***
Tai istorija apie meilę, duoną ir šautuvą. Teisingiau – apie meilę, kalėjimo putrą ir daugelį šautuvų. Bet neabejotinai (ir tai visų svarbiausia) – apie meilę. Apie nelaimingą, net tragišką, jaunatvišką meilę, nuo kurios viskas prasidėjo, kuria tačiau niekas nesibaigė.
Jaunas, inteligentiškas ir komunikabilus teisininkas Pranas Šileika XX a. ketvirtame dešimtmetyje Kaune tapo įžymybe visai ne todėl, kad turėjo ryšių su maištininkais ir teroristais, ir ne todėl, kad buvo įtariamas pasikėsinimu nužudyti Respublikos Prezidentą ir Tautos Vadą Antaną Smetoną, o dėl to, kad kadaise mylėjo paprastą ir kuklią merginą.
Meilė, kaip dažnai pasitaiko, davė vaisių. O tada, kaip pasitaiko dar dažniau, jaunajam Šileikai būsimos šeimos baimė nustelbė visus švelnius jausmus ir jis pabėgo. Mergina – juk tai klasika – buvo pasiryžusi sekti paskui praskydusį mylimąjį nors ir į pasaulio kraštą. Ir tada įvyko tai.
Baisi Olšauskiada Kaune
Būtent taip savo skaitytojus 1932 m. balandį šiurpino „Lietuvos žinios“. Nuo to ir prasmingiausia pradėti pasakoti P.Šileikos istoriją, nors ji tokia keista ir paini, kad pradėti galima nuo įvairių vietų. Taigi „Baisi olšauskiada Kaune“ kaip tik ir buvo „Lietuvos žinių“ pirmojo puslapio antraštė.
Įtarto neleistinais ryšiais su moterimi ir jos nužudymu, 1929 m. nuteisto, 1931 m. amnestuoto, o 1933 m. taip pat nužudyto prelato Konstantino Olšausko atvejis vertas atskiro dėmesio ir čia nebus aptariamas, nors akivaizdu, kad jis turėtas galvoje apie „olšauskiadą“ prabilusių žurnalistų. 1932 m. pavasarį aikštėn iškilusi istorija buvo tikrai panaši.
Dar prieš dešimtmetį vienas kitą pamilo Pranas Šileika ir Felicija Bilevičiūtė. Mylėjo karštai ir aistringai. Su glamonėmis ir kivirčais. O po to jam „širdis atšalo“ (kaip minėta, tam įtakos galėjo turėti ir bendras kūdikis). Tačiau jai – ne. Ir Bilevičiūtė, jei tikėsime laikraščio versija, Šileiką „persekiojo“. Ir meilės prašė. Ir reikalavo. Ir dar nežinia kas tarp jų vyko.
Aišku tik tiek, kad kai vėlyvą 1931 m. rudenį buvusi mylimoji savo esamą mylimąjį aplankė Kaune, ji buvo jį jau visiškai „užknisusi“. Ir Šileika nesibaigiančius konfliktus išsprendė itin radikaliai – ėmė ir pasmaugė Bilevičiūtę. O jos lavoną paslėpė savo namo kieme, srutų šulinyje. Vėliau tikėjosi, padedamas seno draugo Jono Kuodžio, jį perkelti į kitą vietą ar net visiškai sunaikinti, bet nespėjo. Mat apie kriminalą sužinojo policija, lavoną ištraukė, o Šileiką su Kuodžiu „susėmė“. Teisingumas triumfavo1.
Tokia, regis, pamokoma istorija. Bet... banali. Neverta perdėm idealizuoti prieškario Lietuvos ir galvoti, kad nusikaltimų anuomet būdavę daug mažiau. Žmonės ir tada buvo įgudę vieni kitus žudyti, juolab kad ginklai, kiek galima suprasti, buvo palyginti lengvai prieinami.
Žinoma, nužudymų skaičius, palyginti su kitais nusikaltimais, visuomet yra mažas, todėl beveik kiekvienas atvejis sudomina spaudą. O dar sostinėje... Ypač jei žudikas – ne koks valkata, o teisės studentas... Ir vis dėlto, kaip pirmajam puslapiui, istorija silpnoka. „Studentas teisininkas pasmaugė savo ilgametę meilužę“, – tokią antraštę net šiandien mūsų (dažnai pagrįstai) iš principo bulvarine laikomoje spaudoje labiau tikėtumės rasti apie laikraščio vidurį, pavyzdžiui, penktame puslapyje. O „Baisi olšauskiada Kaune“ pateko į pirmąjį.
Patys žurnalistai tai aiškino atsitiktinumu: „Atsitiktinai tuo metu Duonelaičio g-ve ėjęs „Lietuvos Žinių“ korespondentas, teismo ir krim. policijos atstovams leidus buvo stebėtoju šio nepaprasto įvykio tyrime“2. Tačiau net jei taip ir buvo iš tikrųjų, visiškai aišku, kad prieš spausdinant straipsnį minėtas korespondentas – J. Kauneckis – rimtai padirbėjo su savo šaltiniais teisėsaugoje ir išsiaiškino, kad istorija perspektyvi. Tai matyti vien iš to, kad laikraštis skyrė vietos ne vien lavono ištraukimui iš šulinio aprašyti, bet ir trumpai Šileikos biografijai bei jo širdies reikalams išdėstyti.
O „užkabinti“ reikalas tikrai galėjo ir atsitiktinį praeivį, ypač jei pastarasis buvo kriminalinis žurnalistas – žmogus, gerai pažįstantis teisėsaugos pasaulį. Štai kas atvyko apžiūrėti įvykio vietos ir traukti iš šulinio a. a. Bilevičiūtės: Kriminalinės policijos direktorius Jonas Statkus, Kriminalinės policijos viršininkas Kazys Budrevičius, Kauno apygardos teismo valstybės gynėjo padėjėjas Matas Krygeris3... Rinktinė kompanija, kuri kažin ar būtų sulėkusi tirti eilinės žmogžudystės.
Kad ir kaip būtų buvę, uoslė Kauneckio neapvylė (arba tiesiog pasitvirtino jo kruopščiai surinkta informacija). Jau kitą dieną Kriminalinės policijos direktorius Statkus „pašėrė“ spaudą:
Ši byla yra nepaprastai įdomi kriminologijos ir psichologijos atžvilgiais, o be to, ji turi politinių momentų.
Kvotos daviniais pavyko nustatyti, kad Pranas Šileika su Jonu Kuodžiu (nereikia painioti jo su inžinieriumi Jonu Kodžiu, baig. Lietuvos universitetą) tarės įsteigti laboratoriją, kurioje būtų gaminama medžiaga politiniams atentatams. Derintis P. Šileikai su Kuodžiu, Kuodis pasakė: „Be pinigų nieko nebus!“. Tada Pr. Šileika atsakė: „Nesirūpink, pinigų bus“ ir vieną asmenį pasiuntė į Panevėžį laboratorijai steigti pinigų surasti. Kuodis tuo tarpu Kaune ieškojo laboratorijai tinkamo buto.
