Tas laikotarpis buvo sunkus tiek Lietuvai, tiek ir Biržų kraštui. Biržai jau okupuoti vėl sugrįžusios Raudonosios armijos. Pradėjo veikti tarybinės valdžios struktūros, paskelbta mobilizacija į rusų armiją, prasidėjo žmonių gaudymai. Dalis pakluso mobilizacijai, tačiau daug nutarė slapstytis, vengti kariuomenės, palaukti, pažiūrėti, kokia bus toliau situacija.
Dalis vyrų patraukė į miškus, turėdami kilnius ir gražius tikslus priešintis okupantams, paimti ginklą į rankas, verčiau žūti gimtinėje, negu kažkur toli ir neaišku, už kokius tikslus.
Buvęs Vietinės Rinktinės karininkas Juozas Kučinskas nepasitraukė iš Biržų, kai buvo išformuotos Biržų Vietinės Rinktinės kuopos. Jis dažnai lankydavosi gimtinėje Zizonių kaime, kur užmezgė ryšį su aplinkinių kaimų žmonėmis. Susidarė tarsi koks branduolys – jis, Zastaučių kaimo ūkininkas Jonas Palšis, Geidžiūnų klebonas Petras Liepa, vargonininkas Domas Rašimas, zakrastijonas Antanas Mozūra. Jie ragino žmones neiti į rusų armiją, kaupti ginklus, šaudmenis, sprogmenis, kurių daugelis kaimo gyventojų, praėjus frontui, prisirinko laukuose.
Ypač aktyvus buvo Jonas Palšis. Tuo laiku į partizaninę kovą įsijungė ir Petras Flanderis. Jo tėvą, turėjusį Jakubiškiuose ūkį, 1943 m. nušovė raudonieji partizanai. P.Flanderis Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo vokiečių kariuomenėje. Besitraukiant vokiečiams, jis pasiliko Biržų krašte, palaikė glaudžius ryšius su J. Palšiu.
Tuo metu okupantų administracija tęsė žmonių gaudymus, suėmimus. Biržų kalėjimas niekada nebuvo tuščias, suimtųjų skaičius augo, jie buvo mušami, kankinami.
Partizanams kilo mintis užpulti kalėjimą ir išlaisvinti suimtuosius. Kučinskų sodyboje įvyko pasitarimas. Nutarta gerai apsiginkluoti, apsirūpinti netgi minomis. Iš Nemunėlio Radviliškio apylinkų Jonas Kučinskas su tėvu pargabeno nemažai ginklų, šaudmenų, sprogmenų. Mat šiose apylinkėse ilgokai laikėsi frontas, tad vietiniai žmonės buvo tikrai prisirinkę daug ginklų.
Kalėjimo puolimą pagreitino ir P.Flanderio areštas. Jis naktį Aulių kaime pateko į pasalą ir buvo suimtas. Įdomu, kad P.Flanderis buvo apsivilkęs rusiška uniforma ir pats mokėjo rusiškai kalbėti. Rusai atvyko gaudyti iš fronto pabėgusių karių. P.Flanderis buvo nuvežtas į Biržų kalėjimą. Kaip atsimena puolimo dalyvis Jokūbas Šlekys, P.Flanderiui pavyko per moteris kriminalistes perduoti laiškelį su pagalbos prašymu.
J.Palšis ėmė organizuoti Biržų kalėjimo užpuolimą. Buvo sukviesti partizanų būrių vadai, sudarytas planas, J.Kučinskas ir D.Rašimas išžvalgė teritoriją. Tačiau pirmą kartą numatytas puolimas buvo atidėtas, nes neatvyko visi partizanai.
Antrasis puolimas įvyko spalio 26-ąją. Kalėjimą buvo nutarta pulti iš dviejų pusių. Išvažiavimo keliams iš miesto kontroliuoti sudarytos keturios grupės, vadovaujamos Jono Rastausko, Kosto Jasinsko, Kosto Kregždės, Jokūbo Šlekio. Kalėjimą puolė Jonas Palšis, Leonas Jasinskas, Valierius Jasinskas, Leonas Žukauskas, Česlovas Striška, Adolfas Audickas.
Jonas Palšis turėjo raketinį pistoletą. Įsiveržus į kalėjimą ir apie tai paskelbus paleidžiant žalą raketą, visos grupės turėjo atidengti ugnį trasuojančiomis šviečiamosiomis kulkomis, kad būtų sukelta kuo daugiau triukšmo ir panikos. Geltona raketa reiškė kalėjimo paėmimą, raudona – atsitraukimą, kad žinotų apsupties grupės.
Kalėjimas buvo aptvertas dviejų metrų aukščio tvora, viršuje priraizgyta spygliuotos vielos. Buvo du įėjimai – iš gatvės ir iš kiemo. J.Palšis ir L.Jasinskas prie kiemo durų susprogdino prieštankinę miną, išvertė duris, ir partizanai įsiveržė į kalėjimą.
Ugnimi nutildytas pasipriešinimas, įsiveržta į kalėjimo vidų, atidarytos kameros ir paleisti kaliniai. Jų, įvairiais prisiminimais, išvaduota apie 60–70. Keletas buvusių kalinių, tarp jų ir P.Flanderis, prisijungė prie partizanų, kiti išsiskirstė kas kur.
Paleidus geltoną raketą, vėliau raudoną, partizanai atsitraukė iš miesto. Operacija sėkmingai įvykdyta, lengvai sužeistas buvo tik A.Audickas. Biržų partizanai atliko vieną pirmųjų, drįstu teigti, drąsių užpuolimų partizaninio karo istorijoje Lietuvoje.
Vėliau buvo Panemunio miestelio užpuolimas Rokiškio rajone, Merkinės puolimas Dzūkijoje, kiti didesni ar mažesni mūšiai, tačiau biržiečiai tikrai gali didžiuotis, įrašę vieną pirmųjų puslapių į Lietuvos laisvės kovų istoriją.
Ir liko mums iš tų laikų žmonių prisiminimai, ant namo Vabalninko gatvėje Nr 3, kur buvo kalėjimas, pritvirtinta lenta, liudijanti, kad šiame name 1944–1951 metais buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę.