* * *
Ruošiantis mūsų renginiui, prof. Raimundas Lopata vieną darbinį
dokumentą pavadino „Valstiečių susitikimas su dinastais ir
aristokratais“. Komiška, tačiau labai taiklu - būtent tai ir yra
jaunosios ir senosios Lietuvos skirtumas.
Tačiau iš kur šitos sąvokos ir kam mums tokie susitikimai?
Darydamas prieš metus pranešimą „Išbarstyta Lietuvos atmintis“ kalbėjau
apie kelis užmaršties slenksčius. Kelis jų priminsiu.
* Pirmasis - 50 metų trukusios sovietinės epochos nulemtas, visiems
žinomas užmaršties slenkstis - iš atminties buvo trinama bet kas, kas
susiję su Lietuvos valstybės tradicijomis. Naikinta ne tik atmintis
apie išlikusį LDK paveldą, bet ir moderniosios Lietuvos Respublikos
tradicijos.
* Antrasis - lietuvių tautinio atgimimo valstietiškas ir etnokultūrinis
pobūdis, atsisakęs ne tik kilmingųjų, bet ir visų Adomo Mickevičiaus
sanklodos lietuvių. Visa tai nulėmė 20 metų gyvavusios Lietuvos
Respublikos prieštaringą santykį su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija,
ypač jos vėlyvuoju etapu, laikytu „užmigimu“ arba „lenkmečiu“, kurį
nutraukęs XIX a. “atbudimas” arba „atgimimas“.
* Trečiasis - LDK elito akultūracija arba polonizacija. XVII, o ypač
XVII a. LDK diduomenė vis labiau integravosi į Lenkijos politinį
gyvenimą, o XIX a. dėl Rusijos priespaudos, naikinusios Vilniaus ir LDK
idėją, platūs bajorijos sluoksniai šliejosi prie besiformuojančios,
žymiai pajėgesnės nei lietuvių, lenkų moderniosios tautos. Taigi,
lenkakalbė Lietuvos bajorija nuėjo su moderniąja lenkų tauta.
Pagrindinė priežastis - pasipriešinimo Rusijai didesnė galimybė. Kaip
teigė lenkų istorikas F.Koneczny: „Pagrindinis Lietuvos lenkintojas -
Muravjovas“.
* Siekiant įveikti šiuos užmaršties slenksčius kūrėme „Istorinės
atminties akademiją“ ir vienu iš tikslų kėlėme Gediminaičių kaip LDK
„gyvojo paveldo“ susigrąžinimo idėją.
Per šiuos praėjusius metus, svarstydami apie išbarstytą paveldą ir
išsibarsčiusius žmones, 2006 m. vasarą ir rudenį sukomės trikampyje
Vilnius-Kijevas-Varšuva: Ukrainoje kartu su Paulium Sanguška įkūrėme
Lietuvos-Ukrainos Istorinės atminties forumą; įvairiausios
konferencijos ir renginiai, skirti Lenkijos-Lietuvos diplomatinių
santykių atkūrimo 15 metų sukakčiai Vilniuje, Varšuvoje ir Krokuvoje;
Jerzy Giedroyco 100-mečiui skirtos konferencijos Kijeve ir Vilniuje;
Istorinės atminties akademijos kartu su VU ir mokslininkais iš Ukrainos,
Baltarusijos, Lenkijos ir Rusijos vykdomas mokslinis tiriamasis
projektas „LDK paveldo dalybos“.
O juk dar verta paminėti 2006 m.
rudenį Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II atvykimo proga
svarstytus Gediminaičių ir Lietuvos aristokratų ryšius su Anglijos
dinastijomis, aristokratija ir Elžbieta II.
Visa tai lėmė mūsų pradinių idėjų plėtojimą ir naujų formulavimą.
Svariausiu postūmiu laikytume žymiojo lenkų emigranto Paryžiuje,
„Kultūros“ redaktoriaus Jerzy Giedroyco koncepcijas.
Jos brėžė pokomunistinės Lenkijos užsienio politikos ateities viziją, pagal kurią
senųjų imperializmų, tiek rusiškojo, tiek lenkiškojo, užvaldytose
erdvėse turi susiformuoti į vakarietiškosios demokratijos arealą
įtrauktos, savarankiškos ir Lenkijai draugiškos Ukrainos (su Lvovu),
Lietuvos (su Vilmiumi) ir Baltarusijos (su Gardinu) valstybių regionas,
pavadintas ULB.