Kvočiamas Jonas Kuodis iš pradžių aiškiai neigė, kad jis su Pr. Šileika būtų kalbėjęsis steigti laboratoriją sprogstamajai medžiagai gaminti. Tačiau P. Šileika prisipažino, kad jis su Kuodžiu dėl laboratorijos steigimo taręsis, tačiau tardomasis nieko rimto negalvojęs. Vėliau Kuodis buvo akis į akį pastatytas su Šileika ir akistatoje Kuodis prisipažino. Kiek šioje byloje politinis momentas yra rimtas tuo tarpu sunku dar pasakyti. Dabar I skyrius specialiai veda kvotą šioj byloj.4
Šitaip jau iš pat pradžių Šileikos istorija liovėsi būti žiauriai pasibaigusia muilo opera ir įgijo politinį atspalvį. Nuo to laiko visuomenės dėmesys Šileikos bylai tapo visiškai suprantamas. Tačiau skandalingiausios detalės nepasiekė nei žurnalistų, nei jų skaitytojų.
Pasikėsinimas į A.Smetoną I
1932 m. balandžio mėn. 11 d. Kaunas. Kriminalinės Policijos Kvotų Sekcijos vedėjas Bortkevičius išžiūrėjęs gautą slaptą pranešimą, jog Kauno m. gyventojai Šileika Pranas ir Kuodis Jonas priklauso prie slaptos vilkų organizacijos ir rengiasi nužudyti p. Respublikos Prezidentą, rado, kad čia esama nusikaltimo, apie kurį kalbama Baudž. Stat. Papild. ir Pak. 6 str. ir todėl, pasirėmęs Baudž. Proc. Įst. 2495 ir 297 str., nutarė: pradėti kvotą.5
Štai tokiu skambiu nutarimu prasidėjo tyrimas prieš Šileiką ir Kuodį. Tai jau ne banali muilo opera, o tikras trileris. Tik pamanykite – pasikėsinimas į prezidentą. Be to, visos aplinkybės rodo, kad tokį pranešimą policija traktavo labai rimtai. Jau minėta, kad tyrimu pats asmeniškai domėjosi Kriminalinės policijos direktorius Statkus. Patį tyrimą atliko kita tuometinės teisėsaugos žvaigždė – Kriminalinės policijos Kvotų sekcijos vedėjas Felicijonas Bortkevičius, kuriam po poros metų buvo lemta tapti Valstybės saugumo departamento Politinės policijos viršininku.
Tuo tarpu apklausiamas įtariamasis Kuodis turėjo smarkiai nuvilti tyrėjus, nes jokių sensacingų detalių nepripažino. Jo apklausos ištraukos aiškiai atspindi pretekstu tyrimui tapusio slapto pranešimo turinį:
Apie tai, kad reikia nužudyti p. Prezidentą Smetoną tai Šileika man nesakė, nei aš jam. Šileika nesiūlė man nužudyti p. Prezidentą ir nesiūlė už tai jokių pinigų. Kas tai yra ciano kali, aš žinau, bet šio junginio aš pagaminti negaliu. Kad aš kada nors kalbėčiau su Šileika nužudyti p. Respublikos Prezidentą ciano kali to neprisimenu ir negalėjo būti. [...]
Aš užeidavau pas inž. Steikūną, kuris gyveno Kaune Parodos g. Nr. nežinau. Aš noriu pas jį darbą gauti. Kito inž. Steikūno aš nepažįstu. Inž. Steikūnas turi 40 su virš metų.6
Jokių kitų nusikaltimų Kuodis taip pat teigė nedaręs. Šileiką jis pažįstąs dar nuo Klaipėdos sukilimo laikų, bet ilgai su juo nebendravęs. Jie atsitiktinai susitikę 1932 m. pavasarį Kaune ir Kuodis paprašęs Šileikos kaip teisininko padėti bylinėtis su buvusia statybos darbų užsakove. Aptarinėdami reikalus jie porą kartų rimtai išgėrę ir tiek7. Tačiau „papildomai paklaustas“ Kuodis persigalvojo ir dar šį tą prisiminė:
Šių metų kovo mėn. 17 d. aš užėjau pas Šileiką Praną savo bylos reikalu ir tą pačią dieną aš su juo užėjome pas mane. Čia mes valgykloje išgėrėme ir kada gerokai nusigėrė, jis man pasisakė, kad 1931 m. rudenį nužudė savo meilužę, kurios aš vardo ir pavardės nežinau.
Papasakojęs apie tai, jis paprašė mano patarimo, kaip galima paslėpti arba sunaikinti kūną, kuris dabar yra įmestas kiemo kampe šuliny. Aš atsakiau Šileikai, kad tai galima padaryti ir paprašiau jo už kūno paslėpimą 300 litų. Jis atsakė, kad pinigų neturįs, bet gausiąs už atentatą prieš valdžios atstovus iš krikščionių demokratų tuoj 5000 litų, o po atentato įvykdymo daugiau, nes viso tam reikalui yra paskirta 500 tūkst. litų.
Asmuo, kurį reikės nužudyti, bus nurodytas vėliau to, kas duos pinigus. Man Šileika nesakė, kad reikės nužudyti kokį nors asmenį ir nenurodė jo pavardės, bet buvo kalbama bendrai apie atentatą. Aš sutikau padaryti atentatą ir prašiau jo tam tikslui pinigų. Šileika savo keliu vis prašė iš pradžių paslėpti lavoną, o jau veikiau bus pinigai atentatui. Jeigu aš būčiau gavęs iš Šileikos pinigus, tai būčiau pinigus pasiėmęs sau, o jokio atentato nedaryčiau. [...] Aš manau, kad kalbos apie atentatą buvo tik Šileikos fantazija, kad aš paslėpčiau pirmiau lavoną.8
Pats Šileika jau pirmos apklausos metu prisipažino, kad pasmaugė Bilevičiūtę ir kad prašė Kuodžio padėti paslėpti lavoną. Panašiai jis pasakojo ir apie atentatą, tik pirminę iniciatyvą priskyrė savo draugui:
Sekantį kartą, tas galėjo būti prieš pat Velykas, aš užėjau pas Kuodį į jo butą ir vėl gėrėme ir kalbėjomės apie lavono paslėpimą. Jis vėl pradėjo kalbėti apie pinigus ir kaip juos gauti. Aš atsakiau, kad pinigų aš neturiu. Tada jis man pasakė, kad jeigu kas duotų pusę milijono litų, tai jis padarytų atentatą. Aš į tai jam atsakiau, kad tegu jis paslepia lavoną, tai aš pasirūpinsiu gauti pinigų atentatui. Apie kokį nors konkretų asmenį nebuvo kalbama. Buvo sakoma bendrai, kas duos pinigus ir nurodys asmenį, kurį reikia nužudyti, tai Kuodis nužudysiąs. [...] Atentatas čia buvo sugalvotas tam, kad jį [Kuodį, – B. G.] suvilioti ta stambia suma už atentato padarymą ir tuo būdu paskatinti jį greičiau paslėpti lavoną. Jokio atentato aš nemaniau daryti ir nebūčiau daręs. Man rūpėjo tik paslėpti lavoną. Kuodis, mano nuomone, irgi nebūtų daręs atentatą. Jeigu kas nors tokiam reikalui būtų davęs pinigus, tai jis būtų juos paėmęs ir nieko nedaręs.9
Šios apklausos vyko 1932 m. balandžio 11–12 d., tuo pat metu, kai Šileikos istorija susidomėjo laikraščiai. Jokių kitų veiksmų, bent jau atsispindinčių kvotos byloje, policija tuo metu nevykdė. Ir vis dėlto, kaip tik tuomet Statkus atvirai išėjo į spaudą ir pasakojo apie atentatus, laboratorijas ir sprogmenis. Ir nors pats pripažino, kad „kiek šioje byloje politinis momentas yra rimtas, tuo tarpu sunku dar pasakyti“, tačiau nepasirinko saugesnio kelio – apskritai tą „momentą“ nutylėti. Tai dar kartą patvirtina, kad policija rimtai vertino panašius įtarimus.
