Tadas Blinda: lietuviškojo R.Hoodo mito pėdsakais

***

Prieš šimtą trisdešimt metų, 1877-ųjų balandžio 22-ąją, per Jurginių jomarką, grupelė vyrų susimušė vienoje iš Luokės miestelio smuklių. Peštynės greit persikėlė į turgaus aikštę. Atvykę rusų žandarai nustatė, kad smuklėje prasidėjusios grumtynės virto kruvinu minios teismu, kuriame dalyvavo keli šimtai vyrų ir moterų.

Minios smurto auka paslikas tysojo ant grindinio su praskelta galva. Anot žandarų raporto, tai buvo „gretimų apylinkių didžiausias vagis ir arkliavagis“, vietinis valstietis Tadas Blinda.

Kaip nusikaltėlis, T.Blinda buvo palaidotas kartu su savižudžiais „už zomato“, nešventintoje Luokės kapinių dalyje.

Šiandien T.Blindos vardas žinomas turbūt kiekvienam (kas neprisimena jau kultiniu tapusio sovietmečiu, 1972-aisiais, pastatyto TV filmo tuo pačiu pavadinimu?). Blinda - jau seniai yra mūsų masinės kultūros dalis: jis įamžintas legendose, folklore, filmuose, karikatūrose, turizmo vadovuose, alaus reklamose, popmuzikoje, literatūroje ir pan.

Pastaruoju metu jo mitas tapo net politinių manipuliacijų objektu. Galima teigti, kad Blinda yra šiuolaikinės lietuvių tapatybės dalis, t.y. herojinis asmuo, lengvai atpažįstamas daugelio tautinės bendruomenės narių ir reprezentuojantis tam tikras socialines vertybes.

Be to, jis - vienintelis lietuviškas „svieto lygintojas“. Tikras istorinis galvosūkis, kaip šis minios užmuštas valstietis tapo „svieto lygintoju“, legendine figūra, neatsiejama nuo mūsų šiandieninės kultūros?

Blinda savo socialinėmis ir kultūrinėmis funkcijomis lygintinas su anglų Robinu Hoodu, australų Neddu Kelly'u, amerikiečių Jesse'u Jamesu, lenkų-slovakų Juro Janošeku, rusų Jemeljanu Pugačiovu, bulgarų Panajotu Hitovu ir kitais panašiais pusiau kriminaliniais herojais.

Ericas Hobsbawmas pirmasis iš istorikų bandė palyginti tokius kriminalinius herojus.

Jo studija „Banditai“ (1969) padeda geriau suprasti herojus-nusikaltėlius ir jų reikšmę moderniose visuomenėse. Jis pasiūlė ir „socialinio banditizmo“ terminą, paaiškinantį tokių herojų veiksmus ir viešuosius vaidmenis.

Anot E.Hobsbawmo, socialinis banditizmas yra socialinio protesto forma, būdinga valstietiškoms visuomenėms (bet nebūtinai vien joms). Socialiniai banditai yra valstietiškų visuomenių nariai, jų pripažinti herojais, keršytojais, kovotojais už tiesą, kartais net išsivadavimo lyderiais, nors valdžia juos laiko paprasčiausiais nusikaltėliais.

Jis taip pat įžvelgė, kad socialiniai banditai paprastai iškyla visuomenėse, kurios išgyvena socialinę transformaciją (dažniausiai virsmą iš agrokultūrinės santvarkos į industrinę), ekonomines krizes ar visuotinį nepriteklių.

E.Hobsbawmo interpretaciją griežtai kritikavo keli istorikai, teigdami, kad tokia banditizmo samprata pernelyg sureikšmina socialinio konflikto vaidmenį. Pasak oponentų, banditai suvaidino palyginti menką herojišką vaidmenį, palyginti su tuo, ką žmonės patys priskyrė jų heroizmui.

Kitaip tariant E.Hobsbawmas buvo kritikuojamas už tai, kad socialinių banditų realybę kildino ne iš pačių banditų veiksmų, o iš mitų, kuriuos dažniausiai kūrė viduriniosios klasės autoriai.

Manau, akivaizdu, kad daugumą socialinių banditų populiariais herojais pavertė legendos apie juos. Pavyzdžiui, Amerikos paribio banditai Jesse'as Jamesas ir Billy's Kidas herojiškais nusikaltėliais tapo legendose, nors realybėje abu buvo brutalūs nusikaltėliai.

Istorikai tvirtina, kad ir Robinas Hoodas - grynai legendinė figūra. Vis dėlto šios legendos buvo kur kas reikšmingesnės nei paprasti folklorizuoti pasakojimai.

Pavyzdžiui, legenda apie Robiną Hoodą (kartu karaliaus Artūro mitu) suvaidino svarbų vaidmenį britų tautinio tapatumo formavimesi XIX a.

Žinomi bent keli atvejai, kai istoriniai banditai sėkmingai virto tautiniais arba klasiniais herojais.

Pavyzdžiui, slovakų plėšikas Juro Janošekas (1688-1712), Slovakijos-Lenkijos pasienyje plėšęs ir vengrų ponus, ir slovakų valstiečius, XIX-XX a. pradžioje buvo paverstas slovakų nacionaliniu didvyriu.

Apie Janošeką sukurta bene penkiolika poemų, dešimt prozos kūrinių, parašyta septyniolika straipsnių ir akademinių studijų, nutapyti trys paveikslai ir parašyti trys muzikiniai kūriniai.

E.Hobsbawmas rašė: „Apie nieką kitą, tokį nereikšmingą kaip Janošekas, nėra sukurta kelių šimtų dainų“. Pasak slovakų istoriko Tkaciko, „jo vardas amžiams įrašytas tautiečių istorijoje“.

Dabartinėje Slovakijoje yra bent dvylika vietovių, pavadintų jo vardu, o asmeniniai plėšiko daiktai (tarp jų ir kirvis) saugomi šalies muziejuose.

Komunistų valdymo metu Janošeko mitas buvo sėkmingai eksploatuojamas ir kaip pramogų verslo dalis, ir kaip istorija, turinti „klasių kovos“ bruožų. Čekoslovakijoje apie jį buvo pastatyti du filmai (1962 ir 1963 m.), o Lenkijoje - filmas (1974) ir populiarus TV serialas (1975).

Lietuviškojo Robino Hoodo - Tado Blindos mitas iš kitų išsiskiria savo ilgaamžiškumu ir ideologiniu lankstumu, kurį atskleidžia gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų istorinių epochų ir ideologijų.

Nors Blinda buvo realus istorinis asmuo, po jo mirties įvaizdis greitai atsiskyrė nuo asmenybės. Kiekviena istorinė epocha, nuo tautinio atgimimo laikų iki sovietmečio, jo paveikslą piešė jai būdingomis spalvomis.

Iš arkliavagio Blinda buvo paverstas populiariu mitiniu „kilniuoju plėšiku“. Šiandien jis - viena įdomiausių ir atpažįstamiausių mūsų kultūros figūrų, gudrus ir užsispyręs „žemaičių razbaininkėlis“, pasirodantis ten, kur skriaudžiami vargšai.

Tačiau Blindos mito kūrimas ir transformacijos gali papasakoti kur kas daugiau negu jo paties gyvenimas. Patyrinėkime Blindos mitą skirtingomis istorinėmis epochomis ir pabandykime atkurti tuos ideologinius kontekstus, kuriuose jis gyvavo ir tebegyvuoja.

Istorikams Blindos biografija yra rimtas iššūkis, nes beveik jokių patikimų šaltinių apie jo gyvenimą nėra. Ar įmanoma parašyti tikrojo Tado Blindos istoriją, jeigu išlikę tik septyni pirminiai šaltiniai apie jo šeimą: du jo mirties liudijimai, pateikti rusų policijos ir vietinio klebono, bažnytinės santuokos liudijimas, našlės prašymas paduoti užsakus po vyro mirties, tėvų turto užrašymas sūnui, policijos raportas, kuriame minimas Blindos įvykdytas apiplėšimas 1876 metais ir trumpas jo artimųjų paminėjimas bažnyčios registracijos knygoje 1881 metais.

Iki šiol nėra nė vienos rimtesnės istorinės studijos, skirtos „žemaičių razbaininkui“, nors keli kraštotyrininkai, istorikai ir žurnalistai yra juo domėjęsi.

