Buvusi muziejininkė Regina Drevinskienė kartą parodė Kraftų kavos fabrikėlio etiketę. Ji pasakojo, kad jos tėvelis Kazys Batvinis buvo sumeistravęs medinę mašiną kartono dėžutėms formuoti. Tos mašinos visos detalės buvusios medinės. Mašinos dėka dėžutė įgaudavo formą, po to tereikdavo ją sulankstyti ir užklijuoti etiketę.
Kaip buvo gaminama kava
Leonas Kraftas, grįžęs iš Vokietijos, Antrojo pasaulinio karo metais atnaujino kavos gamybą. Kava buvo ruošiama iš miežių (kartais kviečių), cikorijos ir runkelių.
Tikriausiai cukrinių, nes supjaustytus ir sudžiovintus jų gabalėlius mėgdavo valgyti vaikai, jie buvo saldūs. Į aparato talpą supildavo maišą miežių. Buvo ir džiovykla.
Džiovykloje buvo skardinės su skylutėmis grindys, dvi krosnys. Ant grindų supildavo cikoriją ir iš apačios eidama šiluma, džiovindavo. Po to, cikorijas sumaišydavo su kitais komponentais, sugruzdindavo, sumaldavo, pildavo į didelius maišus ir veždavo į Rygą.
Iš kur tokia etiketė, įmonė ir pats Kraftas? Kraftai buvo Latvijos vokiečių kilmės valstiečiai evangelikai liuteronai. Jonas Kraftas, miręs 1937 metais Mažojoje Panemunėje, buvo Graužiškių dvaro (netoli Ašmenos), priklausiusio dvarininkui Kononcovui, valdytojas, po to nuomojosi iš grafo Tiškevičiaus Šmaragdavos dvarą netoli Kupreliškio, tarnavo Butautų dvare.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kartu su broliu Krisiumi, didelio restorano Peterburge valdytoju, nupirko iš Brazdžiaus Mažosios Panemunės dvarą. Krisius Kraftas, miręs apie 1934 metus, palaidotas Šilėnuose.
Jonas Kraftas buvo vedęs Oną Kuncaitę (mirė 1955 metais Biržuose) iš Juostaviečių kaimo. Jų šeimoje augo trys vaikai: Elena, Jonas, Leonas.
Leonas Kraftas gimė 1896 metais. Baigė Rygos žemės ūkio mokyklą, dalyvavo Latvijos nepriklausomybės kovose ir buvo apdovanotas “Lačplešu” ordinu (tolygu Vyčio kryžiaus ordinui). Šilėnuose Kraftai turėjo kavos ir kitokių prekių parduotuvėlę. Kavą ir kitas prekes išvežiodavo arkliais ir malkomis kūrenamu sunkvežimiu. Cikoriją augino savo ūkyje. 1940 metais šeima buvo repatrijavusi į Vokietiją ir gyveno pabėgėlių stovykloje Vangereine (Pomeranija). 1941 m. pasitraukus rusams, grįžo į Mažosios Panemunės dvarą.
Dvare tarnavo 4-5 šeimos. L.Kraftas buvo aistringas medžiotojas, ant sienos būdavo sukabinti jo medžiokliniai šautuvai. Vaikščiodavo šlubčiodamas, nes vietoj vienos kojos turėjo protezą. Eidamas vis niūniuodavo kažkokią dainą. Karo metais pas jį medžioti atvykdavo vokiečių karininkai, po sužeidimo ūkyje dirbo vokiečių kareivis. Išvykdamas verkė, kad reikės grįžti į frontą, o jis turįs daug vaikų, ir nesitikįs sugrįžti tėvynėn.
Į muziejų užsukęs A.Žemaitis prisiminė ir kitą kavos etiketę, negu kurią turi R.Drevinskienė. Ant jos buvo nupiešta Vytauto Didžiojo galva su didele karūna.
1945 m. okupacinei Sovietų armijai vėl žengiant į Lietuvą iš Mažosios Panemunės dvaro pasitraukė į Klaipėdos kraštą, tikėdamiesi trauktis toliau. Nepavyko. L.Kraftas buvo suimtas ir uždarytas Į Macikų lagerį (Šilutės raj.), po to pervežtas į Vilnių. Nuo 1946-ųjų rugsėjo iki 1955-ųjų gruodžio kalėjo Mordovijos lageryje. L.Kraftas 1955 m. iš lagerio grįžo į Biržus pas seserį Eleną Šlekienę.
E.Šlekienės daržinėje ilgus metus stovėjo Leono Krafto parvežtas į Biržus Kraftų kavos fabrikėlio cikorijos džiovinimo aparatas. Jis dabar yra Biržų krašto muziejuje „Sėla“.
Grįžęs iš lagerio L.Kraftas dirbo Babtų sovietiniame ūkyje (Kauno raj.), vėliau Švenčionių rajone bei Šiaulių raj. Šakynos sovietiniame ūkyje. Mirė 1963 metais, palaidotas Šilėnuose.