Jų oficialus tikslas – užsienio valstybėse skleisti sovietų kultūrą. Bandyta diegti prosovietines
nuostatas, ieškota sovietų kultūros simpatikų, buvo verbuojami garsūs
inteligentai bandant suformuoti lojalią „penktąją koloną“. Lietuva šiuo
atžvilgiu - ne išimtis. 1929 m. Kaune buvo įsteigta Lietuvių draugija
SSSR tautų kultūrai pažinti (toliau - Draugija).
Istoriografijoje iki šiol vyrauja nekritiškas šios Draugijos vertinimas.
Natūralu, kad sovietmečiu nemažai dėmesio buvo skiriama sovietų ir
lietuvių inteligentų kultūriniams ryšiams tarpukariu, apie tai rašė
literatai, istorikai, tiesa, nutylėdami inteligentijos sąsajas su
politika, kontaktus su sovietų diplomatais.
Istorikė Sigita Noreikienė nesureikšmino Draugijos vaidmens: „Buržuazinės santvarkos metais
Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti suvaidino tam tikrą, nors ir gana kuklų, vaidmenį (išryškinta mano - M.T.) brandinant socialistinės revoliucijos jėgas“. Autorė rėmėsi vertinga Maskvos archyvuose saugoma medžiaga, susijusia su minėtos Draugijos veikla.
Antrojo pasaulinio karo metais į Vakarus pasitraukę lemtingų įvykių
dalyviai 1940 m. Lietuvą ištikusią tragediją daugiausia nušviesdavo
remdamiesi buvusio Liaudies vyriausybės pavaduotojo ir užsienio reikalų
ministro Vinco Krėvės atsiminimais.
Nei Krėvės, nei kitų už Atlanto
atsidūrusiųjų (pvz., buvusio Liaudies seimo vicepirmininko Liudo
Dovydėno ir kt.) glaudžių ryšių su sovietų pasiuntinybe, aktyvaus
dalyvavimo Lietuvių draugijos SSSR tautų kultūrai pažinti išeivijos
istorikai nesiėmė išsamiau tyrinėti.
Įdomu, kad po Lietuvos valstybės atkūrimo tyrinėtojai Lietuvių
draugijos SSSR tautų kultūrai pažinti veiklą irgi vertina nekritiškai.
Istorikė Asta Petraitytė, aptardama užsienio diplomatų veiklą tarpukariu
Kaune, nurodo: „SSRS pasiuntinybės priėmimai prosovietiškai
nusiteikusiems inteligentams patiko, o kiti jautėsi ten nejaukiai. (...)
Kultūros ten būdavo mažiausiai. Toks pasiuntinybės ir draugijos
veiklos siaurumas, kontaktai su visuomene tik per minėjimus, parodas,
priėmimus rodo, kad Lietuvoje labiausia ieškota naujų komunizmo
simpatikų ir siekta propaguoti sovietinę ideologiją. (...) Lietuvių
draugija SSRS tautų kultūrai pažinti veikė pasyviai, o visos iniciatyvos
ėjo iš Maskvos (išryškinta mano - M.T.).
Remdamasis gausiais šaltiniais - archyvine medžiaga, to meto periodine
spauda, amžininkų atsiminimais, istorikų darbais - bandysiu apibrėžti
tikrąjį šios Draugijos veiklos pobūdį.
1929 m. Sovietų Sąjungos ir Lietuvos Respublikos pastangomis Kaune
įkurta Draugija oficialiai turėjo sustiprinti ryšius tarp abiejų šalių.
Svarbu pabrėžti, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje Lietuva jautėsi
nuskriausta demokratinių Vakarų Europos valstybių, kurios lietuvių ir
lenkų ginče dėl Vilniaus palaikė lenkus. Tautų Sąjunga pripažino Vilnių
Lenkijai 1923 m. vasario 3 d., o 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių
Konferencija (ją sudarė Prancūzija, Anglija, Japonija ir Italija) priėmė
nutarimą, kuriuo Vilnių ir jo kraštą galutinai priskyrė Lenkijai.
Sovietų Sąjunga balandžio 5 d. nota protestavo prieš Ambasadorių
Konferencijos nutarimą, tarptautiniu mastu pabrėžė, kad nesutinka su
tokia Vakarų demokratinių valstybių nuostata ir Vilniaus byloje remia
lietuvius. Lietuva per visą tarpukarį tikėjosi atgauti prarastąją
sostinę, ir Vilniaus klausimas tiesiogiai prisidėjo prie to, kad
lietuviai palankiau vertino Sovietų Sąjungą, ypač jos užsienio politiką.