Tai nereiškia, kad trūksta istorinių šaltinių apie Blindą. Yra bene tuzinas legendų tų, kurie jį pažinojo, matė ar apie jį girdėjo iš kitų.

Tačiau daugeliui pasakotojų, atrodo, svarbiausia vieni kitiems prieštarauti. Dažnai jie perima tai, ką gerokai vėliau, po Blindos mirties, sukūrė apie jį keli rašytojai.

Istorikui belieka tirti paties mito istoriją: kantriai sijoti Blindos įvaizdžius, sukurtus jo giminaičių, rašytojų, etnologų, žurnalistų, kino režisierių ir t.t. Šių įvaizdžių gausa liudija, kad Blindos pomirtinis gyvenimas yra kur kas spalvingesnis negu buvo istorinis.

Tadas Blinda gimė laisvųjų (valstybinių) Žemaitijos valstiečių šeimoje Kinčiulių kaime, netoli Luokės, Kauno gubernijoje, 1846 metais.

Šeimos socialinė padėtis nepranašavo jam kilnaus plėšiko karjeros - Blindos buvo privilegijuota šeima tarp apskrities valstiečių. Valstybiniai valstiečiai neturėjo eiti lažo vietiniams žemvaldžiams. Blindos tėvas Tadeušas buvo pasiturintis ūkininkas, turėjo apie 40 hektarų žemės ir Viekšnių miškų urėdo tarnybą. Kaip valstybės tarnautojas, jis turbūt buvo raštingas, kaip greičiausiai ir jo sūnus, bent jau taip teigia kai kurie liudytojai.

Tai, kad Blindos buvo pasiturintys valstiečiai, liudija ilgas ir detalus testamentas, kuriuo Elžbieta Blindienė 1867 metų sausio 15 dieną sūnui Tadui užrašė savo turtą. Be daugelio ūkio rakandų minimi „trys arkliai, šešios karvės ir kiti smulkesni raguočiai, tarp jų - keturi veršiukai. Kiaulės keturios, ožkos trys, žąsys šešios. (...) ratai darbiniai, išeiginiai ar vienkinkiai, be to, rogės...“ Sūnus gavo ir „vieną didelį, pastatomą ant žemės, įtaisytą į spintelę, laikrodį“ - retą daiktą Lietuvos valstiečio ūkyje.

Tadas ūkį paveldėjo būdamas vos dvidešimties ir įsipareigojo mokėti tėvams didelę išimtinę. 1867 metų vasario 7 dieną vedė aštuoniolikmetę valstietę iš gretimo kaimo Barborą Viktoravičiūtę.

Luokės bažnyčios santuokos registrų knygoje išlikęs įrašas apie jų vestuves yra paskutinis liudijimas apie Blindą, dar neperžengusį įstatymo.

Blindos turėjo tris dukras: Ievą (g. 1869), Oną (g. 1872) ir Marijoną (g. 1876). Po ankstyvos tėvo mirties jos sėkmingai ištekėjo. Žmona antrą kartą ištekėjo praėjus vos septyniems mėnesiams po Tado mirties: greičiausiai reikėjo kuo skubiau pasirūpinti dideliu ūkiu ir mažamečiais vaikais.

Daugelis amžininkų teigė, kad Tado Blindos būta aukšto, stipraus ir išvaizdaus vyro, kaimynai jį gerbė.

Yra keli liudijimai, kad, būdamas kiek vyresnis nei dvidešimties metų, vietinių valstiečių buvo išrinktas valsčiaus seniūnu (starosta).

Be abejo, tai netipiškas atvejis, bet greičiausiai jis atspindėjo Blindos užimamą socialinę ir turtinę padėtį. Daugiau faktų apie Blindą lyg ir nėra, belieka pasikliauti pusiau legendiniais pasakojimais.

Kodėl žmogus, užimantis tokią socialinę ir turtinę padėtį, pasirinko plėšiko kelią?

Keli šaltiniai teigia, kad Tadas turėjo jaunesnį brolį Antaną, kuris buvo išmestas iš kunigų seminarijos ir ištremtas į Tobolsko guberniją Rusijoje. Neaišku, ar jo brolis buvo ištremtas dėl to, kad dalyvavo 1863 metų sukilime, kaip teigia kai kurie autoriai, ar kad buvo susijęs su nusikalstama Tado veikla. Tačiau herojiškasis Blindos mitas vėliau puikiai išplėtojo asmeninio keršto už brolį liniją.

