, principingumu garsėjęs filosofijos profesorius
Stasys Šalkauskis ne tik sielojosi dėl „pusinteligenčių“ mentaliteto
įsigalėjimo šalyje, bet ir priekaištavo valdžiai, kad ji akivaizdžiai
pažeidinėja „politinės ir socialinės pusiausvyros liniją“.
Neabejotinai, kad tokia krikščionių demokratų politinė praktika šalyje
sukėlė politinę įtampą ir išbalansavo bręstantį lietuvių
parlamentarizmą.
Vos po dviejų metų LKDP vienvaldystės į „kryžiaus žygį“
prieš valdančiąją koaliciją pakilo visi: nuo legitimios kraštutinės
dešinės - tautininkų iki kairiojo centro - liaudininkų, tradicinių
kairiųjų - socialdemokratų ir savotiškų klajoklių lietuviškam politikos
horizonte ar medžiotojų - tautinių mažumų.
1926 m. gegužę rinkimai į Trečiąjį Seimą iš esmės vyko su vienu šūkiu: „Šalin jėzuitišką fašizmą“.
Šis karingas ir tuomet itin populiarus lozungas, su kuriuo opozicija
kilo į žygį prieš valdžios partiją, slėpė dvigubą paradoksą.
Viena vertus, krikdemų bloko sugestijomis fašizuoti Lietuvą niekas, net
Maskvos diriguojami komunistai, netikėjo, tai buvo tik pamėkliška
rinkiminės retorikos grimasa. Antra vertus, pakilta į kryžiaus žygį
prieš partiją, kuri, pagal politinę logiką, evantualiai turėjo tapti
patikimiausia Konstitucijos ir parlamentinės demokratijos atrama
Lietuvoje.
Kad 1926 m. žiemą ir pavasarį artėjant eiliniams Seimo rinkimams tiek
pozicijai, tiek opozicijai išties sunkiai sekėsi laikyti parlamentinės
demokratijos egzaminą, rodo ir kiti faktai. Opozicija perdėtai kaltino
valdžią „jėzuitišku fašizmu“, pastaroji nuo kibios oponentų kritikos
įstengė gintis tik policinėmis administracinėmis priemonėmis: stambiomis
piniginėmis baudomis opozicijos leidiniams arba jų redaktorių areštu.
1926 m. balandį, pačiame rinkiminės kovos į parlamentą įkarštyje,
valdžios partija, visai praradusi politinę nuovoką ir pusiausvyrą,
paskelbė karą satyrai - už šmaikščias politines karikatūras, kuriose
buvo šaipomasi iš valdančiosios koalicijos lyderių, liaudininkų
dienraštis Lietuvos žinios net dukart buvo nubaustas piniginėmis
baudomis, o jo vyriausiajam redaktoriui grasinta net kalėjimu.
Negana to, apsvaigusi nuo valdžios ir įsijautusi į krašto
patriarchalinės šeimininkės vaidmenį, valdančioji dauguma užsimojo
paneigti 1922 m. Konstitucijoje įtvirtintą tautinių mažumų teisę į
autonomiją. 1924 m. buvo likviduotos žydų ir gudų reikalų ministerijos,
o tų pačių metų rugsėjį neleista Kaune susirinkti ir posėdžiauti žydų
Tautinei tarybai.
Būtent valdančiosios partijos spauda žydams ne kartą
priekaištavo dėl tariamai menko jų indėlio į Lietuvos nacionalinės
valstybės atkūrimą, nepakankamą paramą lietuviams kovoje dėl Vilniaus ir
Klaipėdos, egoistišką pelno troškimą. 1925 m. pradžioje krikščionių
demokratų iniciatyva Seime buvo užblokuotas įstatymas, turėjęs
reglamentuoti lenkų ir vokiečių tautinių mažumų teises į kultūrinę
autonomiją.
Įdomu, kad netiesioginės paramos šiuo klausimu krikdemai
sulaukė ir iš savo politinių oponentų liaudininkų, kurie balsavimo metu
susilaikė. Tautinių mažumų teises į kultūrinę autonomiją nuosekliai gynė
tik socialdemokratai, bene vieninteliai iš tradicinių Seimo partijų
tąkart parėmę lenkų ir vokiečių tautinių mažumų parengtus įstatymų
projektus.
Prisimenant tuo metu jau ir taip įtemptus, įvairiais mitais apipintus
lietuvių santykius su lenkais, akivaizdu, kad tokie valdžios žingsniai
tik dar labiau padidino Lietuvos etnokultūrinį susiskaldymą ir
negatyvius jo padarinius. Lietuviai netiesiogiai buvo skatinami dar
įtariau žiūrėti į greta gyvenančius kitataučius, o tautinės mažumos
jautėsi nejaukiai ir buvo stumiamos tolyn nuo bendrų valstybės reikalų.
Apribojant tautinių mažumų kultūrines, ekonomines ir politines teises,
lygia greta buvo kuriamas romantiškas lietuvių tautos, jos iškiliausių
istorinių asmenybių, nepriklausomybės kovų didvyrių garbinimo kultas.