* Žinojome apie Z.Brzezinskio Ukrainos-Rusijos tarpusavio vaidmens
sampratą regionui (Rusija su Ukraina - imperija, o be Ukrainos - ne),
tačiau mažai buvome svarstę, kad ši idėja yra Giedroyco idėjų išvestinė
ir dar mažiau svarstę, kad Giedroyco ULB regiono koncepcija yra
nukreipta ne tik prieš Rusijos, bet ir prieš Lenkijos istorinį
imperializmą. Dar 1974 m. „Kultūros“ puslapiuose Jerzy Giedroyco
bendramintis Juliuszas Mieroszewskis rašė: „Negalime laikytis pozicijos,
kad kiekviena didžiarusiška programa yra imperializmas, o lenkų rytų
programa - ne imperializmas, o tik pakili „Jogailaičių idėja“.
Kitais žodžiais, galime reikalauti Rusijos imperializmo atsisakymo tik su ta
sąlyga, kad mes patys saviems laikams išsižadėsime savo tradicinio
istorinio imperializmo, jo visų formų ir apraiškų. „Jogailaičių idėja“
tik mums neturi nieko bendro su imperializmu. Tačiau lietuviams,
ukrainiečiams ir baltarusiams tai yra gryniausia lenkų tradicinio
imperializmo forma“ 1. Tai įsisavinus juo labiau aiškėjo mūsų
geopolitikų mintis apie Lenkiją, kaip mūsų strateginę partnerę ir
geopolitinę konstantą bei Ukrainą, kaip Lietuvos užsienio politikos
prioritetą.
* Žinojome apie Lietuvos draugus federalistus Lenkijoje, bet nežinojome,
kad Jerzy Giedroycas buvo padėjęs brūkšnį ne tik tarp Paryžiaus
„Kultūros“ koncepcijų ir Romano Dmowskio endecijos, bet ir atsiribojęs
nuo Jozefo Pilsudskio federalizmo (1999 m. abu pavadindamas „karstais,
tebevaldančią Lenkiją“2). Tai įsisavinus galėjome pradėti svarstyti,
kad Lenkija gali būti ne tik politinė, bet ir kultūrinė mūsų
sąjungininkė, be kurios potencialo sunkiai įmanomos tiek mūsų kultūrinės
ambicijos Ukrainoje, tiek LDK idėjos aktualizacija.
* Žinojome, kad geopolitinei („realistinei“) Lietuvos užsienio politikos
strategijai veikti pokomunistinėje erdvėje, tame tarpe ir Ukrainoje
(siekiant stabdyti Rusiją ir remtis JAV), yra vertybine
(„konstruktyvistine“) metodologija pagrįsta alternatyva apie Lietuvą
kaip „auksinę“ Europos provinciją ir siekį formuoti europinę tapatybę.
Tik mažai buvome įsisavinę, kad tokios tapatybės komponentas, padedantis
įveikti etnocentrizmą, gali būti ir LDK idėja, o kartu kultūrinė
partnerystė ne tik su Skandinavija, bet ir su Lenkija, o taip pat
Ukraina, kurioje (kaip ir Baltarusijoje) pilna bendro su Lietuva
istorinio ir kultūrinio paveldo.
Veikla kartu su Lenkija Ukrainoje - tai ne kova su Rusija, o kova už Ukrainą ir Baltarusiją. Vadinasi, geopolitinė orientacija į Ukrainą neprieštarauja ir vertybines prieigas
akcentuojančiai metodologijai - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos
paveldo (tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje) aktualizavimas gali veiksmingai
prisidėti prie Lietuvos visuomenės atviro ir europietiško identiteto
formavimo, keičiant „etnocentrines“ dominantes.
* Žinojome apie Sovietų Rusijos pastangas XX a. 3-iajame dešimtmetyje
pirkti „poštučno“ antilenkiškus straipsnius Lietuvos tautininkų spaudoje, tačiau
nebuvome pakankamai įsisąmoninę šiuolaikinės Rusijos „naujosios“
geopolitikos.
Jos formuotojas ir vienas mylimiausių Vladimiro Putino žurnalistų
Aleksandras Duginas sako: „Lenkijoje ir Lietuvoje pagrindiniu Eurazijos
partneriu turi tapti jėgos, siekiančios šių šalių nekatalikiškos
orientacijos politikos, pasaulietinės „socialdemokratijos“ šalininkai,
„neopagonys“, „etnocentristai“, protestantų ir stačiatikių religinės
grupės, etninės mažumos“.
Be to, etninė įtampa lenkų-lietuvių santykiuose yra ypatingai vertingas
elementas, kurį reikia išnaudoti ir pagal galimybes gilinti“ 3. Tokiame
kontekste Vilniaus-Varšuvos-Kijevo trikampis tampa dar aktualesnis -
tiek geopolitiniu, tiek vertybiniu požiūriu.