Kita, kur kas populiaresnė, legenda pasakoja, kad kartą Luokėje Blinda įsivėlė į konfliktą su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu, vienu turtingiausių Žemaitijos žemvaldžių. Oginskis tarnams įsakė viešai nuplakti porą nepaklusnių valstiečių, o Blinda, kaip valsčiaus seniūnas, tam pasipriešino.

Pasak legendos, įsiutęs Oginskis bizūnu šmaukštelėjo Blindai, bet pastarasis išlupęs įnagį iš rankų, tuo pačiu atsilygino kunigaikščiui. Konfliktas tuo nesibaigė, nes Oginskis keršydamas kreipėsi į valdžios pareigūnus. Blinda buvo priverstas palikti namus ir slapstytis Bivainės girioje.

Pusiau mitologinė Blindos transformacija iš lojalaus valstiečio į maištingą nusikaltėlį daugeliu atžvilgių panaši į kitus socialinių banditų mitus, kuriuose socialinės neteisybės aktą dažniausiai lydi asmeninė nuoskauda.

Be to, socialinis banditas atsiduria laukinės gamtos prieglobstyje (girioje, kalnuose, džiunglėse, prerijose ar stepėje), kuri yra klasikinė romantiško herojaus veiksmo vieta, „tautos dvasią“ įkūnijantis kraštovaizdis.

Girios ir laukinės gamtos vaizdinių gausu lengendose apie kilnius plėšikus - romantizuotus herojus. Pavyzdžiui, „angliška laisvės sėkla gimė pačiame autentiškiausiame ir vaizdingiausiame Anglijos kraštovaizdyje - girioje“, kur Robinas Hoodas jautėsi kaip namie.

Blindos mite vienas iš esminių elementų yra slapta plėšikų keršto ir ištikimybės priesaika prie senosios Dervinių pušies Bivainės girioje. Verta prisiminti, kad ankstyvojoje mūsų literatūroje tautos egzistencija buvo apibūdinama miško įvaizdžiais. Turbūt įtaigiausiai tą padarė Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“.

Taip socialinio konflikto elementai pateko į mitą, o Blinda virto „svieto lygintoju“ ir įstatymo priešu.

Patikimesnių šaltinių, kurie galėtų patvirtinti, ar konfliktas tarp Oginskio ir Blindos iš tikrųjų įvyko, deja, nėra. Vis dėlto tai aiškiai atspindi to laiko istorinę dvasią. Po baudžiavos panaikinimo Rusijoje, 1861 metais laisvę gavo ir Kauno gubernijos valstiečiai. Tačiau caro reforma nesumažino įtampos tarp lietuviškai kalbančios valstietijos ir mišrios (lietuvių, lenkų, rusų) ponijos. Valstiečiai negavo teisės į žemę, lažas buvo pakeistas išpirkos mokesčiu.

Svarbiausia, po reformos socialiniai santykiai tarp valstiečių ir ponų iš esmės nepasikeitė, o tai reiškė, kad valstiečiai buvo ir toliau ekonomiškai priklausomi nuo žemvaldžių. Be to, ponija su neefektyviu rusų žandarmerijos aparatu kaip ir anksčiau buvo pagrindiniai įstatymo gynėjai ir teisingumo vykdytojai. Nenuostabu, kad 1863 metų sukilime dalyvavo tiek daug Lietuvos valstiečių (Blinda tuo metu buvo paauglys).

XIX a. pirmoje pusėje lietuviškose gubernijose banditizmas (tuo metu Lietuvoje veikė 36 plėšikų gaujos) gyvavo šalia valstiečių sukilimo tradicijos.

Žemaitijoje ir 1831 m., ir 1863 m. sukilimuose dalyvavo daug valstiečių. Būta ir tokių atvejų: 1835 metais suimtas plėšikų gaujos lyderis Savickas, kilęs iš bajorų, buvo ir 1831 m. sukilimo dalyvis. M.N.Muravjovo Koriko represijos numalšino sukilimą, bet nesunaikino banditizmo, kuris buvo socialinių neramumų kaime atspindys.