Prosovietinės nuotaikos plito daugiausia tarp vyresnės kartos
inteligentų. Dauguma jų prieš Pirmąjį pasaulinį karą baigė mokslus
carinės Rusijos universitetuose, gerai mokėjo rusų kalbą, labai vertino
rusų kultūrą. Matyt, todėl tikėjo sovietų propaganda, žavėjosi Sovietų
Sąjungoje vykdomais pertvarkymais, ypač kultūros srityje. Lietuvos
Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio teigimu „dalis lietuvių
šviesuomenės, praeityje susigyvenusi su rusų visuomene, tebegyveno ta
praeitimi ir nesistengė įžiūrėti, kad rusas komunistas nėra tas pats,
kas buvo jo jaunystės dienų pažįstamas rusas demokratas“.
Pirmiausia tai pasakytina apie kai kuriuos VDU Humanitarinių mokslų fakulteto
profesorius (keletas jų dėstė slavistiką): „Rytų dvasios židinys buvo
įtakinga asmenų grupė, labiausiai susitelkusi Humanitarinių mokslų
fakultete“ - tai dekanas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, žymūs
profesoriai - Jonas Vabalas-Gudaitis, Balys Sruoga, Vladas Dubas,
Pranas Augustaitis. Draugijai priklausė ir Vaclovas Biržiška (kurį laiką
ir jo brolis Mykolas Biržiška), Ignas Jonynas, Paulius Galaunė. Dėl to
profesoriams ne kartą teko atlaikyti griežtą kritiką.
Draugijos įstatuose, įregistruotuose Kaune 1929 m. spalio 4 d., nurodomi
tokie tikslai: a) nustatyti santykius su kultūrinėmis ir mokslo
draugijomis, veikiančiomis SSSR, b) keistis mokslo, literatūros ir
kitais kultūriniais leidiniais. Tikslams pasiekti draugija: a) kuria
bibliotekas, b) rengia paskaitas ir koncertus, c) rengia ekskursijas, d)
leidžia periodinius ir neperiodinius raštus, e) informuoja apie SSSR
kultūrinę ir ekonominę padėtį, f) rengia meno ir knygų parodas, g)
kviečia iš SSSR prelegentus meno, literatūros ir mokslo klausimais, h)
rūpinasi lietuvių kultūros propaganda SSSR, i) tarpininkauja arba pati
siunčia į SSSR prelegentus meno, literatūros ir mokslo klausimais.
Vieni pirmųjų Draugiją ėmė kritikuoti katalikiško sparno atstovai,
kaltindami ją komunizmo propagavimu. Naujoji romuva 1932 m. sausio
pradžioje piktinosi Draugijos surengta „sovietų grafikos“ paroda,
kurioje esą pirmą vietą užima „moksliškai organizuota komunizmo
propaganda“: „Pikta ir liūdna. Didžiausiomis aukomis laimėjome savo
nepriklausomybę. Policija seka ir varžo bolševikų veikimą. Bet čia pat,
universitete, gudriausiu būdu viešai varoma bolševizmo propaganda. Mūsų
vyriausybė jokiu būdu neturėjo leisti laisvoje Lietuvoje organizuoti
tokią „parodą“.
Bet kas per fenomenas toji Sovietų Rusijos Tautų
Kultūrai Tirti Draugija? Argi barbariškiausioje pasaulio šaly įmanoma
rasti kokia nors „kultūra“?! O Vakarų kultūrai tirti draugijos neturime!
Ir keisčiau atrodo, kai tą Draugiją sudaro mūsų įžymūs profesoriai ir
žinomi mūsų visuomenės vadai. Juk tai savižudybė! Ir bergždžiops bus
visos pastangos gintis nuo komunizmo, kai iš kitos pusės viešai ir
laisvai V.D. Universiteto salėje bus skleidžiama bolševizmo propaganda“.
Panašiai Naujoi romuva vertino ir vėlesnes Draugijos parodas. Draugijos
veiklą kritikavo Stasys Yla knygoje „Komunizmas Lietuvoje“. Valstybės
saugumo departamentas (VSD) 1936 m. rudenį ragino Lietuvos valdžią, kad
ji Draugijos veiklą nutrauktų.
