2.Achilo kulnas: parlamentarizmo ir politinės kultūros problemos Lietuvoje 1920-1926 m.

***

Svarstant aptariamojo laikotarpio problematiką negalima nutylėti dar vieno reikšmingo aspekto. Politinės kultūros ir parlamentarizmo raidai Lietuvioje nemažą poveikį XX a. 3-ajame dešimtmetyje darė tiek šalies geopolitinė situacija, tiek autorinės tendencijos kituose kraštuose.

Rusijos bolševikinio totalitarizmo makiaveliška politika ir diplomatija buvo sunkus išbandymas jaunam lietuvių parlamentarizmui. Kurstydama pseudodemokratines ar diktatūrines nuotaikas, manipuliuodama masių jausmais, pozicijos ir opozicijos priešprieša ar politine ir finansine parama skirtingoms politinėms jėgoms, sovietų diplomatija praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje įstengė diskredituoti demokratijos vertybes, išklibinti parlamentinę demokratiją ir destabilizuoti padėtį Lietuvoje.

1926 m. gegužės mėn. kaimyninėje Lenkijoje įvykęs maršalo Jozefo Pilsudskio karinis politinis perversmas ir jo įvesta diktatūra, vadinamasis sanacinis režimas, taip pat sudavė smūgį parlamentarizmui, pristabdė politinės kultūros brandą Lietuvoje.

Įvykiai kaimyninėje Lenkijoje tapo patraukliu pavyzdžiu demokratijos priešininkams.

Kaip rodo išlikę dokumentai, 1926 m. gruodžio 17 d. antidemokratinio perversmo Lietuvoje ideologai ir rengėjai - Antanas Smetona, prof. Augustinas Voldemaras, dr. Leonas Bistras, kunigas Mykolas Krupavičius, gen. Kazys Ladyga, pulk. Povilas Plechavičius ir kt. - įdėmiai sekė maršalo „Pilsudskio revoliuciją“ (Būtent tokiu terminu lietuvių politikai apibūdino 1926 m. gegužės įvykius Varšuvoje.)

Kita vertus, Pilsudskio perversmas kuriam laikui politiškai mobilizavo nemažą Lenkijos visuomenės dalį ir politizavo kariuomenę. Tokia situacija kaimyninėje šalyje skaudžiai atsiliepė silpniems lietuvių demokratams, o antidemokratinėms jėgoms suteikė puikią progą eskaluoti Lenkijos karinę grėsmę Lietuvai, kritikuoti liberalias vertybes ir propaguoti mitą apie tariamai efektyvią „tvirtos rankos“ valdžią.

Be to, kaip matyti iš išlikusių istorinių dokumentų ir to meto spaudos, lietuvių antidemokratinėms, liberalizmą neigiančioms jėgoms imponavo ir tolimesnių kraštų pavyzdžiai: pasisekęs fašizmo eksperimentas Italijoje, generolo Miguelio Primo de Riveros karinė diktatūra Ispanijoje.

Nors 3-iojo dešimtmečio viduryje italų fašizmas dar neturėjo tvirto ideologinio karkaso, tačiau jo propaganda apie „pasiekimus“ ekonominėje ir socialinėje srityse prasiskverbdavo į Lietuvą. Tautininkų, o dar dažniau krikščionių demokratų periodinėje spaudoje gausu rašinių, kuriuose žavimasi Benito Mussolinio „laimėjimais“ ūkio, kultūros ar visuomenės organizavimo srityse.

Panašiai kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse lietuvių antiliberalizmo šaukliams ir nemažai daliai bolševizmo įbaugintos valstietiškos, konservatyvios, patriarchališkai mąstančios krašto visuomenės italų fašizmas imponavo kaip „veiksminga“ politinė santvarka, kuri galėtų ne tik suvaldyti vietinių bolševikų skleidžiamą destrukciją, bet ir atremti iš Sovietų Rusijos sklindančią grėsmę.

Lietuvių dešinieji iš italų fašizmo sėmėsi to, ko jiems labiausiai trūko arba kas atrodė ideologiškai brangiausia: tautininkams ypač imponavo dučės socialinis konservatyvizmas ir antiklerikalizmas, o krikdemams - pragmatiška B.Musolinio etatizmo teorija, pavydėtinas realybės jausmas ir, žinoma, saikinga neapykanta ateistiniam komunizmui.