Kita vertus, Blinda, regis, neturėjo didelio noro ūkininkauti. Galbūt valstiečio gyvenimas jam atrodė nykus ir jis norėjo tapti kuo nors daugiau?

Pasakojama, kad Blinda savo žemes išnuomodavo ir iš namų dingdavo ištisomis savaitėmis. Nuo Bivainės girios, kurioje, anot pasakojimų, subūrė nedidelę valstiečių ir pabėgusių rekrūtų gaują, jis klaidžiojo iki Rusijos-Prūsijos pasienio, kur prekiavo vogtais daiktais. Šios klajonės ir pelnė jam herojiško plėšiko vardą.

Pasak legendos, Blinda ir jo gauja niekuomet neplėšdavo vargšų, o gaisro ar kitos nelaimės atveju net padėdavo pinigais. Valstiečio našlei davė pinigų nusipirkti karvei, vargšams nupirkdavo maisto. Pasakojama, kad Bivainės girioje Blinda paslėpė lobį, kuris iki šiol nesurastas.

Regis, Tadui buvo būdingas ir juodas humoras: kad pamokytų ūkininką, palikusį arklį pievoje prastu oru, kuriam laikui jį „pasiskolindavo“. Blindos gauja daugiausia vogdavo arklius: juos buvo galima pelningai parduoti vietiniams pirkliams arba nuvaryti į Rytų Prūsiją.

Blinda, kaip ir Robinas Hoodas ar kiti socialiniai banditai, buvo maskuotės meistras.

Pasakojama, kad per žandarų surengtas masines gaudynes Ūbiškėse, sargyboje stovintis žandaras staiga pamatė bričkute atvažiuojantį kunigą ir pagarbiai pabučiavo jam ranką. To kunigo būta paties Blindos!

Kitas pasakojimas: kartą į Kretingos vienuolyną iš Vilniaus atvyko dominikonų vienuolis rinkti aukų. Šiam išvykus, paaiškėjo, kad tai buvo Blinda, kuris surinktus pinigus vėliau per mišias išdalijo Žemaitijos miestelių vargšams.

Būtent tokius folklorinius pasakojimus ir pasitelkė rašytojai kurdami Blindos mitą XX amžiuje.

Iki šiol nerasta jokių dokumentinių įrodymų, kad Blindos gauja būtų ką nors mužudžiusi.

Vis dėlto herojaus reputaciją gadina viena dėmė: 1867 m. rusų policijos raportas liudija, kad spalio 17 dieną plėšikų gauja Telšių apskrityje užpuolė valstiečio Kazimiero Braso namus. Surišę šeimininką ir jo žmoną, kankino jį smaigstydami adatas į krūtinę ir svilindami kūną degančiais šiaudais, kol išpešė trylika sidabro rublių. Auka paliudijo, kad vienas iš plėšikų buvo valstietis Blinda iš Šiaulių valsčiaus.

Vis dėlto nėra žinoma, ar užpultasis nepriskyrė Blindai kitų plėšikų įvykdyto nusikaltimo - gal Blinda tapo įtariamuoju vien todėl, kad tuo metu policija jį jau laikė pavojingu nusikaltėliu?

Tačiau herojiškas Blindos įvaizdis labiausiai suvyravo, kai buvo rastas policijos pranešimas apie jo mirtį Luokėje. XIX a. pabaigoje Luokė buvo nedidelis vietinės reikšmės prekybos miestelis, kuriame gyveno apie 1500 gyventojų (beveik trečdalis - žydai). Jame buvo bažnyčia, apie dvidešimt parduotuvių, kelios smuklės ir malūnas.

1993 metais Kazys Misius paskelbė archyvinį dokumentą, įrodantį, kad 1877 metų balandžio 22 dieną per Šv.Jurgio prekymetį Blindą užmušė minia Luokės turgaus aikštėje. Policijos pranešimas, gubernatoriaus Bazilevskio adresuotas Vilniaus generalgubernatoriui, atskleidė, kad herojiško plėšiko mitas slepia daug mįslingų dalykų.

Pranešime teigiama, kad Blinda, „gretimų apylinkių didžiausias vagis ir arkliavagis“, šalia vietinio žydo karčemos įsivėlė į muštynes su „kitais asmenimis, kurie yra nežinomi“.

Kad sustabdytų peštynes, į įvykio vietą atskubėjo vietos tūkstantininkas su policijos tarnautojais, viršaitis ir du žandarų puskarininkiai: „Jie pradėjo vaikyti susirinkusiuosius, tačiau aikštėje buvę žmonės, išgirdę, kad muša Blindą, tiek vyrai, tiek moterys ir vaikai, puolė į muštynių vietą ir, čiupę kas pakliuvo, daužė Blindą ir šaukė, jog jį reikia užmušti“.

Negana to, įsiutusi minia akmenimis apmėtė ir policininkus arba kitus asmenis, bandžiusius ką nors sulaikyti ar išvaikyti: „vietos tūkstantininkas Aleksejevas muštynių pradžioje gavo akmeniu į galvą ir be sąmonės nugriuvo ant žemės, todėl jį nunešė namo“. Įdomu, kad minia akmenimis ir purvu apmėtė ir Kolainių stačiatikių cerkvės šventiką Rozovą, bandžiusį prabilti į žmonių sąžinę.

Tik iškvietus vietinį katalikų kleboną, kuris taip pat bandė įkalbinėti minią, pavyko įnešti Blindą į karčemą. Tačiau įsiutusi minia nesiskirstė - „pradėjo mėtyti akmenimis į langus; buvo girdėti šauksmas, jei neatiduosią Blindos, padegsią karčemą“. Klebonas bandė išgabenti sužeistąjį pro užpakalines duris, bet „vėl puolė žmonių minia (...) Blindą pagrobė ir pradėjo akmenimis ir kuolais mušti per galvą“. Blinda „nepraėjus nė valandai mirė“.

Pranešimo pabaigoje pažymėta, kad „muštynėse dalyvavo ne vietiniai gyventojai, bet atvykusieji į mugę iš kitų Telšių apskrities parapijų. Buvo apie 300 žmonių, visi įtūžę. Nurodyti septyni asmenys, mušę Blindą“. Jie buvo areštuoti.

Keli liudytojai taip pat pateikia detalių, rodančių, kad Blindai tą dieną buvo surengtas žiaurus minios teismas. Pasakojama, kad „Blindą mušė visi, kurie buvo „aprabavuoti“. Taip pat nurodoma, kad „moterys net lupo iš bruko akmenis ir pylė ant Blindos“. Pasak kito liudytojo, „boba priėjusi prie be sąmonės gulinčio Blindos ir pasakiusi: A, žalty, tu mano kumelę išvedei, - ir surištų kiaušinių pundeliu mušė Blindą“.

Pasak to paties liudytojo, muštynes Luokėje sukėlė pats Blinda, kuris dažnai lankydavosi savo pamėgtoje smuklėje. Kiti pasakotojai mini, kad Blinda kartais prieidavęs prioe svetimo stalo ir nusinešdavęs gėrimus: kai šitaip pasielgė prekymečio dieną, vietinis kalvis metaline spyna vožęs jam per galvą (pagal kitą versiją tai buvęs ūkininkas).

Panašių pasakojimų gausa liudija, kad Blinda savo gyvenamuoju metu buvo kur kas mažiau populiarus, negu tapo vėlesniais laikais.

Pasak amžininkų, jis buvo arogantiškas ir nenuspėjamas nusikaltėlis, kuriam valstiečiai didelės simpatijos nejautė.

Tačiau kiti pasakotojai teigia, kad smuklėje Blinda pateko į spąstus. Atseit, garsaus plėšiko ten laukė keli Oginskio su policijos žinia pasamdyti vyrai. Anot vienos versijos, Blinda muštynes sukėlė bandydamas apginti smuklės savininką žydą, kuriam įkaušę ūkininkai atsisakė sumokėti už vaišes.

Įdomu, kad viename pasakojime į Blindos galvą sudaužytas kiaušinių rėtis pavirto „akmenų prijuoste“: „Dvarininkė ponia Granaveckienė, į skreitą prisirinkusi akmenų, atnešusi supylė Tadui ant smegenų“. Pasalos versiją iš dalies patvirtina ir tai, kad po Blindos mirties keli areštuotieji buvo nedelsiant išleisti iš Šiaulių kalėjimo paties Oginskio rūpesčiu.

