R.Kalantos liepsnose apdegė ir jo mylimosios likimas

***

LINOS vyras jaunystėje buvo kiek panašus į ROMĄ KALANTĄ. Idealistą vaikiną iš Vilijampolės, prieš 35 metus deglu suliepsnojusį Kauno muzikinio teatro sodelyje už Lietuvos laisvę. Abu vyrai tuomet nešiojo ilgus plaukus. Šis faktas nebūtų niekuo ypatingas, jei nebūtų žinoma, kad R.Kalanta Liną laikė savo pirmąja tikra meile. Tačiau dabar 55 metų moteris kaip galėdama nuo pašalinių žmonių komentarų saugo savo širdį bei šeimos narių išgyvenimus. Ši istorija labai skaudi, ir moteris nenori lyginti buvusio savo draugo Romo su dabartiniu vyru.

Bet Romo ir Linos draugystės legenda nebepriklauso tik jai. Kartais būna likimų, kurie susiliečia lemtingomis akimirkomis ir pavirsta visos tautos nuosavybe bei pasididžiavimu.

MM surado Romo Kalantos mylimąją ir prižadėjo neskelbti jos pavardės bei gyvenamosios vietos. Lina net nedrįsta įvardyti, ar mylėjo Romą. Pusę metų trukusi draugystė buvo per trumpa, kad ją būtų galima vadinti išbandyta meile.

Jie net nespėjo kaip reikiant pasibučiuoti, nes Romas su Lina elgėsi pagarbiai ir įvykių neskubino. Kaune su šeima gyvenantis jauniausias Romo brolis ARVYDAS KALANTA irgi puikiai prisimena liepsnose žuvusio brolio išrinktąją.

***

- Aišku, kad tada buvau tik vaikėzas, jaunesnis už Romą penkeriais metais. Mokiausi vienoje klasėje su Henyte, Daktaru. Kai Romas susipažino su Lina, ji mokėsi paskutiniame Kauno medicinos mokyklos kurse. Nuomojosi kambarį per tris namus nuo mūsų namelio Panerių gatvėje. Juk visa Vilijampolė vieni kitus pažinojo.

Žinoma, Romas apie savo draugystes su manimi nešnekėdavo. Per jaunas buvau. Artimiausiai jis bendravo su Evaldu, antruoju broliu mūsų šeimoje. Vyriausiąjį Antaną ir Evaldą, sūnų iš pirmosios motinos santuokos, įvaikino mūsų tėvas.

Mes su Romu - to paties tėvo ir motinos vaikai. Kad ir paauglys buvau, supratau, jog prieš Liną į namus užeidavusios mergaitės buvo atsitiktinės pažįstamos, bet ne širdies draugės. Kai pasirodė Lina, visai šeimai tapo aišku, kokia ji Romui svarbi.

- Ji buvo rimta, mąsli, ramaus būdo. Elgdavosi oriai, santūriai. Vienas kitam jie labai tiko. Romas irgi buvo rimtuolis, jautrus, romantiškas. Mėgo knygas, brazdino gitara, bandė rašyti eilėraščius. Man rodos, kad jie abu buvo linkę ieškoti gyvenimo prasmės. Nesupaprastinti ir nesubanalinti jokių dalykų.

- Niekas su manimi apie tai nekalbėjo. Mačiau Liną vos keletą kartų. Tėvai lyg ir buvo pakvietę ją pietų. Neatsimenu detalių, bet man buvo susidaręs įspūdis, kad tėvai patenkinti jų santykiais. Mama džiaugėsi Lina. Tėvas irgi neprieštaravo. Šeimos nariai suprato, kad ta mergina Romui labai svarbi. Jų draugystė neatrodė atsitiktinė pažintis.

- Mama Elena - kasininke valgykloje, o tėvas Adolfas - tuomečio Kauno politechnikumo sandėlyje.

- Tikriausiai dėl daugelio priežasčių. Kai brolis susidegino, ją saugumas tampė nė kiek ne mažiau negu šeimos narius. Net jos nuotrauką prie brolio karsto darė saugumo fotografas. Šeimai neleido. Man mažiausiai kankynių kliuvo, nes buvau per jaunas.

Bet Liną ir visą mūsų šeimą tardė dviem bangomis - iškart po Romo mirties, o paskui iš naujo 1989 metais. Ji pakankamai prisikentėjo. Turbūt nenori vėl gaivinti tų išgyvenimų.

- Kartais pagalvodavau, kad Romas kada nors galėjo ją nusivesti į kokį nors nelegalų susibūrimą, jei apskritai tokie vyko. Arba į kokios organizacijos kūrimo pradžią. Jei kada kur buvo su juo patekusi, gal žino daugiau, negu sako. Todėl ir nenori. Bet tai tik spėlionės.