* Žinojome pastangas tiek Lenkijoje (Cz.Miloszas, J.Bardachas,
J.Widackis, H.Wisneris etc.), tiek Lietuvoje (T.Venclova,
E.Gudavičius, Č.Laurinavičius, R.Miknys etc.) ieškoti praeityje
dabartines visuomenes suartinančių siužetų ir procesų (pvz., Lietuvai
priminti jos užmirštą Gegužės 3-iosios konstituciją, o Lenkijai priminti
jos užmirštą Lietuvą šiame, o ir daugelyje kitų siužetų).
Žinojome tiek lenkų, tiek lietuvių istoriografijoje tendencijas naujai pažvelgti į lenkakalbę XIX a. Lietuvos bajoriją, tačiau tik 2006 m. rudenį įsisąmoninome naujai
formuluojamą jau minėto Henryko Wisnerio ir Krzysztofo Buchowskio
koncepciją apie Dvi Lietuvas ir Dvi Lietuvos tautas XIX a. pabaigoje,
kilus tautiniam lietuvių sąjūdžiui - tai lietuviakalbiai jaunalietuviai
(kuriuos lenkakalbiai vadino litwomanais arba lietuwisais) ir
lenkakalbiai starolitwinai (kuriuos lietuviakalbiai vadino dar ir
polonizatoriais) 4.
* Iš šios koncepcijos galėtume daryti išvdą, kad iki šiol klydo visi.
Senalietuviai - nesuprasdami jaunalietuvių siekių susigrąžinti lietuvių
kalbą ir spręsti moderniosios visuomenės socialines problemas, dėdamiesi
su Lenkija, atsisakydami Lietuvos idėjos. Vadinasi, Liucijanas
Želigovskis ne tiek okupantas, kiek suklydęs ir išdavęs Lietuvos idėją.
Apie tai jau senokai yra rašęs lenkų publicistas Stanislawas
Mackiewiczius-Catas: „Manau, kad tuo momentu lietuvų bajoriją apgavo
politinis jausmas. Jai nereikėjo nepalankiai ar priešiškai nusiteikti
kalbos atgimimo atžvilgiu, nereikėjo dalyvauti įžiebiant lietuvių ir
lenkų konfliktą. Juk anų laikų visuomenės struktūroje nebuvo tikresnių
lietuvių už Radvilas viršuje ir Mickevičius apačioje.
Tie, kurie Lietuvoje sakėse esą lenkai ir tautinė mažuma, nebuvo kokie
kolonizatoriai, kaip anglai Indijoje ar vokiečiai Latvijoje, jie buvo
kaip tik lietuvių tautos elitas. Susitapatinimas su to krašto tautine
mažuma buvo savęs nužeminimas.
O tai, kad bajorija nesidomėjo atgimusia tautos kalba ir visais su tuo susijusiais lietuvių tautiniais reikalais, buvo didelė klaida. Bet dabar jau per vėlu atnaujinti tuos ginčus.“ 5.
Gal ne per vėlu pasakyti, kur klydo ir jaunalietuviai. Jie, atmesdami
senalietuvių rūpesčius dėl jų lenkų kalbos, rinkdamiesi griežtą
antilenkišką poziciją atstūmė juos į lenkų glėbį, paversdami
„svetimais“, o ne Lietuvos autochtonais, t.y. senalietuviais arba
Lietuvos lenkais.
Be to, dėdamiesi su bolševikais, nesuprato J.Pilsudskio vaidmens
sustabdabnt bolševikus, be ko vargu ar būtų išlikusi Lietuvos valstybė.
Klydo ir jaunalenkiai (arba lenkų edencija), egoistiškai įsiveldami į
jaunalietuvių ir senalietuvių ginčą dėl Vilniaus, dėl Lietuvos, lietuvių
ir lenkų kalbų ateities vizijos, taip užaštrindami konfliktą, privedusį
prie ginklų. Iš visų šių klaidų turi pasimokyti ir lenkai, ir
lietuviai, ir Lietuvos lenkai.
Bent jau lietuvių pusei derės prisiimti gėdos jausmą dėl koketavimo su bolševikais, atsigręžti ne tik į Mykolą Riomerį, ne tik į lietuvių signataro Stanislovo Narutavičiaus brolį
Gabrielių - pirmąjį Lenkijos prezidentą, nužudytą endekų. Reikės
naujai įvertinti ir antibolševiką Jozefą Pilsudskį, kitaip supratusį
Lietuvos ateitį ir pamatyti, kad jis ne šiaip lenkas, ne šiaip
vilnietis, o visomis linijomis žemaitis iš istorinės Žemaitijos, nuo
Pašušvio, Pajieslio, Biliūnų ir Pilsūdo, žemaitis iš tarminės
Žemaitijos, nuo Šilalės, Tenenių ir Žemalės.
