Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti pokalbį su etnologe.
Velykos - pati seniausia šventė
G. Kadžytės teigimu, Velykos - pati seniausia iš Lietuvoje minimų švenčių, senesnė nei Kalėdos.
“Velykos tiek šventimo būdu, tiek parinkimo laiku rodo, kad kai Velykos įgavo reikšmę mūsų kraštuose, lietuviai nebuvo nei žemdirbiai, nei gyvulių augintojai, tad ne patriarchato kultūros žmonės, o senosios matriarchato kultūros, kuri vadovavosi mėnulio kalendoriumi”, - tvirtina etnologė.
Ji sako, kad šios tradicijos pėdsakų dar likę - be specialaus kalendoriaus neįmanoma pasakyti, kada švęsti Velykas.
Prieššventinis susikaupimas
Paklausta, ar mūsų protėviai irgi turėjo susikaupimo laikotarpį, analogišką Gavėniai krikščioniškoje tradicijoje, etnologė atsako, kad žmogus visada žinojo, jog jei jis nesusikaups, tyliai nepailsės, jis taip išsisems, kad neturės jėgų nei švęsti, nei džiaugtis.
Šventės, anot etnologės, mūsų protėviams buvo iš dviejų dalių - tylos, susikaupimo meto ir „atsidūkimo“.
Margutis
Velykos ir margučiai, ko gero, neatskiriami dalykai. Dažnoje lietuvių šeimoje būtent velykinių margučių valgymu Velykos ir prasideda.
Tačiau, anot G. Kadžytės, pradėti reikia nuo žinojimo, kad Velykos - atsinaujinimo ir naujos gyvybės šventė. „Dėl to verba mes vieni kitus plakame, primindami, kad reiks dažyti margučius, linkėdami sveikatos ir žvalumo. Per didžiąją Velykų savaitę paruošiame aplinką, tvarkomės namus, o didžiojo šeštadienio ruošą užbaigiame pašventindami ugnį ir vandenį, juo šlakstoime ir namus, ir laukus, ir valgį“, - pasakojo papročių žinovė.
Ugnies reikšmė
Lietuviams visada didelę reikšmę turėjo ugnis, tad paklausta, ką ugnis reiškė per Velykas, G. Kadžytė pasakoja, kad prieš Velykas buvo kruopščiai išvalomos ugnies kūrenimo vietos - sena ugnis užgesinama, pelenai išmetami.
Pelenai mūsų senoliams turėjo simbolinę pernykščių rūpesčių reikšmę. Švariame židinyje per Velykas mūsų protėviai įžiebdavo naują ugnį, kuri degdavo visus metus. Pasak etnologės, buvo tikima, kad tokia per Velykas įžiebta ugnis saugo namus.
Nakties burtai
Norėdami sužinoti, kokie bus metai, lietuviai labai atidžiai stebėdavo gamtą naktį prieš Velykas.
Etnologė teigia, jog per Velykas Lietuvoje vykdavo naktiniai budėjimai. Šeimos nariai, daugiausia jaunimas, susiburdavo ir laukdavo aušros. „Po praleistos stebuklų nakties, išaušta labai svarbus Velykų rytas - saulė lemia, kokia bus ateinanti vasara, derlius bei oras. Sakydavo: koks Velykų ketvirtadienis - toks bus pavasaris, koks penktadienis - tokia vasara, koks šeštadienis - toks ruduo, kokios Velykos - tokie visi metai. Jei Velykų rytą vėjas pučia iš Šiaurės - vasara bus šalta, jei iš Pietų - šilta, jei iš Vakarų - lietinga, iš Rytų - sausa“, - dėstė G.Kadžytė.
Ji pastebi, jog tradicija nemiegoti per Velykas ir Rasų - Joninių naktį yra panaši.
Margučius dalijo moteris
Etnologė sako, kad kaip ir dabar, margučius dauždavo ir ridendavo šeimos nariais, tačiau pamiršta, jog šis paprotys turi sąsajų su vyravusia matriarchato sistema.
„Per Kūčias Kalėdaitį dalija tėvas, senelis arba vyriausias šeimos vyras žemdirbys, o seniau, per Velykas margutį dalindavo mama arba močiutė. Margutis buvo dalijamas į tiek dalių, kiek šeimos narių prie stalo sėdi“, - aiškino moteris.
“Būtent margutis yra matriarchato, tų tolimų laikų prisiminimas, kada paukščių buvo milijonai, žmonių-saujelė, ir tas vienas kitas kiaušinukas iš lizdo galėjo išsaugoti gyvybę ne vienam vaikui, kuris per vasarą paaugdavo, tapdavo brandesnis bendruomenės narys. Taip žmonių giminė, dėkodama paukščiams, išsilaikė“, - šypsosi G.Kadžytė.
Dėl to pavasarį, kai parskrenda paukščiai, buvo minima džiaugsmo šventė - Velykos. Ne tik su margučiais ir pyragais, bet ir su supynėmis bei ridinėjimo loveliais ar kitais žaidimais.
Žmogus iš žiemos miego, iš ankštos pastogės išeidavo po dideliu vasaros dangumi.