Kunigaikštis Maciejus Radziwillas maloniai leido lrytas.lt paskelbti savo tekstą, skirtą lietuviams.
* * *
Atvykimas į Vilnių mums yra garbė ir malonumas. Atvykome iš užsienio,
bet ne į svetimą šalį. Čia yra mūsų šaknys, iš čia kilę mūsų protėviai.
Mūsų gyslomis teka daugumos Lietuvos istorijoje labiausiai žinomų šeimų
kraujas.
Didžiuojamės tuo, kad esame kilę iš tokių šeimų kaip Čartoryskiai -
didžiojo kunigaikščio Algirdo palikuonys, Sapiegos, Sanguškos,
Chodkevičiai, Ostrogskiai, Višnioveckiai, Glinskiai. Šios šeimos visiems
laikams yra įrašytos į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK)
istoriją.
Giliau ieškodami mūsų genealoginių šaknų aptinkame jau primirštas
gimines - kunigaikščius Poliubinskius, Daumantus, Kiškų ir Gaštoldų
šeimas. Tarp šių šeimų Radvilos, nors ir nėra kilę iš didžiųjų
kunigaikščių, yra lyg ir LDK įasmeninimas. Šeima, kilusi iš pagonių
lietuvių žynių, galbūt turinti savo šaknų Aukštaitijoje, kelis
šimtmečius kūrė LDK istoriją.
Keliasdešimt senatorių, keli etmonai ir kiti aukšto rango pareigūnai,
Barboros Radvilaitės santuoka su Žygimantu Augustu, turtai ir dvarai,
esantys dabartinės Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos, o
anksčiau ir Prūsijos, Vokietijos, Rusijos bei Austrijos ir Vengrijos
žemėse, didelis indėlis į šių žemių kultūrą, ryšiai su valdžiusiomis
dinastijomis, Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulas - tai
trumpiausias mūsų šeimos paveldo apibendrinimas.
Senieji laikai jau negrįš, bet paveldas lieka. Turime semti iš jo tai,
kas gera, kas geriausia. O geriausia yra tai, kas mus sieja.
LDK ir Žečpospolita nebuvo idealios valstybės, bet tai buvo valstybės,
iš kurių žmonės neemigruodavo dėl persekiojimų. Priešingai, šios
valstybės priimdavo svetimšalius, kuriems jų tėvynės nebuvo tikri ir
saugūs namai.
Ši bendra valstybė sugebėjo pasišvęsti dėl kitų Europos ir krikščionybės
gelbėjimo vardan. Šioje valstybėje nebuvo eretikų ir kitatikių laužų. Ši
valstybė buvo atvira žydams - amžiniems klajokliams.
Karaliai, kurie vedė armijas prie Varnos ir Vienos gelbėti Europos,
pasirengę mokėti už tai krauju, neklausė, kas padengs jų išlaidas.
Keista politinė sistema, nors ir turėjusi daug ydų, leido patekti į
valdžios institucijas palyginti plačioms visuomenės masėms. Ši politinė
sistema, net ir artėdama prie savo žlugimo, sugebėjo pademonstruoti, kad
gali tobulėti. Tauta ar dvi Žečpospolitą sudariusios tautos visada buvo
pasirengusios kovoti už laisvę, Dievą ir garbę.
„Tautos, kurioms neegzistuoja sąvoka „taika bet kokia kaina“, - 1939
metais pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministras Jozefas Beckas.
Visi, kas grasina Vilniaus ar Varšuvos laisvei, turi suvokti, kad
susitiks su mumis prie Žalgirio, Kircholmo arba Chocimo. Net jei kam
nors pavyktų mus pavergti, ramybės nesulauks. Sukilimai XIX amžiuje,
pasipriešinimo judėjimai per Antrąjį pasaulinį karą, pasipriešinimas
komunistams po 1945 metų Lenkijoje ir Lietuvoje, „Solidarnosc“ ir
Sąjūdis - tai įrodymai, kad kiekviena karta yra pasirengusi kovoti už
laisvę.
„Ką iš mūsų atėmė jėga, kardu susigrąžinsime“, - eilutė iš Lenkijos
himno.
Po nelaisvės laikotarpio XIX amžiuje ir dar tragiškesnės XX amžiaus
istorijos - komunistinio ir hitlerinio totalitarizmo, kuris taip
skaudžiai paveikė buvusios LDK ir Abiejų Tautų Žečpospolitos žmones, -
jau 18 metų kuriame savo suverenumą. Susiduriame su įvairiomis
problemomis, po komunizmo sudėtinga kurti šiuolaikines teisės valstybes
ir demokratiją.
Viena iš problemų, nors tikrai ne svarbiausia, yra nesutarimai tarp mūsų
tautų. Daugelį šių nesutarimų kurstė mūsų bendri priešai - vidaus ir
išorės. Išorės priešai naikino mūsų nepriklausomybę, o vidaus priešai
kūrė konfliktus, kurstė pragaištingus stereotipus.
Kartais dėl to kildavo skriaudų, smurto protrūkių ir nusikaltimų, bet
tai visuomet įvykdavo tik dėl to, kad trečioji šalis įsikišdavo į mūsų
reikalus.
Nors negalima pamiršti tamsių ir tragiškų įvykių, ateina laikotarpis,
kai verta prisiminti tai, kas jungia buvusios Žečpospolitos ir LDK
tautas.
Šioje veikloje esame pasirengę padėti kitiems kaip LDK piliečiai.
Šalies, kuri jau nebeegzistuoja, bet jos geroji dvasia sklando virš
Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos vandenų ir žemių, virš kitų
kraštų, o galbūt net virš dalies Artimųjų Rytų.
Mūsų giminystės ryšiai su Lietuva, akivaizdu, yra išskirtiniai. Tai yra
mūsų tėvynė, nors seniai niekas iš mūsų čia jau nebegyvena ir
mes nemokame lietuvių kalbos.
Paskutiniojo Jogailaičio laikais, kai Radvilos tapo galingiausia gimine
Lietuvoje, buvome tam tikra prasme skeptiški unijai. Šis neigiamas
požūris į uniją pasireiškė šeimos politikoje ir vėlesniais amžiais.
Henrykas Sienkiewiczius knygoje „Tvanas“ Radvilas aprašė kaip Biržuose
gyvenusius Žečpospolitos išdavikus.
Tačiau būtent ši tariama išdavystė buvo atsisakymas įtraukti Lietuvą į
naują tragišką karą, kurio priežasčių reikėtų ieškoti lenkų Vazų šeimos
ambicijose. Kėdainių sutartis buvo pasirašyta dėl to, kad Jonas
Kazimieras atmetė Liublino unijos susitarimus.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Tovianuose gyvenę Radvilos puikiai suprato
tas tradicijas, kai vienas iš jų priėmė Jonušo Radvilos vardu pavadinto
pulko garbės komendanto pareigas.
Ši istorinė Radvilų pozicija ir šiandien yra aktuali. Lenkai ir
lietuviai yra dvi nepriklausomos tautos, kurios turi gyventi draugiškai
ir laikytis išvien, bet tuo pačiu metu visada gerbti tarpusavio
susitarimus ir sutartis.
Mūsų bendra ateitis bus sėkminga, jei artimai bendradarbiausime,
gerbsime vieni kitus ir laikysimės įsipareigojimų.