Taigi per šiuos metus subrendo LDK idėjos politinių kontekstų sampratos:
tiek jos prasmė geopolitinei Lietuvos krypčiai į Ukrainą, Baltarusiją ir
Lenkiją, tiek LDK idėjos prasmė šiuolaikiniam europietiškam Lietuvos
tapatybės formavimui, o tuo pačiu išsiplėtojo idėjos apie Gediminaičių
ir kitų Lietuvos aristokratų palikuonių susigrąžinimo prasmę.
Todėl mes manome, kad Jaunajai Lietuvai reikia susigrąžinti Kolumnų
dinastijos Gediminaičius - Sanguškas ir Čartoryskius, reikia
susigrąžinti ir pagal Lietuvos metraščių legendinę dalį dar ankstesnę nei Kolumnai
Hipocentaurų dinastiją - Giedraičius.
Teguls būna tai išsigalvojimas, tačiau niekas nenuginčys Giedraičių autentiškos kunigaikštiškos kilmės. Reikia susigrąžinti ir vėlesnes iš Lietuvos didikų kilusias kunigaikščių ir grafų gimines - Radvilas, Sapiegas, Chodkevičius, Tiškevičius etc. Kartu viltumėmės, kad
pasaulinės Polonijos dalimi save laikančios senosios Lietuvos dinastijos
žiūrės į Lietuvą ir Lenkiją nebe Romano Dmowskio ar Jozefo Pilsudskio
akimis, o būtent Jerzy Giedroyco. Istorija lėmė, kad jie sutapo su
Lenkija, bet ar būtų jie galių įgiję be Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštijos? Bet kuriuo atveju šiandien Lenkija ir Lietuva - kitos,
savarankiškos, tačiau sąjungininkės ES ir NATO.
Tad, ką ir kaip veikti mums toliau?
***
Žvaigždutėmis ir skaičiais autoriaus pažymėtos pastabos:
* Aristokratijos už Lietuvą ir LDK idėją tinklas ir sąjūdis,
simbolizuojantis naują atvirą Lietuvos tapatybę?
* Tapsmas Lietuvos partnerystės su Ukraina, Baltarusija ir Lenkija
simboliais?
* Išbarstyto Lietuvos paveldo paieškų Lenkijoje ir Vakaruose bei
virtualaus susigrąžinimo palaikymas?
* Apskritai idėjinis Lietuvos lobizmas?
-
1 Juliusz Mieroszewski. Rosyjski „kompleks Polski“ i obszar ULB //
Kultura, Nr.9 (324), 1974. (Perleista: Juliusz Mieroszewski, Final
klasycznej Europy, Wybral, opracowal i wstępem opatrzyl Rafal Habielski,
Lublin 1997, s. 352-361. Prieiga per internetą:
http//www.abcnet.com.pl/pl/artykul.php?art_id=1184&token; Plg. ir
J.Giedroyco mintis: „Polacy nie zdają sobie sprawy z tego, že koncepcja
jagiellonska jest odbierana przez naszych sąsiadow jako impierialna.
Musimy się z tym liczyc. Jesli chcemy miec z tymi krajami normalnie
stosunki, musimy traktowac je jako rownorzędnych partnerow.“ - Sto lat
polskiego losu: z Jerzym Giedroyciem rozmawia Krzysztof Maslon // Plus
Minus, 53/1999, Warszawa 31 grudnia 1999. Prieiga per internetą:
https:www.zwoje-scrolls.com/zwoje21/text18p.htm
2 „Wielokrotnie podkreslalismy w kulturze, že Polską wciąž rządzą dwie
trummny... Pilsudskiego i Dmowskiego“ - Sto lat polskiego losu: z
Jerzym Giedroyciem pozmawia Krzysztof Maslon // Plus Minus, 53/1999,
Warszawa 31 grudnia 1999. Prieiga per internetą:
https:www.zwoje-scrolls.com/zwoje21/text18p.htm
3 Dugin A.G. Osnovy geopolitiki. Geopolitičeskoje buduščeje Rosiji. M.,
1997. (Glava 5: Ugroza Zapada) (https://www.cprf.ry/library/3654.shtml)
4 K.Buchowski. Litwomani ir polonizatorzy: Mity, wzajemne postrzeganie
i stereotipy w stosunkach polsko-litweskich w pieszej polowie XX wieku.
Bialystok, 2006. s.81-82.
5 Stanislaw Mackiewicz. Erezijos ir tiesos. 1962. Cit. pagal: Cz.
Milosz. Tėvynės ieškojimas. V., 1995, P. 49-50.