Mums pavyko užmegzti ryšius su dar vienu tos komandos žaidėju, dabar gyvenančiu Anykščiuose, Petru Marciuku. Čia ir pasiremsime jo atsiminimais, aprašydami vieną garsiausių to meto sportinių kovų.
Kaip prisimena Petras Marciukas, „Vilko“ komanda nebuvo gausi. Pagrindą sudarė 5 žaidėjai: krašto puolėjai Eugenijus Snarskis ir Vytautas Klevickas, centras – Henrikas Kapičiauskas, gynėjai – Petras Sprindys ir Petras Marciukas. Komandai padėdavo Henrikas Jasinskas, Ribakas ir Marcinkevičius.
Krepšinio pagrindus sportininkai įgijo pačios gimnazijos salėje, nors ji buvo maža ir gana žema. Daug krepšininkai treniruodavosi ir lauko aikštelėse, vėliau persikėlė į Biržų pilyje buvusią nešildomą salę, kuri buvo didesnė, erdvesnė, aukštesnė. „Čia jau galėjome mesti aukštesne trajektorija“, - prisiminė P.Marciukas.
Krepšiniui įkvėpė prieš juos buvusi krepšinio komanda, kurioje žaidė Frankas Morkvėnas, Aukštikalnis, broliai Povilanskai.
„Vilkas“ ypač suklestėjo 1942 - 1944 metais. Biržų komandai pavyko nugalėti tokias komandas kaip Telšių „Džiugas“, Šiaulių „Sakalai“, Tauragės bei Panevėžio miesto komandas.
Biržiečiai nusprendė pasikviesti ir Kauno „Perkūną“. Anot P.Marciuko, „tai buvo įspūdingiausios mūsų laikais žaistos krepšinio rungtynės“.
„Palyginti su kauniečiais, mes atrodėme paprasti vaikinai. Mūsų rūbai buvo pasiūti iš naminių audinių, svečiai buvo apsirengę puikiais rūbais, su gražiomis skrybėlėmis ant galvos. Svečiai iš stoties žingsniavo išdidžiai, su mumis beveik nebendraudami, o mes ėjome iš paskos galvodami, kaip čia seksis rungtynės su tokiais aukštaūgiais vyrais Puzinauskais ir jų draugais“ – pasakoja P.Marciukas.
Piliakalnio salė buvo pilnutėlė. Rungtynes stebėjo ne tik salės viduje buvę biržiečiai, bet ir lauke ant pastolių atsistoję, apgulę langus jaunuoliai ir merginos.
„Vilko“ krepšininkai stengėsi iš paskutiniųjų, o priešininkai, užtikrinti savo pergale, pradėjo demonstruoti įvairias išmones. Broliai Puzinauskai kamuolį savo draugams perdavinėjo įvairiais būdais. Bet anot P.Marciuko, „mes kaip „šeškai“ puldavome atimti iš jų kamuolį ir perduoti geriausiam metikui V.Klevickui, kuris iš toli pataikė du puikius metimus“.
Svečiai pradėjo jaudintis, jiems pradėjo nesisekti, ir rungtynės baigėsi biržiečių pergale. „ Jei neklystu 28:26, nors dėl rezultato nesu tikras“, - tolimas batalijas prisiminė Petras.
Po rungtynių buvo numatytas susitikimas – vakarienė, tačiau svečiai nesutiko dalyvauti ir tą pačią dieną išvyko į Kauną. Juos slėgė negarbė dėl pralaimėjimo, be to, „mes jiems buvome prasčiokai“.