Trečiojo dešimtmečio pradžioje Kauno karo muziejaus sodelis su jame
iškilusiu Laisvės angelu tapo sakraliniu lietuvių tautos ir tautinės
valstybės centru. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės paskelbimo
(vasario 16 d.) ar Vilniaus praradimo (spalio 9 d.) kiekvienos metinės
paprastai virsdavo savotiškomis antilenkiškumo apeigomis, apeliacijomis
į didžią, laurų vainikais apipintą senovę ir vieša priesaika istoriniams
didžiavyriams, kad Vilnius buvo išvaduotas.
O kur dar kumštynės su
lenkais bažnyčiose ir vienuolynuose dėl pamaldų kalbos ar laiko,
paaugliškai neatsakingas žydų iškabų tepliojimas degutu laikinojoje
sostinėje, Ukmergėje, Marijampolėje ir Telšiuose?
Dėl savo kultūrinio archajiškumo, silpnų pozicijų krašto socialiniame ir
ekonominiame gyvenime lietuviai valstybingumo atkūrimo aušroje jautėsi
nejaukiai ir moralinės stiprybės buvo linkę ieškoti didingoje praeityje,
kuri turėjo kompensuoti dabarties menkavertiškumo jausmą. Reikšminga
tai, kad šiuo klausimu tiek politinė kairė, tiek dešinė, tiek katalikai,
tiek laisvamaniai buvo beveik vieningi.
Po šimtmečių nelaisvės morališkai ir politiškai atgimsianti tauta tiesiog mėgavosi didinga
istorine savo praeitimi, traktavo ją kaip laimingą loterijos bilietą į
nacionalinį valstybingumą, kuris suteikia vienvaldžio šeimininko statusą
valstybėje ir kartu yra savotiška nuodėmių prieš kitataučius
indulgencija. Tokia totali tautos orientacija į praeitį liudijo ne tik
menką ryšį su dabartimi, supainiotą vertybių sistemą, bet ir
nepasitikėjimą savo jėgomis, ateities baimę.
Kad tarpukario lietuviai bijojo savęs, buvo linkę perdėtai vertinti savo
istoriją, manding, liudija ir anekdotų iš Pirmosios Respublikos
politinio gyvenimo laikų stygius - jų, ko gero, mažiau negu mitų. Meno
pasakoti anekdotus lietuvių diplomatai buvo pasiryžę semtis net iš
Vatikano pareigūnų.
Štai 3-iojo dešimtmečio pradžioje vos atvykęs į Romą
lietuvių pasiuntinys Kazimieras Bizauskas konstatavo, kad, norint
sėkmingai dirbti, iš labiau patyrusių kolegų teks mokytis ne tik
subtilių itališkai katalikiškų manierų, bet ir anekdotų. Ne paslaptis,
kad politinis humoras glaudžiai susijęs su visuomenės politine sveikata,
nes politinio gyvenimo autsaideriams, pavaldiniams arba statistams
anekdotas yra beveik nepasiekiama prabanga, o pernelyg susireikšminusios
ar į autoritarizmą linkstančios valdžios kaukės juokauti dažniausiai
tiesiog nebesugeba, nes pačios yra juokingos. (Beje, o kur lietuviški
politiniai anekdotai šiandien - apie Antrosios Respublikos kasdienybę?)
Bene taikliausiai lietuvių socialinio ir intelektualinio neįgalumo
simptomus, skausmingai išryškėjusius 3-iajame dešimtmetyje įvardijo du
kontroversiškai pagarsėję profesoriai: istorikas ir politikas Augustinas
Voldemaras ir intelektualas, rašytojas Juozapas Albinas Herbačiauskas.
Ironiškai pašiepdamas valdžios ir elito pastangas išaukštinti istorinę
lietuvybę. J.A.Herbačiauskas rašė, kad Lietuvoje, deja, ne visi yra
„gimę didvyriais“, o „nykštukų“ skelbimasis tokiais esant paprastai
virsta tik „pagyrų barščių“ ištroškusiais tuščiasieliais ir ligotais
„megalomanais“, kurie, nesugebėdami išnaudoti savo tautos dvasinio
kūrybinio potencialo, eina lengviausiu keliu ir tiesiog „beždžionauja“
gyvenimo „modernizmą“ svetimose šalyse. Dar griežčiau lietuvių kultūrinį
nerangumą ir intelektualinę negalią apibūdino ekstravagantiškasis
aštrialiežuvis A.Voldemaras. Pasak istorijos profesoriaus, jeigu
artimiausiu metu situacija nepasikeis, tai netruks ateiti laikai, „(...)
kai žydai net maldaknyges lietuviams rašys.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad valdžios politika tautinių mažumų
atžvilgiu ir lietuviškų mitų kūrimas reiškė, jog, vos atsistojus ant
kojų, jau XX a. 3-iojo dešimtmečio viduryje tautinė Lietuvos valstybė
buvo užsimojusi kurti vieną uniformuotą tiesą. Ar toks tautinės
valstybės projektas iš principo galėjo būti sėkmingas ir kurlink jis
vedė, parodė vėlesni įvykiai ir Lietuvos likimas Antrojo pasaulinio karo
pradžioje.