Mūsų šeimai net nepavyko rasti tų trijų vyrukų, kurie buvo šalia, kai Romas apsipylė benzinu ir užsidegė. Juk Kaune sklido kalbos, kad buvo traukti burtai, kuriam iš jų susideginti dėl Lietuvos.

Jie dingo kaip į vandenį ir nė sykio neatsiliepė net Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Vadinasi, nenori apie tai kalbėti. Tai gal ir Lina turi priežasčių nenorėti.

- Jeigu šeima arba ji būtų žinoję, kad taip gali įvykti, viską būtų darę. Bet niekas tokių įvykių nenujautė.

- Tamsiaplaukė, gražios figūros ir protingo veido.

- Kai prieš penkerius metus gegužės mėnesį buvo minimas anų skaudžių įvykių 30-metis, mūsų šeima atsiėmė Romui Kalantai skirtą ordiną. Tada girdėjau organizatorius kalbant, kad lyg ir Liną turėjo pakviesti. Bet ji neatvyko. Tai gal jai nebuvo pranešta.

Jų meilė buvo nutraukta pačioje užuomazgoje, kai dar nebuvo spėta net pabandyti gyventi kartu. Tuomet išlieka tik gražūs prisiminimai. Jokių tarpusavio nuoskaudų, tik didelis netekties skausmas.

- Tėvai ir brolis Evaldas jau mirę, o su vyriausiuoju broliu Antanu santykiai yra nutrūkę. Mūsų šeimoje jis buvo ypatingas, bet ne gerąja prasme. Vyriausiąjį sūnų labai mylėjo ir lepino mūsų motina. Jis vienintelis baigė aukštąjį mokslą. Su šeima bendravo, kol motina buvo gyva ir kište kišo jam geriausius kąsnelius. Kai ji mirė, Antanui kitų šeimos narių nebereikėjo. Iš brolio susideginimo Antanas irgi labai stengėsi išpešti asmeninės naudos, kai pajuto, jog Romo mirtis taps legenda.

- Mano vyras viską žino. Kai už jo tekėjau, iš tiesų labai priminė Romą - tokiais pat ilgais plaukais, protingas, jautrus. O pasakoti apie Romą nenoriu, nes mano istorija su juo - ne meilės, o skausmo istorija.

- Ar jūs nesuprantate, kad man skauda? Romas širdyje man iki šiol yra moralinė šventovė! Nenoriu garsiai kalbėti apie šventus dalykus. Esu smarkiai nusivylusi žmonėmis ir jų vertybėmis. Kartais net pagalvoju, kad Romas neturėjo degintis dėl tokios Lietuvos, kokia ji tapo.

- Daugelis dalykų. Netgi tai, kad saugumo tardytojų tonas nė kiek nesiskyrė, kai mane tardė Romui susideginus, nuo pakartotinio tardymo 1989-aisiais. Klausinėjo lygiai tokiais pačiais metodais, tarsi visai nebūtų pasikeitęs laikas, o aš būčiau kokia nusikaltėlė.

O juk iš tiesų tik pusmetį paprastai draugavau su paprastu vaikinu. Net negalėčiau pasakyti, ar jį mylėjau. Suvokiau, kad yra dvasingas, kitoks, skiriasi iš savo aplinkos, ir juo žavėjausi. Vėliau pasitvirtino, kad aš dėl jo vertybių neapsirikau.

Tačiau kitų žmonių akyse nenoriu būti nei šventoji, nei nusikaltėlė. Noriu sau ir savo šeimai ramybės. Širdyje, aišku, jos niekada nebus. Kai įsivaizduoju Romo kančias, kai jis degė gyvas, iki šiol akyse tamsu darosi.

- Paprastai žmonės linkę ieškoti ne idealo, o pigios intrigos. Po metų nuo Romo mirties aš ištekėjau. Dar po devynių mėnesių gimė mano vyriausioji duktė iš pirmosios santuokos.

Į mokyklą ji pradėjo eiti šešerių metų. Vienuoliktoje klasėje ją kažkas susirado ir ėmė skaičiuoti, ar pagal amžių ji negalėtų būti ne mano pirmojo vyro, o Romo Kalantos duktė. Trauma ir dukteriai, ir man. Esu prieš vertybių supaprastinimą ir suvulgarinimą. Nenoriu vėl iš naujo tapti niekingų plepalų taikiniu.

- Tik pusmetį.