Ir vis dėlto jie nepasitvirtino. Po beveik trijų mėnesių tyrimo, 1932 m. liepos 6 d. Kriminalinės policijos I skyriaus viršininkas priėmė tokį sprendimą:
Kadangi iš kvotos paaiškėjo, kad atentatas buvo Šileikos sugalvotas tyčia, kad paraginti Kuodį paslėpti lavoną, kad kratos metu nei pas Kuodį nei pas Šileiką nieko įtariamo nerasta ir iš kvotos nesimato, kad toks atentatas jų būtų iš tikrųjų ruoštas, kad dėl Bilevičiūtės nužudymo kvotą darė VII rajonas, kad kvotoje nėra jokių davinių, iš kurių būtų galima nustatyti, jog Šileika Pranas, Kuodis Jonas ir Steikūnas Petras priklausytų slaptai „vilkų“ organizacijai ir rengtų atentatą prieš Poną Lietuvos Respublikos Prezidentą, nutarė: šią kvotą, Baudž. Proc. Įst. 255 ir 277 str. str., pasiųsti Kauno Apyg. Teismo Valstybės Gynėjui.10
Situacija dviprasmiška. Viena vertus, viskas lyg ir aišku: iš pradžių buvo įtariama, kad Šileika ir Kuodis rengė atentatą, tyrimo metu tai buvo paneigta, tačiau paaiškėjo, kad Šileika nužudė meilužę, tad byla neteko politinio atspalvio ir toliau turėjo būti nagrinėjama kaip ir kiekvienas nužudymas. Tačiau kartu policijos tyrimo aplinkybės palieka daug abejonių.
Visų pirma, nors skaitant laikraščius gali susidaryti įspūdis, kad pirmiausia paaiškėjo Bilevičiūtės nužudymas, o tik po to atsirado politinis bylos atspalvis, dokumentai rodo ką kita. Beje, ir laikraščiai rašė ne vienodai. Valdžios proteguotas ir todėl geriau informuotas „Lietuvos aidas“ aiškiai pabrėžė:
Tačiau p. direktorius [Statkus] tariasi galįs pastebėti, kad [1932 m.] kovo mėn. 11 d. politinis skyrius buvo nustatęs Prano Šileikos ir Jono Kuodžio politiškuosius [išskirta „Lietuvos aido“] pasikalbėjimus dėl steigimo „laboratorijos“ politiškiems atentatams medžiagą gaminti. O kriminalinis skyrius, aiškindamas paslaptingą Bilevičiūtės dingimą, dar savaitė prieš Pr. Šileikos ir Kuodžio suėmimą [1932 m. balandžio 11 d.] buvęs tikrai nustatęs, kad Bilevičiūtė tikrai buvo sakytų vyrų nužudyta ir įmesta į šulinį.11
Antra, akivaizdu, kad policija ne šiaip tikrino kokius gandus, o buvo rimtai „įsikibusi“ versijos apie laboratoriją ir atentatus, konkrečiai – apie galimą pasikėsinimą į Smetoną. Tai rodo ir policijos vadovų asmeninis dėmesys bylai, ir jų drąsūs pareiškimai spaudoje. Nusikalstamo politinio veikimo versija buvo atmesta tik tuomet, kai tapo aišku, kad teisėsaugininkams niekaip nepavyks jos įrodyti.
Trečias paslaptingas momentas – patys Šileikos ir Kuodžio tarpusavio santykiai. Kiek galima spręsti iš parodymų, apie atentatus šie vaikinai – teisės studentas ir inžinierius – kalbėjosi taip, tarsi tai būtų pats normaliausias būdas uždirbti pinigų. Jeigu buvusios meilužės nužudymą – aistros nusikaltimą, kuris paprastai įvykdomas pusiau afekto būsenoje – įmanoma įkomponuoti kone į bet kurio žmogaus portretą, tai kažkokie atentatai ir laboratorijos niekaip nedera su paveikslais Šileikos ir Kuodžio, kuriuos apibūdinti, iš pirmo žvilgsnio, puikiai tiktų terminas „eiliniai piliečiai“.
(Čia paminėtina viena svarbi aplinkybė – rengiant šį straipsnį nepavyko susipažinti su „tikrąja“ Šileikos byla dėl Bilevičiūtės nužudymo. Ji neprieinama dėl jau ir kitų prieškario Lietuvos skambiųjų bylų tyrimams trukdžiusio pelėsio12. Visi minėti ir toliau minimi šio įvykio aplinkybes aiškinantys dokumentai buvo aptikti specialioje Kriminalinės policijos kvotos byloje „Dėl pasikėsinimo į p. Respublikos Prezidentą“. Tačiau mažai tikėtina, kad byloje dėl Bilevičiūtės nužudymo būtų duomenų, paaiškinančių čia svarstomas paslaptis, nes, kaip bus matyti ir aptariant teismo procesą, kokio nors politinio smurto ar juo labiau pasikėsinimo į prezidentą motyvas iš jos išnyko visiems laikams.)
Pagaliau įdomu ir tai, kad jau cituotame baigiamajame nutarime tarsi iš niekur atsiranda Petro Steikūno pavardė. Tikrai keista, kad tyrimas pradedamas gavus pranešimą, kad „Šileika Pranas ir Kuodis Jonas priklauso prie slaptos vilkų organizacijos ir rengiasi nužudyti p. Respublikos Prezidentą“, o nutraukiamas nepasitvirtinus informacijai, kad „Šileika Pranas, Kuodis Jonas ir Steikūnas Petras priklausytų slaptai „vilkų“ organizacijai ir rengtų atentatą prieš Poną Lietuvos Respublikos Prezidentą“. Buvo, pasirodo, kvotoje atsiradęs ir dar vienas įtariamasis – Algirdas Sliesoraitis, kuriam apklausoje pakako pasakyti tiek:
Apie kokį nors Kuodžio Jono ir Šileikos Prano ruošiamą atentatą prieš valdančios partijos asmenis aš nieko negirdėjau ir nežinau. Šileiką Praną aš pažįstu. Šiais metais kovo mėn. antroje pusėje aš norėdamas pasikalbėti su Šileika Antanu [Prano brolis, kuris tuo metu gyveno kartu su juo] dėl mano bylos su Daktila Jurgiu užėjau pas jį į butą Duonelaičio g. 53 Nr. ir ten be Šileikos Antano, radau Šileiką Praną. Šileika Antanas pasakė man šiai bylai reikalingo liudytojo Poželos Petro adresą ir aš išėjau. Su Pranu Šileika aš kalbėjausi dienos klausimais, tai yra kaip gyvena, kuo verčiasi ir panašiai. Politiniais klausimais nei su Pranu nei su Antanu Šileikais nesikalbėjau. Po to Šileikos Prano daugiau nemačiau.13
Ir įtarimų nebeliko. Teisingiau, taip ir liko neaišku, kodėl apskritai Sliesoraitis palaikytas įtariamuoju. Tačiau Steikūno ir Sliesoraičio pavardės yra ne tik mįslės, bet ir raktai.
Kam staugė “Geležinis vilkas”?
Visai kitu laiku ir visai kitoje byloje, apie kurią bus kalbama vėliau, buvo užsiminta apie „agentūros žinias“, pagal kurias inžinierius Steikūnas priklausė slaptos organizacijos „Geležinis vilkas“ Kauno štabui, o Sliesoraitis buvo vienas jos „vadovaujančių asmenų“14. Na, o šios organizacijos idėjinis ir iš dalies faktinis vadas buvo prof. Augustinas Voldemaras.
