Čepaitis taip aiškina savo tikslą: „Savo knygoje bandau daugiau dėmesio skirti tam, kas paprastai lieka „už kadro“ – politinei veiklai, organizaciniam darbui, santykiams su oficiliąja valdžia ir
Sąjūdžio vidaus diskusijoms, įtakojusioms svarbius Lietuvai sprendimus“ (p. 66).
Knyga įsprausta į griežtas chronologines ribas. Ji vos ne per staigiai
prasideda Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimu 1988 m. birželio 3 d. ir
dar staigiau baigiasi - sulig Aukščiausiosios Tarybos paskelbtu
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu 1990 m. kovo 11-ąją.
Autorius padarė tik vieną nežymią pastabą, susijusią su jį palietusiomis
kontroversijomis 1991 ir 1992 m. (p. 201). Kad ir kokia būtų griežto
temos apibrėžimo priežastis, V.Čepaičio atsiminimai tikrai turi kuo
patraukti skaitytojų, nuo mėgėjų iki istorikų profesionalų, dėmesį.
Aprašomą laikotarpį autorius skirsto į tris dalis. Pirmoji, pavadinta
„Persitvarkymo sąjūdis“, apima laikotarpį nuo Sąjūdžio Steigiamojo
Seimo iki „medaus mėnesio“ su kompartija 1988 m. spalio
pabaigoje-lapkričio pradžioje.
Antroji, „Baltijos kelias“, prasideda aptariant trintį tarp Sąjūdžio ir kompartijos pirmaisiais 1989 m.
mėnesiais ir po to sekusį Sąjūdžio triumfą SSRS liaudies deputatų
suvažiavimo rinkimuose, o baigiama įspūdingu Baltijos keliu, skirtu
pažymėti penkiasdešimtosioms Molotovo ir Ribbentropo pakto metinėms.
Trečiojoje, pavadintoje „Nepriklausomybės Sąjūdis“, aptariamas
Aukščiausiosios Tarybos pasirengimas skelbti „Lietuvos valstybingumo
atkūrimą“ ir su tuo susijusios aplinkybės.
Autoriaus dėmesio centre - Sąjūdžio veikla ir jo paties vaidmuo šioje
istorijoje, juk šiaip ar taip - tai atsiminimai.
Kaip yra sakęs Winstonas Churchillis, „istorija bus man palanki, nes aš ketinu ją parašyti“. Kai kurie labai svarbūs įvykiai, rūpintys istorikams, į šią knygą nėra įtraukti, kaip antai Michailo Gorbačiovo vizitas į Lietuvą 1990 m. sausį. Pagrindinė V.Čepaičio knygos mintis tokia: Lietuva, kaip okupuota teritorija, nebuvo Sovietų Sąjungos dalis.
Aprašydamas Iniciatyvinės grupės darbą, V.Čepaitis pabrėžia grupės
bendradarbiavimo ir diskusijų dvasią; jos narių lygiateisiškumo
principas sumenkino asmenybių vaidenį. Autorius labiau išryškina grupės
narių sutarimus negu jų diskusijas.
Žinoma, jis komentuoja Vytauto Landsbergio, kaip Sąjūdžio lyderio, iškilimą, pastebi Vytauto
Petkevičiaus įprotį trankyti durimis... Aš buvau tik antrojo Iniciatyvinės grupės egzistavimo laikotarpio liudytojas, tačiau tam tikri asmenys aiškiai išsiskyrė suteikdami kryptį diskusijoms – ypač V.Landsbergis, Romualdas Oozolas, Arvydas Juozaitis. Atsimenu, keletą
kartų, rugsėjo ir spalio mėnesiais, V.Petkevičius irgi tvirtai reiškė savo
nuomonę per diskusijas.
V.Čepaitis išskiria tris Iniciatyvinės grupės grupuotes -
„vyresniuosius, „jaunesniuosius“ ir partiečius. Tai lyg ir siūlytų temą
jaunam iniciatyviam istorikui - suskirstyti grupės narius pagal dvi
ašis, kalbant, viena vertus, apie partijos narius ir jai
nepriklausančiuosius ir, kita vertus, senesnius ir jaunesnius narius.
Tada atsirastų keturios pagrindinės kategorijos. Senesnieji partijos
nariai linko į konservatyvumą, nes turėjo saugias pozicijas, kuriomis
rizikavo. Jaunesnieji, ypač nepartiniai, buvo agresyvesni ir kartais
radikalūs. Kitos dvi grupės sudarė centrą.