- Nuo kitų vaikinų jis labai ryškiai skyrėsi. Neskubėjo lįsti bučiuotis ir kvietė ne į aludes ar šokius, o į teatrą ir koncertus. Skaitė knygas. Nesikeikė, nerūkė ir negėrė. Tikrai buvo kitoks. Mes susitikdavome ne kasdien. Tik retkarčiais jis pakviesdavo mane kur nors nueiti kartu. Bet jūs mane kankinate versdama atgaivinti anų dienų įvykius. Aš esu uždaras žmogus, tikrai netrokštu viešumos.

- Man buvo 20. Esu vieneriais metais už Romą vyresnė.

- Iš vakaro, šeštadienį, mes su Romo tėvais dalyvavome jo brolio Antano sūnaus krikštynose. Gal net abu berniukus jo šeima vienu metu krikštijo. Jau gerai nepamenu. Vidurnaktį kartu su tėvais tuo pačiu taksi grįžome į Vilijampolę.

Romas išlipo prie mano namo palydėti manęs iki durų. Gyvenau Panerių gatvės 26-ajame name. Tėvai pavažiavo taksi keliasdešimt metrų iki savo namo. Mes su Romu stovėjome prie vartelių ir šnekėjomės. Gegužės naktis buvo graži. Kvepėjo pavasariu.

- Ne, atsisveikino kaip visada. Žinojo, kad rytą, sekmadienį, ketinu važiuoti pas savo tėvus. Prieš krikštynas buvau išleidusi visus pinigėlius. Su Romu kartu pirkome dovanėlę, gėlių.

- Esu kelis kartus buvusi jo namuose. Romo mama kartą pakvietė pietų valgyti cepelinų. Bet dažniausiai mes su Romu eidavome pasivaikščioti ir šnekėdavomės apie visokius dalykus. Arba į teatrą ar koncertą pakviesdavo.

Mes tikrai nedažnai susitikdavome. Ne kiekvieną dieną su Romu matydavomės. Juk abu turėjome mokytis. Jis vakarinėje mokykloje, aš - medicinos.

- Taip, kaip tik prieš žūtį. Yra toks prietaras, kad draugaujant pora neturi fotografuotis kartu, nes tai - nelaimingas ženklas. Bet Romas nusijuokė ir pasakė man: „O mes nusifotografuokime ir įrodykime, kad yra atvirkščiai“. Ir mes nusifotografavome ateljė. Padarė šešias nuotraukas, pasidalijome po tris.

- Išsinešiojo saldžialiežuviai, pažadėję perfotografuoti ir būtinai grąžinti. Irgi dėl Lietuvos istorijos. Liko albume viena. Ir tą pačią bandė išlupti iš albumo, kai sykį parodžiau. Daugiau niekada nerodau jos pašaliniams žmonėms.

- Sekmadienį vakare geležinkelio stotyje grįžusią iš tėvų mane pasitiko Romo brolis Antanas ir liepė važiuoti kartu su juo. Iš pradžių nieko nesakė. Jų namuose paaiškėjo, kas atsitiko.

- Jie norėjo žinoti, ar Romas nebuvo man ko užsiminęs.

- Ne, nebuvo. Arba aš tų užuominų nesupratau.

- Pirmadienį man reikėjo laikyti egzaminą, todėl saugumas rado mane tik vakare. Klausinėjo apie viską. Šiurpu prisiminti. Vieną parą Romas dar buvo gyvas. Man kraujas stingsta pagalvojus, kaip jam turėjo skaudėti. Kokias baisias kančias jis turėjo patirti, - moters akyse sužvilgo ašaros.

- Aš buvau per jauna ir per mažai patyrusi, kad galėčiau atsakyti į šitą klausimą. Žinau tik tiek, kad jis buvo dvasingas ir troško idealų. Į kišenes saugumas bet ką galėjo įkišti.

- Prieš mane apklausdami, saugumiečiai jau buvo viską apie mane išsišniukštinėję medicinos mokykloje. Direktorius perspėjo, kad nedrįsčiau užsirišti juodo kaspinėlio. Liepė elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę ir manęs tai neliestų.

Laimė, kad jau buvau paskutiniame kurse ir greitai išvažiavau iš Kauno. Didelis smūgis buvo, kad saugumiečiai jį išvežė laidoti dviem valandomis anksčiau, nei buvo pranešta. Kraupus laikas ir patyrimai.

- Ne. Nenorėčiau apie tai kalbėti. Užtat su antruoju vyru esu laiminga. Susilaukėme sūnaus ir dar vienos dukters. Iš viso turime tris vaikus. Gyvename savo gyvenimą. Nenoriu keisti jo tėkmės, nenoriu būti nei didvyre, nei apkalbamąja.