Apie vadinamuosius „voldemarininkus“ palyginti nemažai prirašyta nacizmo ir 1941–1944 m. nacių okupacijos kontekste. Daugelis istorikų juos laiko radikaliausia tautininkų atšaka, „pagimdžiusia“ daug nacių kolaborantų ir holokausto vykdytojų. Iš tikrųjų, kiek galima spręsti iš, pripažinkime, gana padrikų duomenų, rengiant 1941-ųjų Birželio sukilimą „Geležinio vilko“ veikėjai atliko reikšmingą vaidmenį ir aktyviai naudojosi jau egzistavusiomis savo organizacijos struktūromis.
Taip pat teigtina, kad po sukilimo daug šios karingos grupuotės narių tapo policininkais ar kitų „jėgos struktūrų“ atstovais ir kad nemažai jų buvo ir tarp žydų žudynių dalyvių. Išskirtinis „voldemarininkų“ antisemitizmas – atskiras klausimas15. Įdomiau kas kita – tiek dėmesio skiriama Antrojo pasaulinio karo metų „Geležiniam vilkui“ ir iš jo gimusiai Lietuvių nacionalistų partijai, bet labai menkai tiriama šios organizacijos veikla Nepriklausomoje Lietuvoje.
Paradoksalu, tačiau bene plačiausią prieškario „voldemarininkų“ ir jų „žygių“ istoriją yra parašęs sovietinis publicistas Osvaldas Aleksa savo rinkinyje „Kortų nameliai“ (1983).
Šileikos byla suteikia puikią progą „Geležinį vilką“ tirti nauju žvilgsiu – ne tik per įvykius ar ideologiją, bet ir per žmones bei jų ryšius. Taip, tikėtina, pavyks išsklaidyti ne visai teisingą įspūdį, kad „voldemarininkai“ – tai tokie Lietuvos naciai, kurie ryškiau pasireiškė tik vokiečiams atėjus, ir parodyti, kad tai gerokai senesnė ir, beje, savo metui labai būdinga grupuotė, Antrojo pasaulinio karo metais jau turėjusi rimtą politinio smurto patirtį.
Aleksa nurodo, kad „Geležinis vilkas“ Sliesoraičio ir kitų aktyvistų buvo įkurtas 1927 m. kaip sporto organizacija, tačiau vėliau peraugo į kovinę politinę grupuotę, kuriai, be kita ko, buvo būdingos ir „viduramžiais dvelkiančios SA [turimi galvoje nacių apsaugininkai-smogikai SA (Sturmabteilungen), – B. G.] ceremonijos, pavyzdžiui, priimamo „vilko“ priesaika bučiuojant durklą arba mirusio „vilko“ laidojimas. („Prie kapo, dar draugo neužpylus žemėmis, vado šaukiami vilkai pavardėmis atsako už save „aš“. Pašaukus mirusįjį, atsiliepia visi vienu galingu balsu „mes“. Čia pat nurodoma, kad, jeigu kuopoje mažiau kaip dešimt „vilkų“, vienu galingu balsu atsiliepti nereikia“.)“16.
Organizacija palengva augo iki pat 1929 m. rudens – konflikto tarp Smetonos ir Voldemaro, kuris baigėsi pastarojo atstatydinimu iš Vyriausybės ir kai Sliesoraitis buvo iš esmės priverstas perduoti vadovavimą „Geležiniam vilkui“ Vidaus reikalų ministerijos generaliniam sekretoriui pulk. Brunui Štenceliui17. Taip prasidėjo organizacijos skilimas, pasibaigęs oficialiu „Geležinio vilko“ uždarymu 1930 m. gegužės 24 d.18
Kitoje baudžiamojoje byloje galima rasti daugiau žinių apie „voldemarininkų“ tolesnę veiklą: Išformavus „Geležinio Vilko“ organizaciją, jos veikimas nepranyko, tik iš jos išėjo kai kurie nariai, nepritariantieji prof. Voldemarui. Pati organizacija, dėl didesnės konspiracijos, viduje persitvarkė: buvo sutvertos taip vadinamos penkiukės, kurių pryšaky stovėjo instruktorius; tik šitas instruktorius turėjo ryšių su štabu, gi atskiri penkiukių nariai apie štabo veikimą tiesiog negalėjo žinoti, ir tik per instruktorių gaudavo įsakymus, ką jie turi veikti.19
Persitvarkęs ir tikra pogrindine organizacija virtęs „Geležinis vilkas“ iš karto ėmėsi ryžtingų veiksmų. Jau 1930 m. vasarą „vilkai“ tris kartus buvo numatę organizuoti perversmą ir kėsinosi nužudyti Kriminalinės policijos direktorių Stepą Rusteiką – šie įvykiai bus aptariami kalbant apie kitą Šileikos bylos dalį20. Planams nepavykus ir policijai sėkmingai neutralizavus aktyviausius perversmininkus, organizacijos veikla kiek aprimo, tačiau ji sustiprino savo pozicijas kariuomenėje ir jau 1934 m. įvykdė geriausiai žinomą sukilimą, kurį organizuojant dalyvavo net pats kariuomenės štabo viršininkas generolas Petras Kubiliūnas.
Iš karto po šio vadinamojo „karininkų sukilimo“ kilo dar vienas – „puskarininkių“, o po pastarojo – trečias, pats keisčiausias ir paslaptingiausias, kartu tapęs ir Šileikos bylos kulminacija.
Taigi ketvirtame dešimtmetyje „voldemarininkai“ tapo viena tų keistų organizacijų, kurių tiek daug būta prieškario pasaulyje. Viena vertus, juos galima tituluoti net ir teroristais. Jie veikė nusikalstamame pasaulyje, pogrindyje, slapta ginklavosi, organizavo sąmokslus ir kėsinosi į valdžios atstovų laisvę ir gyvybę. Net jų poza – paslaptingumas, sumišęs su pasipūtimu – priminė teroristų laikyseną.
Galima tik įsivaizduoti, kad oficialus, o vėliau slaptas „Geležinio vilko“ lyderis Sliesoraitis kalbėjo atsainiai, paniekinamai bei abejingai ir buvo panašus į kokį „krikštatėvį“ ar vieną iš „Raudonosioms brigadoms“ priklausiusių profesorių, kai, kartą jau teistas ir vėl apklausiamas įtariamuoju Šileikos byloje, dėstė policininkams:
Su prof. Voldemaru aš susirašinėju. Viename savo laiške prof. Voldemarui aš rašiau jam apie tai, kad dabar valdantieji asmenys per griežtai elgiasi su juo ir pareiškiau jam savo užuojautą. Be to, aš parašiau, kad aš tikiu ir tikėsiu, kad kitiems vėjams papūtus mes panašiai nesielgtume su savo priešais. Šiuos savo žodžius rašydamas aš turėjau galvoje, kad savo laiku prof. Voldemaras irgi per griežtai elgėsi su savo priešais. Sakydamas kitiems vėjams papūtus, aš turėjau galvoje galimą natūralų valdžios pasikeitimą ir prof. Voldemaro grįžimą prie valdžios. Aš jokiame slaptame veikime nedalyvauju ir nedalyvausiu ir apie kokius nors veiksmus pakeisti dabartinę valdžią aš nieko nežinau. Man nežinoma, kad būtų kokia nors organizacija, kuri darytų ką nors dabartinei valdžiai nuversti.21
Tačiau taikant voldemarininkams „teroristų“ vardą, būtina daryti išlygą: šiam terminui suteiksime kiek kitą prasmę, negu yra paplitusi mūsų laikų pasaulyje. Tai svarbu, nes, priešingu atveju, sakant, kad prieškariu buvo daug teroristinių organizacijų, galima nepagrįstai apjuodinti to meto žmones. Jie nebuvo labiau už mus linkę nusikalsti. Jie tik turėjo savitą ir mums sunkiai suvokiamą požiūrį į politiką. Politika Europoje po Pirmojo pasaulinio karo tik iš pirmo žvilgsnio rodosi panaši į šiandienę. Prievarta tuomet buvo daug labiau paplitusi. Nacizmas ir komunizmas – du totalitariniai sąjūdžiai, galų gale sukėlę Antrąjį pasaulinį karą – buvo gal ir baisiausi, tačiau ne vieninteliai tos agresyvios epochos kūdikiai. Demokratija ir taiki konkurencija nebuvo taip labai vertinama. Nuosekliausiai ir ištikimiausiai jos laikėsi anglosaksiškasis pasaulis, nors ir jam teko susidurti su tuo, kas dabar būtų pavadinta politiniu ekstremizmu.