Policijos raportu irgi nevertėtų aklai pasitikėti: neaišku, kaip tokiame masiniame susidorojime , kuriame dalyvavo keli šimrtai žmonių,. žanmdarai atskyrė, kad mušusieji Blindą buvo „nevietiniai“.

Gali būti, kad policijos viršaitis, rašydamas viršininkams raportą, bandė sušvelninti savo atsakomybę, nurodydamas, neva už sumaištį atsakingi „atvykėliai“. Tikėtina, kad žandarai irgi dalyvavo susidorojime su Blinda, kaip, beje, teigia ir viena iš liudytojų.

Žemaitijoje XIX a. antroje pusėje arklių vagystės buvo dažnas reiškinys. Arkliavagiai siautėjo daugelyje Rusijos imperijos vietų, o masiniai valstiečių susidorojimai su jais (samosud) irgi buvo gana dažni.

Blindos mirties metais, 1877-aisiais, per šešis mėnesius Kauno gubernijoje policija užfiksavo 262 arklių vagystes. Be to, tais pačiais metais šioje gubernijoje valstiečiai net keturis kartus patys bandė susidoroti su pagautais arkliavagiais. Oficialiais duomenimis, pagal arklių vagysčių skaičių Kauno gubernija buvo šešta visoje Rusijoje (722 atvejai 1888-1893 metais) - po Orenburgo, Kijevo, Permės, Samaros ir Dono.

Pirmojoje amžiaus pusėje vidutinę plėšikų gaują sudarė aštuoni devyni asmenys. Arklių vagystės buvo ypač dažnos vadinamuosiuose pasienio regionuose - Pabaltijo ir Šiaurės Vakarų krašto gubermnijose. Galimybė lengvai pasislėpti kertant gubernijų administracines ribas, imperijos sienos artumas, mažas ir neefektyvus policijos aparatas (XIX a. pabaigoje 9000 žandarų turėjo prižiūrėti 90 milijonų valstiečių) lėmė, kad arklių vagystės tapo socialiniu valstietijos košmaru.

Anot Christine'os Worobec, Kauno gubernija ypač išsiskyrė tuo, kad į pelningą vogtų arklių verslą įsitraukė kai kurie pasiturintys ūkininkai ar net smulkieji bajorai; egzistavo ištisa slėptuvių ir smuklių, kuriose buvo galima parduoti ir pirkti vogtus arklius, sistema. Dažnai policiją papirkdavo patys arkliavagiai, ir tai apsunkindavo surasto turto grąžinimą savininkams.

Neatmestina, kad Blinda irgi turėjo ryšių su policija. Kitaip sunku paaiškinti, kaip jam pavyko plėšikauti visą dešimtmetį, nes vidutiniškai gauja Lietuvoje tverdavo nuo kelių mėnesių iki metų.

Valstiečių akimis, arklio vagystė buvo vienas rimčiausių turtinių nusikaltimų, nes praradęs darbinį gyvulį, galėjai prarasti ir visą ūkį. Be to, Rusijos imperijoje valstiečiai atgaudavo tik 10 proc. pavogtų arklių.

Kadangi vagių gaujos paprastai siautėdavo ne savo gimtosiose gubernijose, valstiečiai į arkliavagius žiūrėsavo kaip į atklydėlius, o ne vietinius. Arkliavagiams taikytos palyginti švelnios bausmės (paprastai nuo vienerių iki dvejų metų laisvės atėmimo), todėl valstiečiai dažnai patys imdavo vykdyti teisingumą. Tai reiškė bendruomenės arba tiesiog minios teismą: plėšikai būdavo kankinami ir dažnai žiauriai nužudomi.

Net jeigu Blinda ir buvo pasalos auka, neabejotina, kad jis pateko į įtūžusios minios spontanišką teismą. Smurtas, panaudotas prieš Blindą Luokėje, liudija, kad jis, matyt, nebuvo paprastas plėšikėlis, kurį reikėtų perduoti į valdžios rankas, jau nekalbant apie tai, kad Blinda būtų „svieto lygintojas“, kurį vertėjo ginti.