Liberalios demokratijos oponentų Lietuvoje dėmesį patraukė ir ispanų generolo, monarchisto M.Primo de Riveros karinės diktatūros modelis, realizuotas Ispanijoje. Turimi duomenys leidžia teigti, kad tautininkų partijos vadai A.Smetona ir prof. A.Voldemaras, išstudijavę įvairių Europos šalių autoritarinių režimų patirtį - atsiradimo aplinkybes, socialinę bazę bei ideologiją, nusprendė, kad katalikiškoje ir valstietiškoje Lietuvoje, kur beveik nėra proletariato, kur silpnas vidurinis sluoksnis (smulkioji buržuazija) ir nesama gerai organizuoto stambaus kapitalo, „tinkamiausias“ ir „efektyviausias“ galėtų būti gen. M.Primo de Riveros karinės diktatūros modelis.

Prisimenant, kas Lietuvoje įvyko 1926 m. gruodžio 17 d, naktį, su karčia ironija galima tarti, kad ispanų generolo monarchisto žodžius, pasakytus dar 1923 m. „kolegai“ B.Musoliniui, apie autoritarinių režimų „universalų, (...) visoms tautoms tinkamą“ pobūdį, suinteresuoti asmenys išgirdo net daugiau nei už dviejų tūkstančių kilometrų į šiaurės rytus ir palyginti greitai perėmė.

1926 m. gruodžio 17 d. tautininkų ir krikščionių demokratų Kaune įvykdytas karinis ir politinis perversmas parlamentinei demokratijai Lietuvoje sudavė lemiamą smūgį. 1927 m. balandį buvo paleistas Trečiasis Seimas, ir jis neveikė beveik dešimtmetį.

Šalyje įsitvirtino karinė biurokratinė diktatūra su A.Smetonos autoritarizmu priešakyje. Palaipsniui buvo apribota, o vėliau ir beveik visai uždrausta opozicinių partijų veikla, sugriežtinta spaudos cenzūra, išplėtota policinei valstybei būdinga karinė ir civilinė biurokratija.

4-ojo dešimtmečio viduryje A.Smetonos konjunktūrinis bandymas reanimuoti pagrindinį parlamentinės sistemos institutą - Seimą patyrė fiasco, nes visos tautos renkamą parlamentą pakeitė kvaziparlamentas, veikęs tik kaip režimui pavaldus ir jį aptarnaujantis organas.

Parlamentinės demokratijos paralyžius šalies politinę kultūrą pasmerkė sąstingiui ir vegetacijai. 1939 m. pradžioje Kaune apsilankęs danų žurnalistas Mortenas Kamphoveneris kandžiai, bet įžvalgiai rašė, kad per nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuva tik išoriškai atsikratė „rusiškų apdarų“ - sukūrė vakarietiško pavyzdžio kariuomenę ir valstybės aparatą, įtvirtino agrarinę ekonomiką, tačiau, nepaisant to, gyventojų daugumą sudaranti valstietija psichologiškai ir toliau liko paklusni Rytams, nes ji stokoja iniciatyvumo ir nejaučia esminio skirtumo tarp ankstesnės priklausomybės dvarui ir dabartinės - nacionalinei valstybei.

Išvados

Baigdamas ir apibendrindamas pasvarstymus lietuvių politinės kultūros ir parlamentarizmo tema akcentuosiu keletą dalykų.

1) Jeigu darysime prielaidą, kad demokratinis parlamentarizmas teoriškai buvo bene vienintelė, pagrindinė ir svarbiausia sąlyga individo laisvei užtikrinti, privačios sferos ir pilietinės visuomenės Lietuvoje formavimuisi garantuoti, tai turėsime sutikti, kad dėl silpnų partijų ir konstitucinės sistemos netobulumo pradėjęs reikštis visuomenės suvalstybinimas ir valstybės suvisuomeninimas lėmė giluminį konfliktą tarp valstybės ir visuomenės.

Viena vertus, gilėjo pasaulėžiūrinė takoskyra tarp pagrindinių šalies politinių partijų ir jas remiančio tendencingai orientuoto elektorato, didėjo vykdomosios valdžios ir valstybės politinės sistemos nestabilumas.

Per šešerius parlamentinės demokratijos metus (1920-1926) Lietuvoje vyriausybės keitėsi net aštuonis kartus. Mažiau nei per dvejus krikščioniškosios demokratijos koalicijos absoliučios vienvaldystės metus (1924 m. birželis - 1926 m. gegužė) pasikeitė net trys tos pačios politinės jėgos formuojamos vyriausybės, daugiausia dėl vidinių politinės taktikos bei etinių nesutarimų.

Kita vertus, arši, kompromisų nepripažįstamti pozicijos ir opozicijos tarpusavio kova ir tolerancijos kitaminčiams stoka politiškai menkai išprususios visuomenės akyse asociajavosi su politine anarchija ir valdžios silpnumu, kuris kelia pavojų „sunkiai iškovotai“ nepriklausomybei.