Tuo tarpu didžioji dalis kontinentinės Europos eksperimentavo su įvairių formų ir švelnumo laipsnių diktatūromis. Tai buvo ypač būdinga naujosioms, tik po Pirmojo pasaulinio karo nuo imperijų atskilusioms tautinėms valstybėms. Jose paprastai būdavo keletas politinių grupuočių, besikaunančių dėl galimybės valdyti demokratija nusivylusias tautas. Tokiame kontekste „Geležinis vilkas“ tebuvo grupuotė, kovojusi politinėje arenoje pagal agresyvias to meto taisykles.
Bet kuriuo atveju aišku, kad ketvirtame dešimtmetyje „voldemarininkai“ tapo rimta problema Smetonos režimui ir Juozo Tūbelio vyriausybei. Jau pirmaisiais savo veiksmais jie parodė, kad yra priešininkai, su kuriais dera skaitytis. Todėl Steikūno ir Sliesoraičio pavardės dokumentuose paaiškina policijos dėmesį Šileikos ir Kuodžio bylai. Laikotarpis buvo įtemptas ir bet koks pavojaus signalas, susijęs su „Geležinio vilko“ veiksmais, privalėjo būti rimtai tikrinamas. Aptikus „vilkų“ pėdsakus, kitoje šviesoje atsiskleidžia ir atentato versija, ir paties Šileikos asmenybė.
Pranas ir “vilkai”
Reikia pasakyti, kad duomenys apie Šileikos biografiją yra gausūs, tačiau nevienodi. Dalis jų buvo užfiksuota tyrimų metu įvairiose baudžiamosiose bylose, dalis aptarta laikraščiuose, dar dalis paminėta kai kuriuose sovietiniuose dokumentuose. Vis dėlto visus juos apibendrinus, įmanoma susidaryti tegul ir ne visai tikslų, tačiau gana patikimą pagrindinio herojaus portretą.
Šileika gimė 1899 m. Šiaulių apskrities ir valsčiaus Vijuolių kaime, Kazio ir Agotos Šileikų šeimoje. Jis turėjo tris brolius ir dvi seseris: Barborą (vyriausia), Aleksą, Antaną, Kazį ir Julę. Jau pačioje jaunystėje Pranas pademonstravo ir patriotines nuostatas, ir avantiūrizmą, prisijungdamas prie Nepriklausomybės kovų savanorių. Esama duomenų, kad jis kartu su broliais Aleksu ir Antanu ir motina Agota Šileikiene priklausė Šiaulių apylinkėse veikusiam partizanų, kaip jie anuomet buvo vadinami, būriui ir net sovietų kariuomenės teismo buvo nuteistas mirties bausme, tačiau sėkmingai išvengė jos įvykdymo22.
1923 m. Šileika dalyvavo Klaipėdos sukilime, buvo I Klaipėdos krašto pėstininkų savanorių pulko iždininkas. Čia jis susipažino su Kuodžiu, kuris buvo to paties pulko maitinimo valdininkas23. Be to, kaip vėliau paaiškėjo teismui nagrinėjant Bilevičiūtės nužudymo bylą, tais pačiais metais mergina susilaukė Šileikos sūnaus. Būsimieji kūdikio tėvai susipažino prieš du metus Kaune24.
Dar tais pačiais 1923 m. po sukilimo Šileika pradėjo dirbti reikalų vedėju (šiandien tikriausiai sakytume „vadybininku“) Lietuvos ūkininkų sąjungoje. Čia jam pirmą kartą iškilo problemų su teisėsauga. Darbdaviai apskundė reikalų tvarkytoją, esą jis pasisavinęs dalį grūdams supirkti išduoto avanso. Prokuroras nusprendė kaltinimą palaikyti, tačiau Kauno apygardos teismas Šileiką išteisino, pastarajam paaiškinus, kad „jisai jokio tikslo neturėjo pinigus pasisavinti, kad apsirgęs jisai su reikalais išvažiavo Rygon ir iš ten pargrįžęs patsai atėjęs į Sąjungą atsiskaityti“25.
Po to Šileikos gyvenime prasidėjo pedagoginio darbo etapas. Paaiškėjus Bilevičiūtės nužudymui, apie pagrindinį įtariamąjį „Lietuvos žinios“ rašė: „1925–1926 m. Raseinių lietuvių gimnazijoj buvo mokytoju, dėstė visuomenės mokslą, logiką ir lietuvių kalbą.
Jau ir Raseiniuose būdamas mėgęs alkogolį ir palaidą gyvenimą. Už girtuokliavimą iš Raseinių buvo perkeltas mokytoju į Biržų gimnaziją, o vėliau visai atleistas“26. Archyviniai dokumentai patvirtina, kad tais metais Šileika mokytojavo Raseiniuose, o vėliau buvo perkeltas į Biržus. Tačiau perkėlimo priežastys nėra nurodytos nei tiesiogiai, nei mandagiomis kanceliarinėmis užuominomis, todėl tikėtina, kad „alkogolio“ pomėgis buvo tiesiog žurnalistinis „papuošimas“, galėjęs būti tiek pačių žurnalistų, tiek ir Šileiką pažinojusių žmonių fantazijos vaisius. Šiaip jau ir anksčiau minėti Kuodžio parodymai atskleidžia, kad pagrindinis šios istorijos herojus „nespjaudavo į taurelę“, tačiau vargu ar jis buvo alkoholikas.
Beje, pats Šileika teismo proceso metu nurodė, kad į Biržus buvo išsiųstas dėl Bilevičiūtės keliamų skandalų27.
Kiti keli Šileikos gyvenimo metai sunkiau aprašomi. Aišku tik, kad kažkuriuo metu jis buvo Kauno karo komendanto ištremtas iš sostinės, veikiausiai į Žiemelį. Matyt, tai įvyko 1929 m. pabaigoje, iš karto po Voldemaro konflikto su Smetona, nes pats Šileika teisme nurodė, kad 1930 m. (kitais duomenimis – 1931 m.28) jau grįžo iš tremties ir įstojo mokytis į Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą29. Tuos porą studijų metų (iki suėmimo) jis užsidirbdavo pinigų versdamas knygas, kaip nurodyta ir pirmosios apklausos protokole30.
Taip pastudijavus Šileikos biografiją, klostosi įdomus portretas. Viena vertus, aišku, kad jis buvo gana įvairiapusiškas ir gabus mokslams žmogus. Tai rodo didžiulė išbandytų profesijų įvairovė: karys, finansininkas, pirklys, mokytojas, vertėjas. Kita vertus, biografijoje ryški ir patriotiško nuotykių ieškotojo linija, kurią brėžia Šileikos noras dalyvauti visose Lietuvos karinėse akcijose. Tai, kad jis buvo veikiau nuotykių ieškotojas negu „patriotas-asketas“, labai aiškiai atskleidžia santykiai su Bilevičiūte – tragikomiška istorija, kurios (tik nevienodai liūdnai pasibaigiančios) dažnai būdingos lengvo charakterio ir „plaukti“ per gyvenimą mėgstantiems žmonėms. Taigi Šileika buvo pakankamai išprusęs, kad turėtų aiškias politines pažiūras, pakankamai drąsus, kad gintų jas ginklu, pakankamai avantiūristiškas, kad įsitrauktų į pogrindžio veiklą ir pakankamai neskrupulingas, kad pažeistų įstatymus, ypač priimtus valdžios, kurią laikė netinkama. Trumpai tariant – idealus „voldemarininkas“.
Kad Šileika toks buvo, rodo jau vien jo ištrėmimo faktas. Įdomiau kas kita. „Lietuvos žinios“ jį pavadino „vienu veikliausių voldemarininkų“31. Ir panašu, kad šį kartą laikraštis neperdėjo. Keistai aplink Šileiką sukęsis žmonių ratas patvirtina, kad jis priklausė „Geležinio vilko“ branduoliui. Ryškiausia šio rato figūra – jo brolis Antanas.
Antanas Šileika 1940 m. buvo už „voldemarizmą“ suimtas ir tardomas sovietų. Tiesa, vėliau karo metu jis dingo iš kalėjimo ir taip išvengė represijų. Tačiau per tardymą jam teko nemažai prisipažinti apie savo praeitį. Tiesa, iš pradžių Antanas Šileika buvo santūrokas:
Klausimas: Apie 1933 m. ar lankeisi pas Voldemarą, su kuo ir kokiu tikslu?
Atsakymas: Taip, lankiausi, keletą kartų, lankiausi vienas, knygos „Lietuvos problemos“ [Voldemaro knygos, kurią jis esą vertė į lietuvių kalbą] vertimo ir išleidimo reikalu.
Klausimas: Kokiais klausimais daugiau su Voldemaru tarėtės?
Atsakymas: Daugiau jokiais klausimais nebuvo tartasi, tik knygos reikalais.32
Tačiau jau kitos apklausos metu tardomasis nebeslapukavo:
Klausimas: Ankstyvesniuose savo parodymuose pareiškei, kad per Pakarklį33 įsitraukei į aktyvų voldemarininkų judėjimą tik 1930 m. Meluoji, tardymui yra žinoma, kad turėjai ryšių su voldemarininkais ir anksčiau. Su kuo turėjai ryšių ir kokia tuo laiku buvo voldemarininkų veikla?
Atsakymas: 1929 m. susipažinau su voldemarininkais: Goštautu vardo nepamenu, tuo laiku jis buvo V. R. M–jos Policijos Referentu, dabar, rodos, buvo provincijoj Apskrities V–ku. Steikūnu [Petras Steikūnas, policijos duomenimis, vadovavo „Geležinio vilko“ Kauno štabui], vardo nepamenu, buvusiu Trakų apskrities viršininku. Sliesoraičiu Algirdu, ką jis tuo laiku dirbo nežinau. Tuo laiku, atrodo, voldemarininkai dirbo daugiausia „Geležinio Vilko“ organizavime.
Klausimas: Kas buvo „Geležinio Vilko“ organizatoriai?
Atsakymas: „Geležinio Vilko“ organizatoriais buvo: 1. Sliesoraitis Algirdas. 2. Stencelis vardo nežinau [Brunas Štencelis po Voldemaro ir Smetonos konflikto oficialiai perėmė vadovavimą „Geležiniam vilkui“], buv. V. R. viceministras, 3. Goštautas ir 4. du broliai Steikūnai. Sliesoraitis ateidavo tartis dažnai pas V. R. M–rį Musteikį. Iš eilinių narių tos organizacijos nepažįstu nei vieno. Aš pats tai organizacijai nepriklausiau ir apie jos veikimą nieko nežinau.
Klausimas: Kaip pats įsitraukei į voldemarininkų veikimą?
Atsakymas: Sliesoraičio leidžiamą laikraštį „Tautos kelias“ uždarė 1929 m. pabaigoje ar 1930 m. pradžioje. Pakarklis pasiūlė man organizuoti naują laikraštį „Tautos balsas“. Aš buvau to laikraščio redaktoriumi. Beleidžiant mums to laikraščio ketvirtą numerį, „Tautos balsas“ buvo uždarytas, aš buvau areštuotas, o Pakarklis pabėgo į Vokietiją. Mane po arešto ištrėmė visam karo laiko stoviui į Šiaulių apskritį.34
Net jeigu Antanas Šileika nemelavo ir iš tikrųjų niekada nebuvo tikruoju „Geležinio vilko“ nariu, akivaizdu, kad jis sukosi aukščiausiuose „voldemarininkų“ sluoksniuose. Šiame kontekste įdomu prisiminti ir jau cituotus Sliesoraičio parodymus, kaip jis užėjo pas Antaną Šileiką ir ten sutiko jo brolį Praną: „Šileika Antanas pasakė man šiai bylai reikalingo liudytojo Poželos Petro adresą ir aš išėjau“.
Policijos duomenimis, Petras Požela buvo „Geležinio vilko“ vadovas Žemaitijoje35. Ši nedidelė detalė suteikia iš pažiūros nereikšmingam Sliesoraičio sakiniui naują prasmę. Labiausiai tikėtina, kad „voldemarininkų“ vadovas tokiu būdu aiškinosi, kodėl buvo susitikęs su Antanu Šileika ir kalbėjosi apie Poželą. Jis galėjo nujausti (galbūt ir iš protokole neužfiksuotų kvotėjo pasisakymų), kad policijai žinomas susitikimo faktas, ir pateikė logišką paaiškinimą, turėjusį užkirsti kelią įtarimams ar bent išmušti pareigūnams iš rankų formalų pagrindą „kabinėtis“. Prisimenant, kad kalbama apie pogrindinę organizaciją, tai vienodai galėjo būti ir iš anksto sutarta „legenda“, ir vietoje ekspromtu sugalvota versija. Beje, tai, kad Sliesoraitis sužinojo iš Antano Šileikos Poželos adresą (jei tik tai neišgalvota), taip pat yra labai įdomi detalė. Mat abu „Geležinio vilko“ vadovai menamu susitikimo metu (1932 m. kovo mėn.) turėjo būti neseniai grįžę iš įkalinimo (apie jį kiek vėliau), o Antanas – iš tremties. Tikėtina, kad pastarasis tapo savotišku ryšininku.
Laikantis tokios įvykių versijos, labiau atsiskleidžia ir Prano Šileikos reikšmė. Jis buvo minėto susitikimo dalyvis, nes priešingu atveju Sliesoraičiui būtų pakakę pareikšti, kad Prano Šileikos nepažįsta. O jei pastarasis tikrai susitikime dalyvavo, tai tarp „voldemarininkų“ turėjo ne menkesnę reikšmę nei brolis, nes kitaip jam nebūtų leista klausytis pogrindininkų paslapčių.