Pagal 1936 m. vasario 1 d. Draugijų įstatymą vidaus reikalų ministrui
leista „valstybės ir tautos saugumo sumetimais“ uždrausti be kurią
partiją, organizaciją, draugiją. Remiantis šiuo įstatymu buvo uždraustos
opozicinės Lietuvos politinės partijos, išskyrus režimą remiančią
tautininkų sąjungą. Tokia pat tvarka taikyta ir draugijoms. Pagal 1936
m. Draugijų įstatymą visos draugijos turėjo pateikti įstatus ir iki 1936
m. liepos 1 d. gauti vidaus reikalų ministro leidimą veikti. Tokia
valdžios pozicija Lietuvių draugijos SSSR kultūrai pažinti nariams
sukėlė abejonių - veikti toliau ar ne.
Anot istorikės Sigitos Noreikienės, pati URM „diplomatiškais sumetimais paprašė, kad Draugijos
valdyba perregistruotų Draugiją“. 1937 m. balandžio 17 d. tai ir buvo
padaryta. Taigi Lietuvos valdžia neatsižvelgė į VSD pranešimus,
dešiniųjų politinių jėgų perspėjimus. Anot istoriko Dangiro Mačiulio,
gindama tautinės kultūros tyrumą ir norėdama ištarti tvirtą „ne“
svetimoms įtakoms, valdžia dažnai pakliūdavo į keblią padėtį - „trukdė
didžioji politika“, šiuo atveju - „nepriekaištingi“ santykiai tarp
Lietuvos ir Sovietų Sąjungos bei Vilniaus problema.
Lietuvių draugijos SSSR tautų kultūrai pažinti vadovybės sudėtį galima
sąlygiškai suskirstyti į dvi dalis. Iš pradžių jai vadovavo tik
kultūrininkai, t.y. oficialiai politikoje tuo metu nedalyvavę ir jokiai politinei partijai nepriklausę lietuvių inteligentai (jų buvo didesnioji dalis). Maždaug nuo 1936 m. į Draugijos veiklą vis labiau įsitraukė valstiečiai liaudininkai ir šiai partijai artimi kairiųjų pažiūrų
inteligentai.
Draugija sudarė sąlygas artimai kontaktuoti su Sovietų Sąjungos
pasiuntinybe, jos personalu. Susidarė paradoksali situacija: Lietuvos
valdžios globojama Draugija tapo savotiška opozicija pačiam Antano
Smetonos valdymui, sutelkusi valdžios veiksmais nepatenkintus ir
opoziciškai nusiteikusius asmenis.
Julius Būtėnas, kurį laiką priklausęs
Draugijai, atsiminimuose rašė: „Kartą K.Boruta manęs paklausė, ar
priklausau tai draugijai. Reikia stoti, - ragino K.Boruta. - Turim
sudaryti tvirtą pažangiųjų branduolį, išrinkti energingą valdybą.
Atrodo, galima šį tą nuveikti (...) buvo palaikomi artimi ryšiai su
Tarybų Sąjungos pasiuntinybe (...). Likus keleriems metams iki
okupacijos, Draugija virto legalia, Lietuvos valdžios palaiminta sovietų
penktąja kolona.
Pasak S.Noreikienės, „į ją kviečiami tik visuomenėje
žinomi asmenys“, tiksliau tariant, kairiųjų ir opozicinių pažiūrų
inteligentai. Okupacijos išvakarėse 1939 m. sausio 1 d. Draugija turėjo
63 narius (56 vyrai ir 7 moterys). Draugijos nariai, ypač jos vadovybė,
dažnai svečiuodavosi sovietų pasiuntinybėje.
Rašytoja Petronėlė Orintaitė 1939 m. aprašė pasiuntinybėje vykusį balių, kur „be gausiai
apkrautų stalų, spindi puikūs indai, žydi vešlios gėlių puokštės“,
„šeimininkų nuoširdus meilumas - viskas žavinga“. „Visi laisvai
pasiskirsto, šnekos beveik triukšmingai palaidos, kai kurie mūsų vyrai
gerokai kauštelėję. Paleckis ima „kazačioką“ šokti apsikabinęs didelį
fotelį, Cvirka irgi panašiai skeryčiojasi. Moločkovas (pasiuntinybės
sekretorius - M.T.) gana grakščiai deklamuoja Majakovskį...“
Sovietų pasiuntinybė ir diplomatai globojo Draugiją ir jos
organizuojamus renginius. Lietuvos valdžia, taip pat ir opoziciškai
nusiteikę lietuvių inteligentai nesugebėjo kritiškai įvertinti sovietų
diplomatų Lietuvoje veiklos. Istorikas Zenonas Butkus daro išvadą, kad
„Lietuvos diplomatai buvo raginami nesikišti į akreditavusios šalies
vidaus reikalus, o sovietų - ne tik kištis, bet ir valdyti politinį
procesą“. Jau pirmasis sovietų pasiuntinys A.Akselrodas pirmuoju veiklos
pusmečiu „gana sėkmingai gynė sovietų interesus Lietuvoje: gerokai
pastūmėjo jos užsienio politiką Maskvos kryptimi, sustiprino jos
konfiktą su Lenkija, atitolino ją nuo Vakarų bei Latvijos ir Estijos,
išpešdamas raštišką pažadą nestoti į Baltijos sąjungą, padėjo pagrindus
Rusijos žvalgybiniam darbui Lietuvoje“. Ši veikla sovietų diplomatams
gerai sekėsi. Istoriko duomenimis, du Draugijos vadovybės nariai, būsimi
svarbiausieji Liaudies vyriausybės asmenys - V.Krėvė-Mickevičius ir
J.Paleckis - daugiau kaip dešimtmetį nuolat teikė informaciją sovietų
diplomatams.
Aleksandras Merkelis taip pat įžvelgė didelį sovietų pasiuntinybės
Lietuvoje vaidmenį, jos diplomatai ypač stengėsi palaikyti kuo
glaudesnius ryšius su lietuvių aukštuomene. Autoriaus teigimu, nuo 1938
m. Sovietų Sąjungos pasiuntinybė Kaune daug aktyviau pradėjo ieškoti
kontaktų su lietuvių intelektualais, menininkais, visuomenės veikėjais.
To siekta ir pasitelkiant Draugiją, kurios organizuojamas lietuvių
parodas ir koncertus Sovietų Sąjungoje finansiškai remdavo URM. „Sovietų
Sąjungos pasiuntinybė Kaune, atidžiai sekusi Lietuvos gyvenimą, buvo
įsitikinusi, kad su komunizmu, kurio lietuviai bijojo kaip maro,
lietuvių tautoje negalima sulaukti bent kiek simpatijos. Tad pamėginta
komunistines idėjas skleisti SSSR kultūrinių laimėjimų priedanga.
Pasiuntinybė sudarydavo patogias sąlygas lietuviams kultūrininkams
lankyti Sovietų Sąjungą ir ten susipažinti su kultūriniais laimėjimais.
Kai kas, Sovietų Sąjungą aplankęs, ir būdavo sužavėtas jos kultūrine
pažanga. 1938-1939 Lietuvių Draugijoje SSSR tautų kultūrai pažinti jau
aiškiai ir atvirai reiškėsi prosovietinės tendencijos. Susidarė
savotiška paradoksali būklė: kas komunistiška - draudžiama ir
persekiojama, o kas prosovietiška - legalu ir net kai kurių
kultūrininkų proteguojama (išryškinta mano - M.T.)“: 1936 m. Valentinas
Gustainis pagrįstai teigė: lietuvių visuomenės priartėjimą prie
komunizmo didina dar ir ta aplinkybė, kad tarptautiniu lygiu Lietuva
turi tradiciškai gerus santykius su Sovietų Sąjunga. „Geri politiniai
santykiai tarp abiejų kraštų daro tam tikros įtakos ir paties komunizmo
įvertinimui pas mus... Geri santykiai tarp abiejų kraštų netiesiogiai,
be jokios valios iš vienos ar kitos pusės, savo daro. Pavyzdžiui,
lietuvių spauda vengia rašyti aštrius straipsnius prieš komunizmą,
klaidingai bijodama tokiais straipsniais Sovietuose sukelti nemalonaus
ūpo. Tikrovėje gi reikia labai gražiai skirti tarptautinius santykius
nuo vidaus santykių ir Lietuvos komunizmą nuo Sovietų komunizmo“.
Okupacijos išvakarėse, anot J.Paleckio, Draugijos nariai susidomėjo
politiniais klausimais, taigi Draugijos veikla įgavo politinį pobūdį.
Tam lemiamą įtaką turėjo 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų
Sąjungos pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis. Lietuvoje stiprėjant
Sovietų Sąjungos įtakai, Draugijos veikla dar labiau suaktyvėjo: vis
atviriau imta propaguoti prosovietines idėjas, spaudoje su V.O.K.S.
ženklu pradėta skelbti straipsnius, šlovinančius sovietų laimėjimus,
buvo sakomos agitacinės kalbos. Išeivijoje parašytuose atsiminimuose
Draugijos veiklą detalizavo paskutinysis Lietuvos žemės ūkio ministras
Juozas Audėnas.
Paskutiniajame Draugijos narių metiniame visuotiniame susirinkime 1940
m. gegužės 10 d. (likus kiek daugiau nei mėnesiui iki Lietuvos
okupacijos) vyravo prosovietinės nuotaikos. VSD užfiksuota, kad
susirinkimą pasveikino sovietų pasiuntinys Lietuvoje Nikolajus
Pozdniakovas ir sovietų pasiuntinybės sekretorius Fiodoras Moločkovas.
Draugijos pirmininkas Vincas Krėvė pažymėjo, kad Draugija daug nuveikti
negalėjo, nes buvo kliuvinių ne nuo valdybos pareinančių. „Dabar, kada
pasirodė, kad SSSR nieko blogo, apart gero, Lietuvai nelinki, reikia
manyti, veikimui sąlygos pagerės“.
Vienas iš Draugijos vadovų advokatas Liudas Šmulkštys priekaištavo, kad pati draugija nepasižymėjo dideliu veiklumu. Bet 1939 metais vis tiek buvo vaisingesni negu anksčiau.
Pasidžiaugta, kad: 1) surengta ekskursija į Sovietų Sąjungą, bet dėl
valiutos suvaržymo ir kitų formalumų labai sunku buvo ją organizuoti
platesniu mastu; 2) darytos pastangos dėl daugiau rusiškų filmų
demonstravimo; keletas filmų, kaip antai „Tylusis Donas“, „Maksimovo
sugrįžimas“ ir kt. buvo parodyta tik Draugijos nariams ir kviestinei
publikai; 3) surengtas lapkričio 6 dienos revoliucijos minėjimas; tokie
minėjimai, anot adv. Šmulkščio, būtini, nes tai padeda geriau pažinti
Sovietų Sąjungos tautas; 4) Staškevičiūtė ir Kučingis su pasisekimu
koncertavo Maskvoje apie 3 savaites; buvo norėta aplankyti kitus Sovietų
Sąjungos miestus, bet Valstybės teatras pareikalavo juos grįžti; 5)
Draugija įsigijo rusiškų patefono plokštelių, kurios bus transliuojamos
š.m. gegužės 17 d. Valstybės radiofone; tai daugiausiai Sovietų Sąjungos
tautų liaudies dainos; 6) dabar daromi žygiai atgauti rusų išvežtą iš
Vilniaus archyvą; tikimės čia pasisekimo; 7) Draugijos pastangomis
Maskvos ir Kijevo radiofonai darė lietuvišką programą; 8) Lietuvos
knygos buvo gautos iš leidėjų veltui; pvz., Spaudos Fondas paaukojo už 2
000 Lt. Bet nemažai aukojo ir kiti leidėjai. P.Cvirka priminė, kad
kasoje yra tik 200 Lt. Jį papildydamas prof. Krėvė-Mickevičius nurodė,
kad Draugija mažai teturi lėšų. Kitos panašios draugijos, sako, gauna iš
pasiuntinybių. „Mes gauti negalime, nes laiko „trefnais“. Ateis koks
valdininkėlis, radęs užpajamuota rusų atstovybės gautus pinigus,
paskaitys išdavikais ir susilauksim Mickevičiaus gatvės (K.S.D.K.)“
(kalėjimo - M.T.).
Šmulkštys, atsakydamas į prof. Krėvės-Mickevičiaus
nusiskundimą, siūlė per daug nenusiminti. Sakė, iš vienos ministerijos
gauname iš mes pinigų, tik čia pranešti nepatogu... (Kažkas ir minios
sako: turbūt iš Užsienio reikalų ministerijos...) Iš kurios valstybės
Užsienio reikalų ministerijos, Draugijos vadovybė nekonkretizavo.