V. Čepaitis tiksliai nenusako savo pozicijos šiame išsidėstyme, bet, kadangi tuo metu jam buvo jau per penkiasdešimt, greičiausiai priklausė vyresniam nepartinių sektoriui.
Vytautą Landsbergį, kuriam tuo metu buvo 55-eri, galima priskirti
vyresniųjų nepartinių kategorijai; Vytautą Petkevičių, kuriam tuo metu
buvo 58-eri, - vyresniesiems partiniams; Romualdą Ozolą, tuomet
49-erių, galima laikyti jaunesniųjų partiečių atstovu, o Arvydą
Juozaitį, tuomet vos 32-ejų, - jaunesniųjų nepartinių atstovu.
Iniciatyvinė grupė buvo sudaryta iš Vilniaus intelektualų, daugiau ar
mažiau įsitvirtinusių sovietinio intelektualinio elito pozicijose, tad
čia ir glūdi viena iš istorinių kontroversijų, susijusių su grupės
ištakomis ir tikslais.
Yra ir tokia nuomonė: Sąjūdį sukūrė sovietinis režimas M.Gorbačiovo perestroikos programai remti, nes apie ketvirtadalis jos narių turėjo kontaktų su KGB, daugelis „flirtavo“ su vyriausybe, kad sutvirtintų savo pozicijas, ir esą tik tuomet, kai Sąjūdį užvaldė
„sveika“ Kauno įtaka, jis tapo jėga, vedančia Lietuvą į
nepriklausomybę.
V.Čepaitis laikosi kitokio požiūrio ir atkakliai tvirtina, kad iniciatyvinės grupės nariai nepriklausomybę laikė savo tikslu nuo pat pradžių.
Jis aptaria, kokius iššūkius Kauno atstovai metė Iniciatyvinei grupei.
Todėl, nors simpatizavo kauniečių siekiams, palaikė atsargesnę
iniciatyvinės grupės programą.
Skyrius, skirtus Sąjūdžio struktūrai ir jo politikai (5, 12 ir 17), derėtų perskaityti visiems, bandantiems rekonstruoti to meto įvykius. Nesu tikras, ar Sąjūdžio „politika“ buvo
tokia aiški, kaip teigia Čepaitis, bet jo nuomonė yra geras atsparos
taškas diskusijoms.
V.Čepaitis detaliai nupasakoja Sąjūdžio augimą ir raidą, nemažai dėmesio
skiria „Jedinstvos“ veiklai, o ypač pabrėžia Sąjūdžio pastangas užmegzti
kuo glaudesnius ryšius su naujomis nacionalinėmis organizacijomis
Estijoje ir Latvijoje. Baltijos kelias - šio bendradarbiavimo
kulminacija.
Kita vertus, Lietuvos komunistų partijos politika ir politika pačios partijos viduje lieka už autoriaus akiračio, todėl jis rimtai nesvarsto, pavyzdžiui, kitos gajos nuomonės, kad LKP atsiskyrimas
nuo Maskvos buvo viso labo šou žmonėms suklaidinti. Per garsųjį
M.Gorbačiovo vizitą Lietuvoje 1990 m. sausį V.Čepaitis buvo Austrijoje,
matyt, todėl jis beveik visiškai nuvertina šio įvykio reikšmę.
M.Gorbačiovo vizito metu buvau Vilniuje ir esu linkęs manyti, kad šis
praleidimas Čepaičio Sąjūdžio atsiminimuose/istorijoje yra nemenka
spraga.
Kaip vieną iš M.Gorbačiovo ir lietuvių konfrontacijos pavyzdžių
prisiminčiau Vadimo Medvedevo, M. Gorbačiovo „ideologinio“ specialisto,
sušauktą spaudos konferenciją. Mindaugas Barysas, „Tiesos“ redaktorius,
paragino mane užduoti provokuojamą klausimą apie 1989 m. rugpjūčio mėn.
Maskvos deklaraciją, smerkiančią įvykius Pabaltijy (žr. V.Čepaičio
knygos 14 skyrių). V.Medvedevą šis klausimas aiškiai suerzino.
Tuo metu stebėtojai dažnai pranašaudavo, kad Lietuva vis tiek taps
nepriklausoma, matyt, todėl tiek kompartijos, tiek Sąjūdžio viduje
prasidėjo kova dėl politinės valdžios.
LKP atsiskyrė nuo Maskvos, išrinko naują Centro komitetą. Partiečiai, turėję stiprias pozicijas
Sąjūdyje, netgi tapo LKP CK biuro nariais. Tiesą sakant, Kompartija
įgijo beprecedentį populiarumą. To meto politinis klausimas buvo toks:
ar partija perėmė vadovavimą Sąjūdžiui, ar Sąjūdis perėmė vadovavimą
partijai. Nepartiniai sąjūdininkai reikalavo, kad partiečiai apsispręstų, kurioje pusėje jie yra.
Tuo metu buvo priimta keletas svarbių sprendimų dėl Sąjūdžio ateities,
su jais V.Čepaitis ne visai sutiko. Jis, regis, manė, kad Sąjūdis baigia
savo darbą ir siūlė kurti politinę partiją, kuri galėtų mesti iššūkį
LKP/LDDP. (Sąjūdžio kandidatai per LSSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus
1990 m. vasarį/kovą gavo absoliučią daugumą balsų, tačiau
parlamentiniai dokumentai to nerodo, nes Sąjūdis nebuvo pripažintas
politine partija.)
Pamenu, 1990 m. rugpjūčio 23 d. V.Čepaitis man sakė: „Sąjūdis susikūrė ir Sąjūdis mirs. Tačiau aš nemanau, kad iš dalies Sąjūdžio žmonių turi atsirasti tokia partija, kuriai pagelbėtų Sąjūdžio idėjos ir galbūt netgi programos didžiuma. Sąjūdis kaip judėjimas buvo tinkamas
tiktai laikotarpiui iki nepriklausomybės paskelbimo. Tai yra kol dar
nebuvo tikro politinio gyvenimo ir nebuvo tikros valstybės. Kada ta
valstybė kuriasi, kartu turi kurtis ir demokratinės institucijos, kaip,
pvz., partijos“ („Akiračiai“, 1990/9).
Kiti manė, kad Sąjūdis turi likti opozicijoje ir neįeiti į Vyriausybę. Po to, kai Sąjūdžio dauguma
Aukščiausiojoje Taryboje valstybės vadovu išrinko Vytautą Landsbergį ir
paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą, V.Landsbergis laikėsi
nuomonės, kad Sąjūdis turi likti masine organizacija, mobilizuojančia
gyventojus remti vyriausybę, o ne tapti politine partija. Todėl per
Lietuvos Seimo rinkimus 1992 m. nebuvo stiprios politinės partijos, kuri
galėtų pasipriešinti LDDP.
V.Čepaitis baigia savo pasakojimą Kovo 11-osios deklaracija. Ten, kur
jis aprašo Sąjūdžio deputatų klubo susikūrimą, yra kita privaloma
paskaityti dalis. Aprašymas atitinka tai, ką jis man sakė dar 1990 m.
rugpjūtį: klubas „buvo susikūręs maždaug kovo pradžioje - iš karto po
rinkimų, kai mes supratom, kad reikia ruoštis būsimajai sesijai. Tai ir
susirinkome. Sąjūdžio apiforminimo į klubą idėja išėjo iš to, kad aš
gerai žinojau, kaip veikia Lenkijoje „Solidarnosc“. Aš net paprašiau, kad
jie man skubiai telefaksu atsiųstų savo statutą, kuris mūsų sąlygomis
atrodė griežtas. Mūsų lietuviai buvo žymiai demokratiškesni ir
nepanorėjo, pavyzdžiui, priimti privalomo balsavimo.
Reglamento svarstymai vyko beveik tris posėdžius. Reglamentas vis liberalėjo ir
liberalėjo, kol galų gale pasidarė visiškai liberalus. Ir tas klubas
atliko labai svarbų vaidmenį. Klube buvo nuspręsta, kad reikia
nepriklausomybę paskelbti iš karto. Būtent čia matyčiau šito klubo
pagrindinį vaidmenį, nes po to, kadangi mes priėmėm tokį minkštą
reglamentą, klubas praktiškai tapo diskusijų klubu. Į klubą galėjo
ateiti visi, ne tiktai klubo nariai. Balsavimas nebuvo privalomas“.