Dar įdomiau, kad ir kitas Prano Šileikos brolis Kazys turėjo problemų dėl „voldemarizmo“. Kartu su Sliesoraičiu, Steikūnu, Požela ir kitais jis 1931 m. rudenį buvo nuteistas už priklausymą slaptai organizacijai ir bandymą suorganizuoti ginkluotą sukilimą. Policijos duomenimis, jis buvo Poželai artimas žmogus ir savitas pastarojo reikalų patikėtinis36.
Taigi, iš visko sprendžiant, Pranas Šileika priklausė pačiam „voldemarininkų“ branduoliui. Tiesiog iki 1932 m. jis dar nebuvo spėjęs rimtai įkliūti. Tačiau pažymėtina, kad iš tremties jis grįžo nepalankiausiu momentu. Kaip jau minėta, panašiu laiku iš kalėjimo buvo paleisti tokie „voldemarininkų“ vadai kaip Požela ir Sliesoraitis, kuriuos policija neabejotinai sekė. Tikriausiai sekė ir Šileikas, laukdama progos, kai galės juos už ką nors rimčiau „prigriebti“. Ir sulaukė.
Tokiame kontekste Bilevičiūtės nužudymas iš pagrindinės istorijos virsta šalutine. Būtent jis yra netikėtas ir neplanuotas atsitiktinumas, nukritęs policininkams „kaip aklai vištai grūdas“. Bet kas tuomet yra atentato versija?
Pasikėsinimas į A.Smetoną II
Faktas, kad Šileika buvo aktyvus „voldemarininkas“, priklausęs Sliesoraičio artimųjų ratui, gerokai keičia jo portretą. Akivaizdu, kad jis galėjo ne tik rimtai kalbėtis apie atentatus, bet ir juos iš tikrųjų organizuoti ir vykdyti. „Voldemarininkai“, kad ir kaip vertintume jų politinį svorį ar veikimo principus, buvo pavojingi žmonės – gerai ginkluoti ir ryžtingi ne tik kalbomis, bet ir veiksmais. Tačiau nepaisant šio potencialaus Šileikos gebėjimo, pakanka prielaidų atentato versijai atmesti ir aliarmą dėl jo laikyti melagingu. Neramina tik keistai tvirta Statkaus pozicija spaudoje.
Specialiųjų tarnybų vadovai paprastai neskleidžia gandų. Bendraudami su žurnalistais jie visada laikosi patarlės „devynis kartus pamatuok...“ Todėl ir šiuo atveju vargiai tikėtina, kad Statkus būtų puolęs pasakoti žurnalistams „pletkus“. Ir jis pats tai formulavo kitaip. Jis tvirtino, kad žinios apie laboratoriją ir ketinimus rengti pasikėsinimus į aukščiausius valdžios atstovus yra patikrintos slapto tyrimo metu. Tai veikiausiai reiškia, kad panašios žinios buvo gautos bent iš kelių informatorių, o sekant Šileiką ir Kuodį nustatyta, kad jie tikrai kažką kartu „organizuoja“. Ir vis dėlto nei pasikėsinimas į Smetoną, nei kitokie politinio smurto veiksmai nė vienam iš herojų nebuvo inkriminuoti.
Kad ir kas įvyko, tai įvyko pirmosiomis viešo tyrimo dienomis. Net ir gana užtikrintai tvirtindamas, jog Šileika su Kuodžiu ketina steigti laboratoriją ir gaminti medžiagas atentatams, Statkus kartu pasiliko „atsarginį išėjimą“, teigdamas: „Kiek šioje byloje politinis momentas yra rimtas, tuo tarpu sunku dar pasakyti“37. Tai rodo, jog direktorius buvo vis dar pakankamai įsitikinęs savo žiniomis, kad pasigirtų žurnalistams, tačiau jau pradėjęs nujausti, kad kaltinimų atentatais ir ypač pasikėsinimu į Smetoną gali tekti atsisakyti.
Čia pasiekiame vieną iš istorijoje kartais pasitaikančių išsišakojimų. Visiškai įmanomos dvi lygiavertės įvykių versijos. Viena jų – kad viskas buvo taip, kaip ir užfiksuota policijos dokumentuose. Kalbos apie pasikėsinimą į Smetoną tebuvę kalbos. Šileika iš tikrųjų galėjo tikėtis apmulkinti Kuodį. Pastarasis, matyt, žinojo, kad jo draugas yra „voldemarininkas“, todėl politinės žmogžudystės idėja galėjo nuskambėti visai įtikimai. Policijos dėmesį tokios kalbos patraukė ir greitą reakciją sukėlė todėl, kad nuskambėjo iš žinomo „voldemarininko“ lūpų tokiu metu, kai ši organizacija pagrįstai buvo laikoma itin pavojinga ir jau buvo įvykdžiusi keletą smurto veiksmų. Pradėjus viešą tyrimą paaiškėjo, kad menamas terorizmas šį kartą tėra burbulas ir kad vienintelis tikras nusikaltimas – Bilevičiūtės nužudymas.
Tačiau visiškai įmanoma ir kita, romantiškesnė, versija: kad Šileika su Kuodžiu (ir ne tik su juo) iš tiesų rengė pasikėsinimą į Smetoną. Labai keistai, tarsi iš niekur, tyrime atsiranda Sliesoraičio, Steikūno, Poželos pavardės. Susidaro įspūdis, kad slaptajame paveiksle jos turėjo savo aiškią vietą, tačiau tyrimui pasiekus viešą stadiją, paveikslas išskydo. Visiškai įtikima, kad įžeisti ir represuoti „voldemarininkai“ (o aptariamu metu jie buvo būtent tokie) sumanė organizuoti pasikėsinimą į prezidentą, kuris jau ir anksčiau jų pasikalbėjimuose buvo minimas kaip žmogus, kurį reikėtų nužudyti sėkmingo perversmo atveju. Policijai tokios kalbos buvo žinomos, ir tikėtina, kad ji ankstyvoje stadijoje išaiškino „voldemarininkų“ kėslus. Paaiškinimu, kodėl nepasisekė slapto tyrimo paversti dar viena triuškinama ir skandalinga byla, gali būti ši Statkaus paminėta detalė: „Stropiai sekdama Pr. Šileiką ir J. Kuodį kr. polic. pastebėjo, kad Kuodis ruošėsi autobusu važiuoti į Varėną. Tik tada juos abu sulaikė, nes buvo manoma, kad Kuodis buvo linkęs pabėgti anapus administracijos linijos“38.
Visiškai įmanoma, kad kažkuriuo metu policininkai „apsišvietė“, įtariamieji suprato, kad yra sekami ir susiruošė bėgti, todėl teko juos areštuoti neužbaigus slapto tyrimo. O kadangi apie pastarąjį nėra išlikę jokių duomenų, tai galima tik spėlioti, ką policijai pavyko išsiaiškinti, o ko – ne.
Pavyzdžiui, galima įtarti, kad nepavyko rasti laboratorijos ir surinkti tvirtų įrodymų, kurie prie viso reikalo „pririštų“ Sliesoraitį ir kitus „Geležinio vilko“ vadovus. Todėl galų gale policijai teliko džiaugtis daline pergale nutraukus pasikėsinimą, patraukti Šileiką atsakomybėn už Bilevičiūtės nužudymą, su apmaudu išklausyti tokių Sliesoraičio išvedžiojimų kaip „Su prof. Voldemaru aš susirašinėju...“ ir tyliai „užgesinti“ tyrimą dėl pasikėsinimo į Smetoną.
Abi šios versijos yra beveik vienodai įtikimos ir, neturint papildomų duomenų, sunku pasakyti, ar prezidento gyvybei buvo iškilęs rimtas pavojus. Tačiau visiškai aišku, kad ne tokia įžymi asmenybė – Felicija Bilevičiūtė – gyvybės neteko. Tai buvo tikras nusikaltimas, kurio byla pasiekė teismą.
Pabaiga - nepabaiga
Kaip minėta, tikslių duomenų apie tolesnę bylos eigą gauti sutrukdė pelėsis. Tačiau dėl istorikams palankaus prieškario žurnalistų įpročio rašyti garsesnių bylų teismo posėdžių kronikas, gana daug žinių galima rasti laikraščiuose.
Jos atskleidžia, kad Šileikos byla teisme buvo nagrinėjama taip pat, kaip ir daugelis panašių bylų – be jokios intrigos. Kaltinamasis, „vizitiniu kostiumu, išsifrantinęs“, verkdamas aiškino nežinąs už ką ir kaip nužudęs Bilevičiūtę, prokuroras dramatiškai tvirtino, kad „Jei žvėris žudo žvėrį, paukštis drasko paukštį, žuvis ryja žuvį, tai dėl to žmogus jaudinies, nori žudomą išgelbėti. Dar didesnis visuomenėje kyla pasipiktinimas dėl smurto. Kultūringas žmogus smurtu piktinas, reikalauja atstatyti paneigtą teisę. Valstybė medžiaginius nuostolius žmogui gali atlyginti, bet sunaikintos gyvybės ji negali atgaivinti“, o advokatas, kaip ir buvo galima tikėtis, „įrodinėjo, kad Šileika Bilevičiūtę prigavęs būdamas girtas, kad ji kaltinamąjį persekiojus, ėdus, kol išvedus iš lygsvaros. Šileika Bilevičiūtę nužudęs būdamas susijaudinęs“39.
Tuomet teisėjai apsvarstė bylą, išsprendė negausius klausimus ir nutarė: „Pr. Šileika nubaudžiamas trejais metais sunk. darbų kalėjimo. Iškalėti ligi teismo 5 mėnesiai į bausmę įskaitomi ir jam lieka kalėti 2 metai ir 7 mėn. Teismo išlaidas uždėti nuteistajam. Be to, iš Pr. Šileikos priteisti nužudytosios sūnui Pranui Bilevičiui kas mėnuo po 50 lt. pradedant 1931 m. gruodžio 30 d. iki Pr. Bilevičius sukaks 17 metų amžiaus“40.
Paprastai teismu bylos baigiasi. Grožiniam ar dokumentiniam detektyvui formulė „ir nubaudė jį (ją) x metų kalėjimo“ reiškia maždaug tą patį, kas pasakai – „ilgai ir laimingai gyveno“. Teismo sprendimas nustato tiesą, kurios toliau bus laikomasi ir padeda tašką nusikaltimo istorijoje. Tačiau ne šį kartą. Nuosprendis Bilevičiūtės nužudymo byloje padėjo gal tik kabliataškį; tam tikras Šileikos istorijos etapas baigėsi, tačiau pagrindinio herojaus laukė nauji nuotykiai.
***
BERNARDAS GAILIUS (g. 1981) – teisininkas, istorikas, VU Istorijos f-to doktorantas, LR Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovas spaudai. Parašė knygą Partizanai tada ir šiandien (2006). Skelbiamas straipsnis yra iš autoriaus studijų ciklo apie didžiasias kriminalines bylas prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje: „Sacharino byla“, in: NŽ-A, 2003, Nr. 7–8; „Pašto ženklų byla“, in: NŽ-A, 2004, Nr. 4; „Pasų aferos byla“, in: NŽ-A, 2005, Nr. 3–4.
1 Lietuvos žinios, 1932 04 12, Nr. 82 (3874), p. 1. 2 Ibid. 3 Ibid. 4 Lietuvos žinios, 1932 04 13, Nr. 83 (3875), p. 1. 5 LCVA, f. 378, ap. 3, b. 1067, l. 2. 6 Ibid., l. 16. 7 Ibid., l. 15–16. 8 Ibid., l. 16–17. 9 Ibid., l. 20–21. 10 Ibid., l. 31. 11 Lietuvos aidas, 1932 04 16, Nr. 85 (1460), p. 9. 12 Pvz., Bernardas Gailius, „Pasų aferos byla“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2005, Nr. 3–4, p. 89–101. 13 LCVA, f. 378, ap. 3, b. 1067, l. 26. 14 LCVA, f. 507, ap. 3, b. 137, l. 2–30. 15 Plg. Gedimino Rudžio pranešimą „Antisemitizmas – visuomenės prietarų ir politinio populizmo išraiška“, skaitytą Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti seminare-diskusijoje 2000 m. birželio 30 d. (https://www.komisija.lt/Files/www.komisija.lt/File/2000%20seminaras%20apie%20antisemitizma/G.%20Rudzio%20pranesimas.doc). 16 Osvaldas Aleksa, Kortų nameliai, Vilnius: Mintis, 1983, p. 93–94. 17 Ibid., p. 95–96. 18 LCVA, f. 507, ap. 3, b. 137, l. 2. 19 Ibid. 20 Straipsnį „Prano Šileikos byla: Sąmokslų teorija ir praktika“ planuojama skelbti artimiausiame NŽ-A numeryje. 21 LCVA, f. 378, ap. 3, b. 1067, l. 26. 22 LYA, f. K–1, ap. 58, b. P9237, l. 18a–18c, 21–26. 23 LCVA, f. 378, ap. 3, b. 1067, l. 15. 24 Lietuvos žinios, 1932 10 05, Nr. 227 (4019), p. 5. 25 LCVA, f. 478, ap. 4, b. 2921, l. 5, 35. 26 Lietuvos žinios, 1932 04 12, Nr. 82 (3874), p. 5. 27 Lietuvos žinios, 1932 10 06, Nr. 228 (4020), p. 5. 28 Lietuvos žinios, 1932 10 05, Nr. 227 (4019), p. 5. 29 Lietuvos žinios, 1932 10 06, Nr. 228 (4020), p. 5. 30 LCVA, f. 378, ap. 3, b. 1067, l. 20. 31 Lietuvos žinios, 1932 04 12, Nr. 82 (3874), p. 5. 32 LYA, f. K–1, ap. 58, b. P9237, l. 11b–11c. 33 Kalbama apie Povilą Pakarklį – istoriką, teisininką, kraštotyrininką, kuris per savo pasaulėžiūriškai turtingą gyvenimą (ateitininkas, krikdemas, tautininkas, antinacis, ateistas, sovietų kolaborantas) 1929–1930 m. buvo „Geležinio vilko“ narys ar bent jau šiai organizacijai artimas žmogus, daugiausia užsiėmęs atsišaukimų platinimu. 34 LYA, f. K–1, ap. 58, b. P9237, l. 15a. 35 LCVA, f. 507, ap. 3, b. 137, l. 2. 36 Ibid., l. 55–63. 37 Lietuvos žinios, 1932 04 13, Nr. 83 (3875), p. 1. 38 Lietuvos aidas, 1932 04 16, Nr. 85 (1460), p. 9. 39 Lietuvos žinios, 1932 10 06, Nr. 228 (4020), p. 5–6. 40 Ibid., p. 6.