Vietinė rinktinė Biržų apskrityje
Minėtų metų vasario 10-ąją Biržų apskrities komendantu buvo paskirtas buvęs kariuomenės savanoris, su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija kariavęs pulkininkas Petras Genys (g. 1894 m. Joniškėlio valsčiaus Gailionių kaime, mirė JAV 1969 m.).
P.Genio adjutantas buvo aviacijos jaun. leitenantas R.Valeika, štabo viršininkas – aviacijos ltn. L.Špokevičius. Komendantūrai ir teko pagrindinis darbas, organizuojant savanorių šaukimą. Biržų apskričiai priklausė tada ir Pasvalys, Saločiai, Vaškai, Joniškėlis, Salamiestis. Vasario 26-ąją „Naujosios Biržų Žinios“ pranešė, kad kiek anksčiau Biržuose lankėsi Vietinės rinktinės vadas P.Plechavičius, kuris domėjosi registracijos reikalais.
Savanorių registracija buvo pradėta vasario 21 dieną, o jau vasario 23-ąją į Biržus susirinko 600 vyrų. Kadangi buvo numatyta čia suformuoti tik dvi kuopas po 200 žmonių, daugiau kaip 200 savanorių buvo išsiųsta į Kalvariją ir Plungę.
Iš Panevėžio ir Biržų savanorių buvo suformuotas 241-asis Panevėžio batalionas. Jo vadu paskirtas kapitonas Antanas Švilpa.. Panevėžyje stovėjo dvi kuopos, joms vadovavo ltn. P.Narinkevičius ir P.Petruliūnas.
Biržų 3–ioji ir 4–oji kuopos
Kitos dvi Panevėžio bataliono kuopos buvo Biržuose: 3–čiajai kuopai vadovavo jaun. leitenantas Aleksandras Marcinkus, būrių vadais buvo jaunesnieji leitenantai K.Kaušinis ir B.Medžius.
A.Marcinkaus kuopa įsikūrė dabartiniuose Vincento Pauliečio globos namuose, o K.Pažemecko kariai - vadinamajame „bokštelyje“, Kęstučio gatvėje, kur sovietmečiu buvo karinis komisariatas, o dabar metodistai įrenginėja savo bažnyčią. Kadangi „bokštelyje“ visi netilpo, dalis karių buvo apgyvendinta gretimame name palei Kęstučio gatvę. Valgykla buvo įrengta šalia.
Karinė struktūra buvo tokia: skyrius – 11 žmonių; 4 skyriai sudarė būrį; 4 būriai sudarė kuopą.
Trečiosios kuopos rikiuotės pratimai vykdavo gimnazijos stadione, nes reikėjo nemažai vietos tokiai gausybei vyrų. Kaip prisimena tuometis gimnazistas Bronius Petrauskas, juos tada mokytojas M.Styra išvesdavo iš stadiono ir jiems nebūdavo fizinio lavinimo pamokų.
4–oji kuopa rikiuotės mokydavosi vadinamajame „arklių turguje“, kur dabar yra „Atžalyno“ mokykla, arba žygiuodavo už miesto Kaunių link, kur dabar yra motokroso trasos. Šios kuopos kariai gavo prancūziškas uniformas ir milines, ant krūtinės kairėje pusėje prisisiuvo lietuviškas trispalves. Apginkluoti buvo prancūziškais karabinais, turėjo kuopa ir keletą kulkosvaidžių.
Trečiosios kuopos kariai iš pradžių taip pat gavo prancūziškas uniformas, kurias papuošė lietuviškais atributais, ginklai – prancūziški. Valgykla įrengta greta gyvenamųjų patalpų. Vėliau jiems buvo duotos vokiškos uniformos. Kartą daliai šios kuopos karių su policija sunkvežimiu teko išvažiuoti Saločių link ieškoti raudonųjų partizanų.
Rinktinės kariai išsiskirsto
Tačiau toks karinis pasiruošimas truko tik apie porą mėnesių. Jau gegužės pradžioje vokiečiai norėjo Vietinės rinktinės karius inkorporuoti į vermachto gretas. Lietuviai tam pasipriešino. Gegužės 15-ąją vokiečių buvo areštuotas pats generolas P.Plechavičius su štabo karininkais.
Biržuose gegužės 16 d. komendantas P.Genys susikvietė karininkus, pranešė apie generolo P.Plechavičiaus areštą ir įsakė išleisti karius neva atostogų, o kas norės – ir su ginklais. Tai ir buvo padaryta: kariai sukviesti, informuoti apie situaciją, jiems išduoti leidimai atostogų.
Kaip prisimena buvęs 4–osios kuopos savanoris Aleksas Daubaras, jie prieš išvykdami turėjo grąžinti uniformas ir ginklus.
Trečiojoje kuopoje buvo kiek kitaip: bent jau kai kurie savanoriai išvyko su ginklais ir uniformomis. T.Morkvėnas namo parsivežė net visą vežimą ginklų. Keli kariai dar buvo palikti saugoti patalpų.
Birželio 10-ąją „Naujosios Biržų Žinios“ rašė, kad „uniformas, ginklus, šaudmenis, aprangą, arklius ir vežimus reikia atiduoti iki š. m. birželio mėn. 10 d. Likvidavus Lietuvos Vietinę Rinktinę gegužės 23 d. įsakymu apskričių komendantų buvo pareikalauta, kad visi Vietinės Rinktinės karininkai ir kariai atiduotų per apskričių komendantus uniformas ir aukščiau minėtus kariškus daiktus. Visa tai grąžinusieji iki š. m. birželio 10 d. nebus suimami nei baudžiami“.
Buvusių Vietinės rinktinės karių likimai - skirtingi: vieni pasitraukė į Vakarus, kiti įsijungė į partizanų judėjimą, slapstėsi nuo mobilizacijos, treti buvo pašaukti į Raudonąją armiją, ketvirti tapo geležinkelininkais, nes jiems negrėsė armija, dar kiti tęsė mokslus jau po karo.