Tai smukdė parlamentarizmo ir liberalios demokratijos autoritetą šalyje, patriotiškai nusiteikusi visuomenė brandino mintį, neva reikia baigti „demokratinius žaidimus“ ir rūpintis valstybės „gynimu“ bei „stiprinimu“.

2) Po Pirmojo pasaulinio karo naujai susikūrusiose ar atsikūrusiose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, kur visuomenės daugumą sudarė pasyviai nusiteikusi valstietija su konservatyviomis vertybėmis ir tradiciniu gyvenimo būdu, parlamentinei demokratijai išsilaikyti buvo labai sunku. Pilietinės demokratijos vertybės tokiose visuomenėse sunkiai skynėsi kelią, be to, daugumai gyventojų rytojus neatrodė toks saugus ir užtikrintas, kokio jie tikėjosi.

Savo ruožtu vakarietiškos demokratijos ir liberalizmo oponentai ekonomiškai neišsivysčiusioms, politiškai nekonsoliduotoms, ideologiškai nesubrendusioms visuomenėms piršo vadinamąjį „trečiajį“ istorinės raidos kelią, kurio esmė - balansavimas tarp „senos“ vakarietiškos parlamentinės demokratijos ir „naujųjų“ totalitarizmų. Daugelis populistiškai neatsakingai žadėjo tikrą politinį komfortą - „tvirtos rankos“ valdžią, „efektyvią“ vidaus ir užsienio politiką, nacionalinį ir geopolitinį „saugumą“.

Kaina, kurią šios visuomenės sumokėjo už tariamą politinį „komfortą“, buvo griežtesnės ar švelnesnės autoritarinės diktatūros įsigalėjimas beveik visose po Didžiojo karo atsikūrusiose ir susikūrusiose regiono valstybėse.

Taigi praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje atsisakiusi parlamentinės demokratijos ir pasukusi autoritarizmo keliu Lietuva su savo „tradicine“ politine kultūra šiuo atžvilgiu nebuvo išimtis.

Dėl uoliai slepiamų, bet vis dėlto glaudžių istorinių ir emocinių ryšių su svarbiausia „Trečiojo kelio“ figūra regione - Lenkija, taip pat dėl išskirtinio lietuvių visuomenės archajiškumo, prisirišimo prie antidemokratinių „vertybių“ ir metafizinio valstybės stabilumo Lietuva, skirtingai nei jos šiaurinės kaimynės, viena pirmųjų regione atsisakė parlamentinės demokratijos ir įsipareigojo virtualiai diktatūrų unijai su savo pietine kaimyne.

Ar didžiulė kaina, sumokėta už politinės kultūros stoką, - demokratijos atsisakymas ir autoritarizmo prisijaukinimas - iš tikrųjų buvo adekvati tų visuomenių puoselėtiems lūkesčiams? Kad tai lemtingas paklydimas, parodė XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaiga - 5-ojo pradžia ir visų be išimties autoritarinių režimų Vidurio ir Rytų Europoje griūtis. Žvelgiant istoriškai, ši griūtis iš esmės reiškė, kad Vidurio ir Rytų Europos regiono bandymai, pasitelkiant autoritarizmą, emancipuotis savarankiškai geopolitinei egzistencijai nepavyko. O kartu, žinoma, liko neįgyvendinta ir vadinamosios Trečiosios Europos „civilizacinė misija“, apie kurią praėjusio amžiaus pirmoje pusėje romantiškai svajojo ne viena ambicinga šio regiono tauta.

3) Jeigu, remdamiesi amerikiečių ir britų istoriko Philipo Bobbito teorija, visą XX amžiaus istoriją nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios iki Šaltojo karo pabaigos interpretuosime tik kaip trijų pagrindinių to amžiaus politinių sistemų su radikaliai skirtingomis vertybinėmis orientacijomis (ideologijomis) - parlamentinės demokratijos, komunizmo ir fašizmo - bekompromisę, nuolatinę ir žūtbūtinę kovą dėl dominavimo pasaulyje, tai galėsime kelti versiją, kad 1926 m. gruodžio 17-oji Kaune iš esmės reiškė Lietuvos apsisprendimą kariauti.

Tačiau po perversmo susiformavęs Antano Smetonos autoritarinis režimas su parlamentarizmo parodija, opozicijos negalia, politinės kultūros stoka ir valdininkijos viršenybe prieš tautą liudijo toli gražu ne tik nepakankamą valdžios ir visuomenės vertybinį, politinį ir ideologinį susitelkimą lemiamų mūšių išvakarėse, bet kartu pranašavo ir gana painų Lietuvos geopolitinį maršrutą totaliniame sistemų kare.